„Dalyvauti televizijos šou man būdavo tas pats, kas tikrinti momentinį loterijos bilietą: svarbu ne laimėjimas, o procesas. Pasirodo, nugalėti – labai malonu“, – prisipažįsta praėjusį šeštadienį projekte „Muzikinėje kaukė“ užtikrintą pergalę šventusi aktorė, dainininkė Kristina Radžiukynaitė (26).
„Esu dalyvavusi daugybėje įvairių televizijos projektų, bet iki šiol nė sykio nebuvau nugalėjusi. Buvau taip pripratusi pralaimėti ir bausti save, kad tai tapo norma. Tad šįsyk laimėti buvo keista. Tai – nauja, įdomi patirtis, – neslepia Kristina. – Visada atrodė, kad su pergale turėtų užplūsti vien teigiamos emocijos. Taip, labai malonu, kai žiūrovai įvertina sunkų darbą. Tačiau kartu kažkaip nepatogu prieš kitus kolegas: savęs vis dar klausiu, ar tikrai tos pergalės nusipelniau. Kaip visada aš, jautruolė, noriu gelbėti pasaulį, man reikia, kad visi būtų laimingi!“
„Muzikinės kaukės“ žiūrovai tave labai palaikė nuo pat pradžių. Kaip manai, kodėl žmonės tave myli?
Manau, kad tai – nepaaiškinama chemija, kuri tarp atlikėjo ir žiūrovų įvyksta tik tada, kai jis save jiems atiduoda šimtu procentų.
Pirmą kartą į televiziją atėjau paauglė. Neįsivaizdavau, kokia turiu būti. Mama patarė vienaip, aš galvojau kitaip, o prodiuseriai pasakė, kad aprengs blizgančia suknele ir padarys iš manęs seksualią divą. Kai tau šešiolika – dar nelabai supranti, kas ta diva, todėl visai susipainioji, nebežinai, kas esi ir kuo norėtum būti.
Rasti savo identitetą – be galo svarbu. Žiūrovai gali tave įsimylėti tik tada, kai pati save pamilsti be visų blizgančių drabužių ir priklijuojamų blakstienų. Tokią, kokia esi iš tiesų.
Tikrai taip anksti – šešiolikos – prasidėjo žygis per televizijos projektus?
Taip, prieš dešimt metų... Simboliška, bet tada „Lietuvos talentuose“ pasirodžiau su Whitney Houston daina „I Will Always Love You“: ir praėjusį šeštadienį „Muzikinėje kaukėje“ šis kūrinys buvo finalinis. Man, šešiolikmetei, tuomet tai buvo kietas riešutėlis. Dabar tą dainą jaučiau ir atlikau visai kitaip. Matyt, viskas turi savo laiką ir vietą – aš tikiu likimu.
O prasidėjo mano kelias irgi labai lemtingai. Nors dainavau jau tada, kai dar bėgiojau su sauskelnėmis, apie tokį amatą niekada rimtai nesvarsčiau. Nekaltas kvietimas į muzikinį projektą padėjo suvokti, kad tai – mano pašaukimas, gyvenimo meilė, mano esmė. Ir padovanojo ne tik puikią patirtį, bet ir sveikatą. Paauglystėje turėjau problemų su širdimi, buvau ne kartą nualpusi, todėl labai reikėjo širdies darbą registruojančio aparato. Per reportažą, rengtą laidai, apie tai užsiminiau. Mane išgirdo, įvyko stebuklas ir aš gavau tą aparatą.
Kaip tavo širdis dabar?
Apie buvusią bėdą man primena tik randas. Gydytojai sako, kad ligą išaugau. Kai tik įdėjo aparatą, nustojau alpti. Ketverius metus su juo gyvenau. Neslėpsiu, kompleksuodavau dėl jo, nes toje vietoje, kur buvo implantuotas, buvo matyti nemažas iškilimas – sulaukdavau įvairių komentarų bei klausimų. Laukiau dienos, kada su juo galėsiu atsisveikinti. Dabar tai prisimenu su šypsena, bet paauglei tai buvo dar vienas kompleksas prie visos puokštės kitų.
Dėl ko dar augdama jauteisi nevisavertė?
Nežinau, ar gimsta moterų, kurios sau visada patinka tokios, kokios yra... Aplink mane buvo daug kompleksuojančių dėl papildomų lašinukų. Maniau, normalu, kad ir aš esu sau negraži. Dabar suvokiu, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas.
Labai ilgai sau atrodžiau per daug apkūni. Ta problema – ilgas, toksiškas procesas. Pradinėse klasėse buvau putlesnis vaikas – sulaukdavau bendraamžių pašaipų. Paauglės galvoje po truputėlį tai pradėjo virsti didele tragedija. Atrodyti gražiai tapo pagrindiniu tikslu. Pradėjau riboti maistą. Kartais jį tiesiog nuleisdavau į klozetą, bet dažniausiai laikydavausi drastiškų dietų. Jei viena neveikdavo, pradėdavau kitą, o kartais badaudavau. Tačiau svoris, kuris jų laikantis nukrisdavo, paskui grįždavo su kaupu. Tai atrodė nekaltas žaidimas, bet po truputį alino mano sveikatą.
Mama pirmoji pastebėjo, kad mažiau valgau, tapau lieknesnė. Pradėjo su manimi kalbėtis, rengti savimeilės pamokėles. Ji nuvedė pas gydytoją. Dėkui Dievui, mano valgymo sutrikimai nebuvo pasiekę ribos, kai slenka plaukai ar yra sunku vaikščioti. Bet su savimi reikėjo dirbti daug ir ilgai. Kaip iš lėto susirgau, taip iš lėto sveikau.
Tačiau šiandien esi labai liekna – tokia ir svajojai būti?
Matyt, kaip turėjo būti, taip ir atsitiko: nuo ankstyvos paauglystės kovojau su kilogramais, o užaugusi atsipalaidavau, pradėjau save mylėti, valgyti kaip normalus žmogus ir svoris nukrito savaime! Aišku, prisidėjo stresas, didelis darbų krūvis, gal genetika turėjo įtakos – tačiau nieko specialaus tikrai nedariau.
O kai sulieknėjau, vėl visi pradėjo klausinėti, kas man. Ar viskas gerai? Taip, man viskas gerai! Jau keleri metai valgau viską, bet svoris beveik neauga. Cepelinus kemšu pilna burna, stalčius užkištas šokoladais – netgi norėčiau priaugti svorio. Žinau tik tiek, kad žmonėms, turėjusiems valgymo sutrikimų, maistas dažnai tampa antra religija. Iki šiol mane kartais lydi mintys: ką valgysiu, gal reikėtų užkąsti, reikia nepersivalgyti, gal šiandien pietūs turėtų būti sveikesni... Valgymo sutrikimai, kaip ir alkoholizmas: vieną kartą paslydai – turėsi prisižiūrėti iki gyvenimo galo. Tai – ne ta problema, kai užtenka išgerti vieną tabletę. Todėl labai džiaugiuosi, kad šiandien tai suvokiu sveiku protu. Nesakau, kad jau išmokau save mylėti, bet mokausi kiekvieną dieną, po mažą žingsnelį.
Viliuosi, kad šis mano nuklydimas galbūt įkvėps ką nors nebijoti pamilti savęs su visais trūkumais, kreiptis į profesionalus, kalbėti apie tai ir nesigėdyti.
Ar muzika padėjo susitvarkyti ir su tuo rūpesčiu?
Muzika gydo viską. Taip pat – teatras. Kertinis gyvenimo momentas, kurį supratau studijuodama, dirbdama teatre, – aš nebijau būti negraži! Tai – pagrindinis dalykas, mano gyvenimą apvertęs aukštyn kojomis, nors supratau tai visai neseniai. Kai prisimenu save prieš studijas ir po jų – tai tarsi du skirtingi žmonės. Prieš – savimi nepasitikinti paauglė, su krūva makiažo, apsitempusi mini sijonu ir bandanti įtikti visam pasauliui, užkariauti visų širdis. O dabar – moteris, kuri mokosi save mylėti, nebijo būti išsižiojusi, susiraukusi, išeiti be makiažo, kuri gali atrodyti kvaila, bet yra tikrai laiminga. Anksčiau dainuodavau ir galvodavau, kažin ar geru kampu dabar stoviu, reikia, kad mano „geroji pusė“ matytųsi. Ar ne per daug raukausi?.. Ar dantys lūpų dažais neištepti?.. Mokydamasi vaidybos supratau, kad geras artistas turi transliuoti tikrą emociją, kokia ji bebūtų. Juk mūsų klaidos ir netikslumai parodo visą grožį.
Kokios studijos suteikė tiek daug?
Vilniaus kolegijoje baigiau muzikinio teatro studijas. Mūsų kurso vedliai buvo Eglė Gabrėnaitė ir Ramūnas Cicėnas.
Nuo mažens visi kartojo, kad „šita tai tikrai dainuos“. Kaip visi ir linkėjo, baigusi vidurinę mokyklą bandžiau stoti į dainavimą, bet nepavyko. Gal ir gerai: likimas apsaugojo, nes nesu sausa akademinė dainininkė. Tuomet atradau muzikinio teatro studijas ir supratau, kad tas dalykas – būtent man. Tačiau iš pirmo sykio vėl neįstojau! Metus laukiau, picerijoje dirbau padavėja, o tada įstojusiųjų sąraše buvau viena pirmųjų. Pasikartosiu, labai tikiu likimu – žinau, kad kai kurių dalykų tiesiog reikia išlaukti. Tarkim, labai norėčiau vietoje Lady Gagos vaidinti miuzikle „A Star Is Born“. Tik ne šiandien, o kai ateis mano laikas. Dirbsiu tiek, kad ten tikrai kada nors atsirasčiau.
Kol kas užtenka Lietuvos scenų ir ekranų?
Teatrą pamilau staiga, tą pačią akimirką, kai jame atsiradau. Pirmąjį vaidmenį sukūriau Klaipėdos muzikiniame teatre dar studijuodama, paskui dirbau su Jaunimo miuziklo teatru. Deja, jis savo veiklą nutraukė. Tad su miuziklu, bent jau kuriam laikui, teko atsisveikinti. Tačiau spėjau pajusti, kad tai – visiškai mano žanras, mano kraujas.
Daugelis mano, kad žmonės, dalyvaujantys televizijos projektuose, siekia greitos, pigios šlovės. Nieko panašaus! Įvairiuose muzikiniuose televizijos šou dalyvaudavau su viltimi, kad koks nors prodiuseris pastebės ir pakvies vaidinti spektaklyje ar filme. Juk negaliu tyliai, ramiai dainuoti sau – reikia, kad mane pamatytų žmonės. Tokia mano profesija! Dėl to dešimt metų šmėžavau televizoriaus ekrane... Tie projektai tikrai nėra saldainėlis, nors daugeliui atrodo, kad dainuoti televizijoje – pramoga.
„Muzikinėje kaukėje“ buvo smagu, nes jau suvokiau, kas tai yra, todėl ėjau smagiai praleisti laiko. Tačiau anksčiau žiūrėdavau į šou kaip į konkursą, milžinišką galimybę, tikėdavau, kad tai – mano šansas. O dar prodiuseriai dalyvių aistras pakursto – ten vyksta ne vien gražūs žaidimai... Kai kurių muzikinių projektų negaliu žiūrėti ir dabar, nes matau, kaip elgiamasi su tais patikliais paaugliais: jiems tiek daug žadama, bet dažnam niekada nebus išpildyta.
Šou baigėsi, bet iš televizijos nedingsi – juk vaidini seriale „Monikai reikia meilės“. Prodiuseris tave pastebėjo dainuojančią?
Nežinau, ką ir sakyti... Turbūt mane pastebėjo, galbūt įvertino, kad kažką galiu. Darbas seriale – labai didelė patirtis ir, tikiu, žingsnis dar didesnių darbų link. Mano svajonė – suvaidinti muzikiniame filme. Tačiau labai džiaugsminga, linksma ir seriale vaidinti. Kaifuoju ten būdama.
Aktorystė – nuostabi profesija, ji suteikia galimybę pažinti save ir pabūti kitų žmonių kailyje. Tik visi mano vaidmenys kol kas labai panašūs: striptizo šokėja, barakuda, laisvo elgesio mergiotė... Seriale „Monikai reikia meilės“ mano Silva irgi turi tokių spalvų. Ji – tarsi mano vidinis velnias, kuris realiame gyvenime neprasiveržia.
Nežinau, kodėl režisieriai mane dažnai tokią mato... Juokiuosi, kad greičiausiai mano veidas tinka tokiems vaidmenims. Iš tiesų esu visai kitokia – introvertė, mėgstanti būti namuose su draugu, su šunimi, verti draugėms akmenukų apyrankes, kurti muziką, skaityti, dainuoti. Taip susiklostė, kad pastaruoju metu turiu daugiau aktorės darbų. Tačiau labai noriu atgaivinti dainavimą: jau laikas išleisti seniai parašytą savo kūrybos dainą, nufilmuoti jos klipą. Tai sudėtinga, nes viską darau pati.
Kol kas mano autorinių dainų koncertai vyksta duše. Tikiuosi, kad greitai pasieks ir sceną. Žinau, tikrai niekas nevyksta veltui. Kaip baimes, taip ir savo svajones reikia paleisti. Taigi dabar noriu garsiai pasakyti, kad tikrai norėčiau, jog mano kūrybą girdėtų ne tik dušo galvutė, ne tik šuo. Noriu, kad tos dainos pasiektų žmonių ausis, tikiuosi, ir širdis. Svajoju scenoje pagaliau būti savimi, apnuoginti sielą ir parodyti, kas iš tiesų yra Kristina. Nes visa, kas perdainuota, perdaryta, visokie koveriai nėra tas menas, kurį noriu atlikti visą gyvenimą. Tai – ne tie kūriniai, kuriuos atliekant man šiurptų oda ir akyse kauptųsi ašaros.
Nuojauta sako, kad tavo kūryba nėra linksma šokių muzika...
Nors esu parašiusi įvairių kūrinių, skaudžių išgyvenimų sudėta tikrai ne į vieną dainą. Kai augau, šeimoje buvo daug problemų, pati turėjau begales vidinių demonų – užteko priežasčių labai anksti pradėti savarankišką, kovingą suaugusio žmogaus gyvenimą. Anksti ėmiau kurti apie brandžius dalykus: skausmą, santykius, meilę, netektis. Man atrodo, kad žmonėms jau turiu ką pasakyti. Tikiu, kad kam nors mano istorija gali būti įdomi.
Turi artimą žmogų, kuris vidinių prieštaravimų kamuojamą menininkę bando suprasti, palaikyti, prisijaukinti?
Mano draugas – absoliuti mano priešingybė, dirba su finansų rinkomis, visiškas tiksliukas, pragmatikas, kuris viską suskaičiuoja, suplanuoja. Aš į namus įnešu chaosėlio, jis – tvarkos ir ramybės. Tai gerai, kartais man labai reikia, kad kas nors pasakytų: „Alio! Žemė kviečia Marsą!“ Kartu esame trejus metus, turime nerealų šunį Bachą. Nejaučiu desperacijos dėl vestuvių ar vaikų, nesinori niekur skubėti.
Daug kas sako, kad dabar – mano laikas. Iš pradžių sukau galvą: ką tai reiškia? Ką jie nori pasakyti? O paskui supratau, kad tikrai, dabar – mano laikas, nes jau moku mėgautis tuo, ką turiu.