„Užaugau“, – gūžteli pečiais Kristina Ivanova (25), iš visų pusių kamantinėjama, kodėl staiga nusprendė palikti popgrupę „ŠarkA“ ir nužengti nuo scenos. Dešimt metų koncertų, naktinių kelionių po atokiausius miestelius, automobilyje paskubomis tepamas grimas, scenos jaudulys ir nuolat iš paskos besivelkantis viešumos šleifas liko praeity kartu su spalvinimo knygelėmis ir lėlėmis Barbėmis. Kristina suprato: atėjo metas daryti tai, ką moka geriausiai.
„Obuolys nuo obels netoli rieda“, – šnipštelėjo ne viena pramogų pasaulio žvaigždutė, išgirdusi apie staigų Kristinos pasitraukimą iš projekto „ŠarkA“. Juk panašiai prieš metus pasielgė jos sesuo Natalija – nesutapus interesams, ne tik pati pasitraukė iš grupės YVA, bet ir nebeleido joje likti kitoms atlikėjoms. Kas tai – kietas seserų Ivanovų charakteris? Gebėjimas eiti pirmyn, paisant tik savo tikslų ir norų? Kristina šypteli: „Bet argi kiekvienas žmogus pirmiausia galvoja ne apie save?“
Pasakyk pagaliau: kodėl palikai „šarkas“?
Grupės veikloje nebedalyvavau nuo sausio vidurio, o galutinai apsispręsti teko, kai gavau pasiūlymų plėsti savo grožio studijos veiklą. Atsiranda norinčių į ją investuoti, ją pirkti – džiugu, nes tai reiškia, kad savo rankomis sukūriau gerą produktą, kuris patinka ir kitiems. Iki šiol buvau prisiėmusi didelę atsakomybę, o dabar teks jos prisiimti dar daugiau, nes į verslą įsijungs kiti žmonės. Ir jiems tikrai negalėsiu pasakyti: „Atsiprašau, bet man dabar koncertas...“
„...jūs palaukite, o aš čia truputį padainuosiu.“
Va būtent. Man teko rinktis. Viliuosi, kad „ŠarkA“ palikau tvirtai stovinčią ant kojų: grupė per pastaruosius metus įrodė, kad yra verta būti popscenoje. Manau, merginos puikiai susitvarkys su iškeltais tikslais, ypač naujausia užduotimi – „Chorų karais“, kur jos yra Vilniaus choro generolės. Be visa kita, tai puiki galimybė susirasti naują narę, kuri pakeistų mane... Ir nebūtinai tai turi būti mergina: gali būti ir choras, vyrukas, keletas vyrukų – kas tik nori. Tai jau priklauso nuo Gintarės ir Ievos pasirinkimo. Tačiau manęs ten nebebus.
Bet juk pati ruošeisi dalyvauti „Chorų karuose“, dar gruodį buvai nusiteikusi ten smarkiai dirbti, o dabar staiga – vikst, ir tavęs nebėra?
Kai atsirado verslo pasiūlymų ir naujų įsipareigojimų, supratau, jog nebespėsiu visko aprėpti – o dabar matau, kad tikrai nebūčiau spėjusi. Aš toks žmogus, kuris viską nori padaryti gerai. Maksimalistė, perfekcionistė – kaip bepavadinsi... Su merginomis svarstėme įvairius variantus: gal man tiesiog būti grupės statiste, sekmadienį atvažiuoti į televiziją, pabūti „Chorų karų“ laidoje, paskui vėl keliauti savais keliais?.. Bet manęs tas tuščias egzistavimas netenkino. Man reikia eiti pirmyn, galų gale – kurti. Labai džiaugiuosi, kad dabar galiu netrukdoma ieškoti savęs.
„ŠarkA“ tau buvo akmuo po kaklu?
Ne akmuo, bet... „Šarkoms“ skyriau labai daug laiko, dėl to kentėjo kiti dalykai. Juk ne tik studiją turiu – įkūriau ir kompaniją „Culture Bridge“, dirbu renginių organizavimo, pramogų srityje. Kai lioviausi dainuoti, ta veikla labai pasistūmėjo į priekį, tapau daug produktyvesnė ir supratau, kad pasirinkimas buvo teisingas. Pagaliau turiu laiko pasvarstyti, kur toliau eisiu, kur save matau. Ar tai – tik grožio sritis, ar kokie nors didesni projektai? Dabar turiu galimybę rinktis. O anksčiau tiesiog sukausi užburtame rate: koncertai, filmavimai, fotosesijos... Vienas, antras, trečias pasiūlymas... Patenki į tą turbiną ir važiuoji nieko nebesusigaudydama. Tuo pat metu dar privalai pasirūpinti savo šeima, savo gerove, saviraiška... Ištrūkusi pajutau laisvę. Duokite man ja pasidžiaugti!
