Kristina Piekautaitė į šokių studiją seserį, dizainerę Ramunę atsivilioja retai

Kristina Piekautaitė / T.Kaunecko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-12-18 10:08
Šokti gali kiekvienas. Tuo įsitikinusi daugybę metų šokio ritmu besisukanti Kristina Piekautaitė. Garsios dizainerės Ramunės sesuo yra įkūrusi savo vardo šokių studiją, kurioje užsiėmimai vieniems tampa puikiu laisvalaikio praleidimu ir pramoga, o kai kuriems – ir psichologine terapija.

„Iš savo dvidešimties metų pedagoginės patirties galiu patvirtinti, jog šokti išmokti gali visi, reikia tik noro. Ateinantys į pirmą pamoką paprastai būna sukaustyti savo baimių, kad jie ‚mediniai‘, niekada gyvenime nešokę... Tada belieka tik padrąsinti, jog jų nemokėjimas šokti ir yra privalumas“, – pasakoja K.Piekautaitė.

Šokius daugelis tapatina su pramoga, tad neseniai sulaukusi buvusios krepšininkės Kristinos Vengrytės kvietimo prisijungti prie „Sportage“ projekto, Kristina kiek nustebo.

„Kvietimas prisijungti prie „Sportage“ projekto buvo labai netikėtas. K.Vengrytė yra gera mano draugė, todėl kai ji pasiūlė tapti ambasadore ir padėti skatinti žmones aktyviai judėti, net nesuabejojau“, – prisimena ji.

Šis projektas skatina ne tik aktyviai judėti, bet ir suteikia galimybę bendrauti bei pirkti, parduoti ir dovanoti įvairias sportines prekes.

Tačiau ne vien tai K.Piekautaitę sieja su sporto pasauliu – ji pati slidinėja, seka rankinio, plaukimo, krepšinio naujienas.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Žinoma, daugiausiai laiko ji praleidžia šokių studijoje. Ar čia dažnai galime išvysti ir dizainerę Ramune Piekautaitę?

„Tiesą pasakius, tai tik dėl Ramunės ir atsirado šokiai mano gyvenime. Ji mane atsivedė į savo šokių būrelį, kurį lankė, kai buvo maža. Tik po to ji ten neužsibuvo, o aš likau šokiuose visam gyvenimui. Šokių salėje su Ramune susitinkame nedažnai, dažniau jos mados namuose“, – šypsosi Kristina.

– Kristina – Jūs šokėja, Jūsų sesuo – garsi dizainerė. Polėkio ir kūrybos Jūsų šeimoje turbūt niekada netrūko?

– Noriu patikslinti, jog esu šokių mokytoja, šokėjos karjera jau praeityje... O polėkio visai mūsų šeimai niekada netrūko ir netrūksta, tėvai skatino ir labai palaikė rinktis tas veiklas, kurios mums buvo įdomios.

– Šokio rūšių yra įvairiausių – kurie artimiausi Jūsų širdžiai?

– Nors esu išbandžiusi tikriausiai visas įmanomas šokių rūšis, artimiausi ir smagiausi man yra pramoginiai šokiai. Tai dešimt šokių, kurie atskleidžia vis kitokią nuotaiką ir suteikia skirtingos energijos.

– Kodėl pasirinkote šokius – esate nutrūktgalvė, turinti begalę energijos?

– Vaikystėje buvau tikras „vijurkas‘, energija liejosi per kraštus, tėvai turėjo rūpesčių su manimi dėl aktyvumo, todėl šokiai, į kuriuos nuėjau būdama ketverių metų, buvo tikras išsigelbėjimas visiems – turėdavau, kur išsikrauti.

– Turite savo šokių studiją, esate dalyvavusi šokių projekte. Ko dar nežinome apie Jus?

– Kad turiu dresuotą katiną, kuris moka ne tik skaičiuoti (šypsosi).

– Nors ir vyksta daugybė sportinių šokių čempionatų, tačiau daugeliui šokis kelia asociacijas su pramoga, o ne sportine veikla. Kas Jums yra šokis – sportas, pramoga ar kažkas daugiau?

– Sakyčiau priešingai – sportinius šokius visi sieja su sportu ir neįsivaizduoja, kad patys galėtų išmokti šokti, atrodo, jog jei nepradėjai šokti nuo penkerių metų, tai 35 ar 50 metų pradėti mokytis jau vėlu. Aš mokau pramoginių šokių, kurie, kaip sufleruoja pavadinimas ir yra skirti pramogai, laisvalaikio praleidimui, bendravimui, čia nėra jokių amžiaus apribojimų ar reikalavimų fiziniam pasirengimui. Studijoje šokti mokome šokėjus nuo 6 mėnesių, kai dar šokti ir ritmą jausti pradeda šokdami ant mamos rankų. Tad amžiaus ribų šokiuose nėra.