Nemanau, kad tai išgirdusios kitos „ŠarkA“ narės palinkčiojo galvomis ir paplojo tau katučių...
Esu atviras žmogus. Kai iškilo dilema, susitikau su merginomis ir viską išklojau. Žmogiškai paklausiau, ką darytų mano vietoje. Tikiuosi, kaip draugės, jos mane suprato. Kaip kolegės, aišku, nelabai – joms buvo sunku suvokti, kad išeinu. Jas ištiko lengvas šokas, ir tai natūralu – pati būčiau reagavusi lygiai taip pat. Iš pradžių būčiau ilgai tylėjusi, paskui būtų kilę begalė klausimų – kaip, kodėl taip staiga...
„Chorų karai“ grupės merginoms – neabejotinai didžiausias iššūkis, ambicingiausias projektas. Ir prieš pat jį tu saviškėms atsuki nugarą: „Žinote, gal aš jau eisiu...“
Išties – projektas didžiulis, atsakomybė – irgi. Bet, kaip jau sakiau, aš tikiu, kad merginos su ta užduotimi puikiai susidoros.
Vienaip ar kitaip – žinoma, susidoros, galų gale tai – ne gyvenimo ir mirties klausimas. Bet draugystė, pasitikėjimas, ko gero, galėjo pakibti ant plauko? Nemanai, jog tavo žingsnis – šiek tiek egoistiškas?
Manau, kad savo kelią pasirinkau teisingai. Sakai, egoistiškai? O kaip būtų pasielgęs bet kuris kitas žmogus?.. Juk kiekvienas pirmiausia galvoja apie save. Kam daryti tai, kas tave stabdo, neleidžia eiti į priekį? Jei matau, kad kitur labiau galiu save realizuoti, kodėl turėčiau to atsisakyti? Nesakau, kad grupė man buvo stabdis: tas laikas, kurį jai skyriau, buvo super. Bet atėjo metas, kai grupė užaugo, ir aš pati užaugau. Per tuos metus mano gyvenime daug visko nutiko: atsirado grožio studija, renginių, kitų verslų, kitų tikslų...
Pastaruoju metu tampa madinga garsiai pareikšti apie pasitraukimą iš scenos, o po dienos apsisukti ant kulno ir vėl grįžti į ją. O kartais tą triuką dar ir pakartoti daug sykių... Tau tai negresia?
Va dėl to aš tvirtai sakau: nepasitraukiu iš scenos visiems laikams! Aš tik išeinu iš projekto „ŠarkA“. Niekada nesakau „niekada“, nes žinau: kai tik ko nors išsižadu, tai būtinai nutinka. Tik pasakau, kad ko nors nedarysiu ar kur nors neisiu, – būtinai aš tai darau, būtinai ten atsiduriu... Iširus YVAI dievagojausi, kad daugiau į merginų grupę kojos nekelsiu, ir prašau – ruletė apsisuko, susikūrė „ŠarkA“. Asmeniniame gyvenime irgi taip būna: susikuri vyro idealą, prisisvajoji apie princą ant balto žirgo, lauki, kol jis apipils tave deimantais, o galiausiai viską reikia užsidirbti pačiai (juokiasi).
Kol kas tu didžiuojiesi, kad viską savo gyvenime pasiekei pati. Bet, bijau pranašauti, ateis laikas, kai norėsis būti palepintai ir aprūpintai... Kai kils klausimas: „O kodėl aš turiu plėšytis?“
Žinau, kad ateis... Gal jau netgi ateina. Labai pasiilgstu moterų moteriškumo. Kartais labai norėčiau tiesiog maloniai pagyventi...
Pavyzdžiui, Maldyvuose...
Kad ir ten (šypteli). Pasivartyti... Patinginiauti... Bet paskui variklis vėl įsijungia: yra daugybė veiklos sričių, kuriose matau save. Kai tik paskelbiau, kad pasitraukiu iš grupės, jau kitą dieną sulaukiau net keleto rimtų pasiūlymų. Man siūlė tapti kitų dainininkų, kuriems reikia paspirties, prodiusere. Žmonės mane vertina kaip vadybininkę, kaip žmogų, kuris pramogų pasaulyje viską žino ir turi gerą užnugarį.
Kuris pažįsta Deivydą Zvonkų...
Tikrai ne vien jį (juokiasi). Dabar esu užsivertusi renginiais bei rinkodaros projektais, tad prodiuserės darbui neturėčiau laiko, bet ateityje – kodėl gi ne: jei norėsiu kam nors padėti įgyvendinti svajones, tai ir padėsiu. Malonu, kad mane vertina, o didžiausias komplimentas – kai sako: „O žinote, „ŠarkA“ – kitokia grupė nei visos. Jūsų idėjos buvo kažkokios kitokios. Ir jūs viską atlikote kokybiškai.“ Ačiū, aš tuo džiaugiuosi.
Kaip galiausiai atsisveikinai su „ŠarkA“ merginomis? Gražiuoju? Piktuoju? Jūs apskritai dar sveikinatės?..
Žinoma, sveikinamės (šypteli). Pasitraukiau, bet žinau, ką merginos veikia ir kuo gyvena. Po poros dienų – jų pasirodymas: žinau, kaip jos atrodys, ką dainuos. Ir „Chorų karus“, kuriuose pati turėjau dalyvauti, aš, žinoma, žiūrėsiu... Negaliu jų nepalaikyti. Merginos dalijasi savo planais su manimi – juk grupę sukūrėme kartu. Energijos, įdirbio įdėjome vienodai, ir aš nesakau, kad man tas projektas dabar nebepriklauso: trečdalis jo man vis dar priklauso.
Sudėtinga...
Į viską gyvenime žiūriu paprastai: jeigu kas nors man prieštarauja ar ieško priekabių, aš pasakau „viso gero“. Man su jais nepakeliui. Visose gyvenimo srityse taip elgiuosi... Kita vertus, žmogus turi daryti tai, ką sugeba geriausiai. Daug nesigiriu apie projektus ir renginius, prie kurių dirbu, bet jie tikrai nemenki. Štai Kijeve rengėme „Femme Fatale“ kolekcijos pristatymą: daugybė žmonių, daugybė susitikimų... Prisidėjome prie filmo „Begalinis koridorius“ kūrimo: aš buvau atsakinga už filmavimų Lietuvoje organizavimą ir premjerą. Jaučiau didžiulę atsakomybę, nes žmonės dirbo ketverius metus, o pristatymas tetrunka keturias valandas... Pavyko, visi liko patenkinti. Tokie darbai turi išliekamąją vertę, ir man labai gera juos daryti. Lietuvoje organizuojame tik didelius renginius nuolatiniams klientams, o daugiausia dirbame užsienyje. Daug skraidau, kelionės visuomet susijusios su darbu. Žinoma, tuo metu ir pasivaikštau, ir muziejus aplankau, bet darbas yra pagrindinis tikslas. Nors gal taip ir neatrodo, kai koks nors interneto portalas įdeda nuotrauką, kurioje aš Maskvos ar Baku gatvėje valgau ledus...
Vis dėlto tie dešimt metų scenoje nepraėjo veltui. Kažin ar tavo grožio studija būtų tokia populiari, jei nebūtum buvusi YVOS, o vėliau – „ŠarkA“ atlikėja. Ir renginių, projektų tiek nebūtų...
Žinoma. Jokiu būdu nenurašau tų metų – jie man davė labai daug. Nedingstu iš viešumos, bet imu atsirinkti tai, kas man įdomu. Tikrai neisiu į televizijos laidą plepėti apie sijonų padurkus, bet kai neseniai pakvietė padiskutuoti apie gripą – sutikau, nes man tai įdomi tema, ją studijavau universitete.
Neišsigąsi, kai tave į renginius ir televizijos laidas ims kviesti vis rečiau ir rečiau?
Neišsigąsiu: suprantu, kad tai – natūralu. Ir šis „Žmonių“ viršelis man galbūt jau paskutinis... Bet aš to nebijau. Jei mirtinai pristigs populiarumo, galvosiu ką nors nauja. Bet gal man to nebereikės? Gal pakaks tos dešimties metų?
Pasiėmei iš scenos viską, ką galėjai, ir keliauji toliau?
Tai – Kristinos Ivanovos kelias. Aš jį kruopščiai susiplanavau. Mėgstu išsikelti tikslus ir jų siekti – kitaip nemoku. Bakalauras, magistras, verslai – visa tai buvo įrašyta mano planuose.
O vestuvių ten dar nėra?
Yra, žinoma (šypteli). Tačiau tuoktis planuoju tikrai ne Lietuvoje. Ir tikrai ne žiemą.
Briliantų, matau, dar nenešioji...
Tiesiog nemėgstu briliantų.
Nulipančios nuo scenos žvaigždės labai mėgsta aimanuoti, kad scena trukdė asmeniniams santykiams ir sugriovė šeimas. Tu negali tuo skųstis?
Argi scena gali trukdyti asmeniniams santykiams?.. Pirmiausia reikia susitvarkyti su pačiu savimi: laikytis savo principų, paisyti savo norų. Kiekvienas turime nusibrėžęs kažkokias ribas: ką galime daryti ir ko – ne. Pramogų pasaulyje labai svarbu jas nusibrėžti, antraip atsidursi ten, kur net neįsivaizdavai... Privalai žinoti, kiek savęs tu nori atiduoti viešumai. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie viešai iškloja asmeninį gyvenimą, – nematau tame prasmės. Tuomet ir pakenkti jam neįmanoma.
Gal tavo gyvenimo draugas Andrius Brokas ir kaltas dėl tokio staigaus išėjimo iš scenos? Gal trenkė kumščiu į virtuvės stalą: „Baik čia dainuoti, eik skusti bulvių“?
Jis greičiau pasielgtų atvirkščiai (juokiasi). Aišku, nesiginčysiu: kiekvienam žmogui antroji pusė daro tam tikrą įtaką. Artimas žmogus mane papildo, paskatina, galiu su juo pasitarti. Bet jis manęs nuo nieko neatkalbinėjo. Radau savyje jėgų apsispręsti, ir tas apsisprendimas buvo visiškai švarus – niekas prie to neprisidėjo. Net tėvai sužinojo tik tada, kai buvau apsisprendusi.
Artimieji tuo apsidžiaugė? Juk dabar tavęs namuose bus daugiau.
Buvo įvairių reakcijų. Ir įvairių klausimų... Tėvai nesuprato, kodėl pasitraukiau taip staigiai. Bet namiškiai mane palaiko, gerbia mano nuomonę. Galų gale, juk ne bomba sprogo... O laiko dabar tikrai turiu daugiau. Pirmiausia tai pajuto draugai: anksčiau buvau labai pasyvi, o dabar jiems skambinu, kur nors kviečiu... Pradėjau lankyti savęs tobulinimo kursus, daug skaitau. Mokausi užsienio kalbų: jų vis dažniau prireikia darbe. Tobulinu anglų kalbą, skaitau rusiškas knygas, nes rusų kalbą irgi esu gerokai primiršusi... Gaminu valgį – pagaliau tam atsirado laiko. Pavyzdžiui, dabar gilinuosi į burokėlių karpačo receptą (juokiasi). Anksčiau nerasdavau išėjimo iš užburto rato, o dabar staiga radau. Ir dėl nieko nesigailiu.
Gamini burokėlių karpačą? Sakyk, o kam tau dabar laikytis dietų ir lieknėti, jei nebereikia lipti į sceną?
Kaip – kam? Viską darau tik dėl savęs!
Kai išėjai iš grupės, gandonešiai tai paaiškino labai paprastai: arba tu laukiesi, arba išteki.
Ne tiek jau daug variantų žmonės man palieka (juokiasi). Aš nesilaukiu, bet to neišsižadu, – kada nors taip tikrai bus. Juk kiekviena moteris svajoja apie šeimą, jos pagausėjimą, o aš – normali moteris...
Šiose svajonėse bent kiek pasistūmėjai į priekį?
Manau, taip. Anksčiau neįsivaizdavau turinti vaikų, o dabar jau įsivaizduoju. Vieni darbai veja kitus, aš toliau dirbu vakarais ir savaitgaliais, bet šeimyniniai pokyčiai tai pakoreguos savaip – esu tuo tikra.