Šokių pamokos kartais virsta net ir psichologine terapija poroms. Ant parketo poroje visada veda vyras – pati svarbiausia taisyklė šokiuose, tad moterims, kurios dažnu atveju laiko visus keturis namų kampus, labai sunku atsipalaiduoti ir nevadovauti, kai tik tai įvyksta, vyrai ‚atsigauna‘ – labiau pasitiki savo jėgomis, moterys atsipalaiduoja ir gaunasi puiki porų terapija, iš salės visi išeina su didele šypsena ir teigiamomis emocijomis.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Man šokiai yra visas gyvenimas, aš jais gyvenu. Ateinantys šokti į mano studiją tampa tam tikro mano gyvenimo etapo dalimi, šokių mokymas nėra darbas, tai yra gyvenimo būdas. Dėkoju likimui ir tėvams, kad šokiai yra mano gyvenimas.

– Šokis – sudėtingas choreografinis kūrinys, kuriam reikia daug gabumų. Ar šokti gali kiekvienas?

– Iš savo dvidešimties metų pedagoginės patirties galiu patvirtinti, jog šokti išmokti gali visi, reikia tik noro. Ateinantys į pirmą pamoką paprastai būna sukaustyti savo baimių, kad jie „mediniai‘, niekada gyvenime nešokę... Tada belieka tik padrąsinti, jog jų nemokėjimas šokti ir yra privalumas, galės pradėti mokytis nuo to, kuri koja yra dešinė ir kuri kairė, o tą žino lyg ir visi, tada viskas atrodo daug paprasčiau.

Nežinau, iš kur susiformavo tas nusiteikimas, kad einant mokytis šokti, turi mokėti šokti, juk einant į pirmą klasę mokykloje niekas nesitiki, kad žinos penktos klasės kurso programą.

– Sveikas gyvenimo būdas tapo madingu – žmonės eina į sporto sales, bėgioja, atranda įvairias treniruotes. Ar sunku juos prisikviesti į šokių aikštelę, kai aplinkui – daugybė „ant bangos“ esančių sportinių veiklų?

– Kuo daugiau žmonių aktyviai leidžia laisvalaikį, tuo geriau visiems. Manau, kad sportas ir šokiai nėra viena kitai prieštaraujančios veiklos, sakyčiau, kad kaip tik papildančios. Studijoje šoko ar šoka bėgikai ir futbolininkai, baidarių irkluotojai, krepšininkai ir kitų sporto šakų atstovai.

Koordinacijos, ištvermės, atminties lavinimas šokiuose dar niekam nepakenkė, netgi padėjo – vienas šokius lankiusio sportininko treneris, pamatęs kaip jo auklėtinis šoka, buvo nustebęs jo sugebėjimais ir dėkojo už pagerėjusius fizinius duomenis. Aišku, kiekvienas pasirenka pagal save, kokia aktyvia veikla užsiimti, o aš labai džiaugiuosi, jei tai yra šokiai.

– Ar domitės dar kokiomis sporto šakomis, o galbūt ne tik domitės, bet užsiimate?

– Labai myliu kalnus, todėl slidinėjimas yra mano silpnybė. Gaila tik, kad prieš kelis metus patirta trauma pristabdė mano kalnų slidininkės karjerą, bet tikiu, kad mažais žingsneliais vėl sugrįšiu ant slidžių. Laisvalaikiu žaidžiu skvošą, atradau ir šiaurietišką vaikščiojimą. Nemažai mano draugų yra sportininkai, todėl domiuosi ir seku rankinio, krepšinio, plaukimo naujienas.

– Šokate jau daugybę metų. Kaip nuvejate monotoniją ar jos Jūsų darbe nėra?

– Monotonija, kai kiekvieną dieną sutinki tiek skirtingų žmonių, yra neįmanoma. Kaip diena – taip naujiena. Jau 20 metų dirbu šokių mokytoja ir nėra taip buvę, jog būtų vienodos šokių grupės ar šokių sezonai. Taip pat ir šokių pasaulyje įvyksta daug naujienų, kurios skatina mokytis, tobulėti ir atrasti neišbandytų dalykų.

– Ar į šokių salę atsivedate ir sesę Ramunę?

– Tiesą pasakius, tai tik dėl Ramunės ir atsirado šokiai mano gyvenime. Ji mane atsivedė į savo šokių būrelį, kurį lankė kai buvo maža, tik po to ji ten neužsibuvo, o aš likau šokiuose visam gyvenimui. Šokių salėje su Ramune susitinkame nedažnai, dažniau jos mados namuose.

Kurį laiką ji lankė šokių pamokas, bet dėl laiko stokos teko jas sustabdyti. Šokių pamokas kartu su vyru Kęstučiu buvo atnaujinę prieš vestuves, kai ruošėme jų vestuvinį šokį. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog jį sukurti ir išmokyti patikėjo man.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai