Kretoje gyvenantis žurnalistas Audrius Morkūnas: „Su kretiečiais būtina bendrauti“

Audrius Morkūnas / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-06-04 19:06
Pirmą kartą žurnalistas, kelionių po Kretą organizatorius ir interneto puslapio „Mano Kreta“ kūrėjas Audrius MORKŪNAS (41) į šią saulėtą Graikijos salą nuskrido prieš septyniolika metų. Tada įsižiebusi meilė neblėsta iki šiol, negana to, prieš šešerius metus toji meilė Audrių ir jo žmoną Jurgitą privertė žengti esminį žingsnį – ilgam (o gal ir visam laikui) įsikurti Kretoje.

Kelionių agentūra „Baltic Clipper“ 1998-aisiais buvo pirmoji, surengusi tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Kretos sostinę Heraklioną. Tada dar tik būsima Audriaus žmona Jurgita kaip tik dirbo prie šių kelionių. „Tais laikais reikėjo vizų, Lietuvoje nebuvo Graikijos ambasados, artimiausia – Švedijoje, tikras nervų karas, – prisimena Audrius. – Tais pačiais metais Jurgita į Kretą nuvyko pirmąsyk, o kitais važiavome kartu. Nuo tada kone kasmet ten skrisdavome bent savaitei. Kelionės būdavo pusiau darbinės, pusiau poilsinės: dvi tris dienas apžiūrinėdavome viešbučius, važiuodavome į ekskursijas, paskui kelias leisdavome savo malonumui. Kreta mus sužavėjo viskuo – gamta, istorija, žmonėmis, maistu...“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į svetimšalius – su įtarumu

Kai grįždavo iš atostogų saloje, draugai Audriui ir Jurgitai kaskart mestelėdavo: „Senatvėje tikrai gyvensite Kretoje.“ Audrius juokiasi – nereikėjo laukti ir senatvės... „Lietuvoje turėjome norą pradėti ką nors savo. Tačiau prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, viskas aplinkui griuvo, ir mes apsisprendėme keisti gyvenimą. Kilo idėja pabandyti gyventi svetur. Tiesą sakant, jei ne žmona, nežinau, ar pats būčiau išdrįsęs. Kiekvienas, kuris išvažiuoja iš Lietuvos, turi savų motyvų, bet neabejoju, kad tam ryžtasi sunkiai. Tai ne tas pats, kas persikraustyti iš Kauno į Vilnių ar iš Šiaulių į Panevėžį. Išvažiuoti gyventi į kitą šalį reikia drąsos. Tai nėra paprasta“, – sako Audrius.

Iš Lietuvos jis su žmona išvyko 2011 metais. Iki tol dirbo žurnalistu, organizavo renginius. Atsidūręs svetimoje šalyje pabandė tą patį daryti per atstumą. „Ačiū greitam internetui ir geranoriškiems kolegoms bei užsakovams“, – šypsosi. Jurgita Kretoje iškart susirado darbą turizmo sektoriuje.

Dar Lietuvoje pora pradėjo mokytis graikų kalbos, tai buvo hobis. Patikina, kad gyvenant, o ypač daug keliaujant po svetimą kraštą kalba – būtina: „Pirmiausia dėl pagarbos šaliai, į kurią atvykome. Mokant kalbą pasikeičia vietinių požiūris į tave, ypač tokių tradicinių ir gana uždarų bendruomenių, kokios yra Graikijos salose. Su kretiečiais susidraugauti nebuvo paprasta. Kol esi turistas, į tave ir žiūri kaip į laikiną atvykėlį. Ne, kretietis neapsimetinėja: dovanoja gerą nuotaiką, šypseną, daro tai nuoširdžiai, lieka tavo draugu ir po kelionės, jeigu su juo palaikai ryšį. Kretiečiai – socialūs žmonės, su jais privaloma bendrauti, jei nenori būti tik eilinis praeivis.

Kai apsigyveni Kretoje, vietiniai po truputį pradeda į tave žiūrėti kiek kitaip, bet vis vien – įtariai: kas tu toks, kodėl atvažiavai, ką veiksi? Nenuostabu, nes 1970-aisiais, plūstelėjus pirmiesiems turistams, britai pusvelčiui supirko daug žemių ir nekilnojamojo turto. Iki tol žemių prie jūros niekam nereikėjo: jose nieko neužauginsi, todėl tėvai dukroms kaip kraitį atiduodavo...“

O jūs susituokę?

Kretoje Audrius ir Jurgita apsigyveno netoli Herakliono. Tiesa, pirmieji metai buvo pamokantys. „Nieko nežinojome: nei kuo rajonai skiriasi, nei kokį butą kuriame name išsirinkti, – prisimena Audrius. – Išsinuomojome nedidelį butuką Amudaroje prie pat jūros – mums atrodė, kad tai bus be galo romantiška. O iš tikrųjų pirmą žiemą tiesiog šalome. Didelė drėgmė nuo jūros, stiprūs lietūs, jokio Lietuvoje įprasto centrinio šildymo. Būdavo taip šalta, kad rytais nesinorėdavo lipti iš šiltos lovos. Po tos žiemos persikraustėme į kitą butą su puikiu vaizdu, radiatoriai ir storos sienos jame žiemą – vieni didžiausių privalumų. Gavome pamoką, dabar puikiai žinome, kokios gali būti žiemos Kretoje: kartais vėsios ir drėgnos, o kartais – šiltos ir saulėtos. Klimatas čia nuostabus – subtropinis, bet metų laikų kaita net labai juntama.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak Audriaus, svečioje šalyje niekas nieko nepasitinka išskėstomis rankomis: „Atvažiuoji, tavęs niekas nepažįsta, niekas su niekuo nesupažindina ir niekas niekam tavęs nerekomenduoja. Viskas prasideda nuo nulio. Turi įrodyti, kad ką nors moki, žinai. Reikia laiko, kad į tave pradėtų žiūrėti kaip į bendruomenės narį...“

Kad Kretoje turi draugų, Audrius pirmą kartą pajuto tuomet, kai saloje įvykus žemės drebėjimui vietiniai bičiuliai skambino klausti, ar jiems viskas gerai: „Supratau, kad jau ir Kretoje yra žmonių, kuriems mes rūpime...

Apskritai kretiečiai – smalsūs žmonės, jiems norisi viską apie tave sužinoti. Kartais atrodo, kad jie apie tave žino daugiau nei tu pats apie save. Ir nereikia pasimesti, jei nepažįstamas graikas tavęs paklaus vardo, o po akimirkos – kokia tavo šeimyninė padėtis. Kartą eidamas gatve sutikau keletą sykių matytą kretietį, jis mane pakvietė išgerti alaus. Kalbėjomės apie viską – orą, žvejybą, laivus, galiausiai jis manęs paklausė: „O jūs susituokę?“ Supratau, kad būtent šis klausimas jam labiausiai nedavė ramybės.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kitokia kasdienybė

Įsikūrę Kretoje Audrius ir Jurgita turėjo priprasti prie visai kitokio gyvenimo ritmo. „Pavyzdžiui, čia nepriimtina kam nors skambinti tarp 15 ir 18 valandos, nes tai – šventas siestos laikas (net žiemą), – šypsodamasis pasakoja. – Užtat įprasta (ypač vasarą) draugams ar bičiuliams skambinti 22–23 valandą ir kviesti susitikti, nes kaip tik tuo metu vyksta judėjimas. Daugelis koncertų, renginių ir vakarėlių prasideda prieš pat vidurnaktį, – sako Audrius. – Tiesa, populiariausi čia ne pop ar roko muzikos atlikėjų, o savotiškų liaudies dainių koncertai, kuriuose susipina folkloras su pačių atlikėjų kuriama muzika to paties folkloro motyvais. Pasaulinio garso muzikantų koncertai reti. Nėra ir tokio stipraus teatro kaip Lietuvoje. Bet viso to pasiilgus per valandą lėktuvu galima nulėkti į Atėnus, kur virte verda kultūrinis gyvenimas.“

Pasak Audriaus, pasikeitė ir apsipirkimo įpročiai. „Kretoje nėra „Akropolių“, kur viskas būtų po vienu stogu (beje, kai kurie graikai išgirdę stebisi, kaip lietuviai prekybos centrams drįso suteikti jiems tokį šventą istorinį pavadinimą), čia gausybė mažų specializuotų parduotuvėlių, apie kurių egzistavimą net pagalvoti negalėtum. Pavyzdžiui, Chanijoje užklydau į prekiaujančią tik voniai skirtomis smulkmenomis, o Heraklione atradau net kelias kaimo prekių krautuves, kuriose daiktai – kaip iš senos Kaziuko mugės: pradedant sviestmušėmis, pintinėmis, avių varpeliais ir baigiant asilų balnais bei samanės varymo aparatais, – pasakoja Audrius. – Kretoje įprasta norint nusipirkti sūrio eiti pas sūrininką ir jis duos išragauti savo produkcijos, norint žuvies – pas žuvininką, o tas pirmiausia išklausinės, ką ir kaip nori gaminti, tada pasiūlys tokiam patiekalui tinkamiausias žuvis ir jas išvalys. Visur privalu bendrauti – toks jau tas kretiečių būdas. Čia beveik nėra tokių parduotuvių, kuriose prie kasos gali apsiriboti vieninteliu žodžiu „ačiū“, arba tavernų, kuriose padavėjas pakištų valgiaraštį nepasigyręs, ką šiandien pagamino virtuvės šefas. Jau pripratome užsakyti maistą kalbėdamiesi, o ne skaitydami meniu.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgainiui Audrius perprato ir Herakliono ūkininkų turgaus prekeivius: išsiaiškino, kas parduoda savo produkciją, o kas tik perparduoda. Todėl atėjus žiemai žino, iš ko pirkti traškiausius kopūstus, sultingiausius apelsinus ir kvapniausias braškes (jos Kretoje sunoksta vasarį!), o prasidėjus vasarai – į ką kreiptis dėl saulėje prinokusių pomidorų ir saldžiausių arbūzų. „Maisto pasirinkimą Kretoje labai lemia sezoniškumas, – sako. – Kretiečiai įpratę valgyti tai, kas dera dabar. Mano bičiulis Jorhas kartą išpūtė akis, kai žiemą jo tavernoje paprašiau pomidorų salotų: „Jie juk dabar neauga!“ Todėl ilgainiui pasikeitė ir mūsų mitybos įpročiai – tapo labiau kretiški: kartais vis dar nustembu pamatęs, kad mudviem su Jurgita mėnesiui neužtenka pusantro litro alyvuogių aliejaus ar kad kalbėdamiesi apie maistą kartais vartojame ne lietuviškus, o graikiškus terminus, nes jie taikliau nusako gaminimo būdą ar kokį nors patiekalą.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau Audrius su Jurgita nepamiršo ir lietuviškos virtuvės: „Labai mėgstame varškėčius, jiems varškę perkame egzotinio maisto parduotuvėlėje, – pasakoja. – Taip pat žiemą išsikepame kugelio, tik tarkius maišome su trinta feta, o vietoj grietinės gardiname tirštu graikišku jogurtu.“

Jiedu artimai bendrauja su saloje gyvenančiais lietuviais (daugiausia jų – už vietos graikų ištekėjusios lietuvės) ir nuo 2014-ųjų dukart metuose organizuoja Kretos lietuvių susitikimus – per juos ne tik bendrauja, bet ir eina į pėsčiųjų žygius. „Kretos lietuviai, pas juos į svečius atvykę artimieji, draugai, bičiuliai ir buvo mano pirmųjų ekskursijų dalyviai, – savo, kaip kelionių organizatoriaus, darbo pradžią prisimena Audrius. – Neilgai trukus jau keliavau su draugų draugais, o kai apie savo keliones pradėjau pasakoti per feisbuką – ir su tais, kurie tiesiog atvažiavo pailsėti į Kretą. Šiemet jau esu pasiruošęs sezonui: žinau, ko noriu ir ką galiu pasiūlyti poilsiautojams.“

Į salą – lietuviškomis akimis

Audrius tiksliai neprisimena, kuriais metais pirmąsyk su žmona perėjo Samarijos tarpeklį, bet tiksliai žino, kad būtent tada užsikrėtė vaikščiojimu pėsčiomis. Nuo tada abu pasinėrė į didesnes paieškas, ką dar išskirtinio ir unikalaus galima rasti Kretos saloje. „Iki šiol tai darau, – šypteli Audrius. – Vis ieškau, landžioju, tyrinėju. Esu sudaręs sąrašą vietų, kurias noriu aplankyti. Neseniai susidomėjau kariniu arabų, genujiečių ir venecijiečių palikimu – senaisiais fortais ir tvirtovėmis. Prieš tai buvo vienuolynų laikotarpis, kai domėjausi unikaliomis salos kulto vietomis. Kreta didžiuojasi tūkstantmete istorija, ir niekada negali žinoti, kuo ji tave nustebins. Štai visai neseniai sužinojau, kad kretiečiai buvo vieni pirmųjų, rinkusių šafraną, – jis vaizduojamas Mino civilizaciją menančių rūmų freskose...“

Pasak žurnalisto, atvykstantys poilsiauti apie Kretą ir jos istoriją žino nedaug. Pirmiausia daugelis turistų įsivaizduoja, kad salą galima apkeliauti per dvi ar tris dienas. Audrius atviras: tai neįmanoma! Jis jau šešerius metus gyvena Kretoje, dar dvylika į ją keliaudavo vasaromis ir vis tiek kiekvienoje išvykoje atranda ką nors naujo. „Kreta – milžiniška: penkiolika kalnų masyvų, trys dideli miestai, daugybė miestelių ir kaimų, tūkstantmečiais skaičiuojama istorija, – paaiškina. – Atvažiavusių lietuvių klausiu, kas labiausiai domina, ir pagal jų pageidavimus sudėlioju optimaliausius maršrutus. Puiku, kai žmonės nori bent dvi tris valandas su manimi pasivaikščioti pėsčiomis. Važiuodamas automobiliu gali pamatyti daug gražių dalykų, bet eidamas pėsčiomis išvysti visai kitokią Kretą. Įsivaizduokite, saloje yra takų, menančių Mino civilizacijos laikus, – patikėkite, nepaprastas jausmas eiti keliu, kuriam – beveik keturi tūkstančiai metų.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kartais organizuoju atradimų turus į vietas, kuriose pats niekada nebuvau. Tiesa, tam dažniausiai pasiryžta bičiuliai. Man patinka tai, ką darau. Patinka tyrinėti, ieškoti – juk esu žurnalistas. Ypač įdomu, kai pavyksta atrasti negirdėtų sąsajų su Lietuva. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad iš Graikijos per Vilnių į Maskvą ėjo vyno kelias? Arba kad iš Kretos kilęs šventasis Lukaris, prieš tapdamas Aleksandrijos patriarchu, tarnavo Vilniuje?“

Pačiam Audriui labiausiai patinka rūstusis Sfakijos regionas Baltuosiuose kalnuose, kur gyvena nuoširdūs, geranoriški ir paprasti žmonės, tik prisibelsti iki jų nėra taip paprasta. „Reikėjo daug laiko, kad ten pasijusčiau kaip pas močiutę kaime“, – pasakoja.

Su Sfakijoje gyvenančiu ūkininku Pavlu Audrius mėgsta pasikalbėti apie Graikijos ir Kretos istoriją. Kai pirmąsyk jiedu rimtai diskutavo, Audrių – atvykėlį iš Lietuvos – apėmė pasididžiavimo jausmas: „Pavlį vietiniai nepaprastai gerbia už istorijos žinias, todėl kai jis leidosi su manimi į kalbas apie istoriją, džiaugiausi – aš irgi žinau! Kretiečiai ne tik kalba apie istoriją, bet ir ginčijasi, karštai ginčijasi. Vaikai mokyklą baigia būdami šimtaprocentiniai savo krašto patriotai. Gal dėl to su graiku ginčytis istorijos klausimais kartais būna sunku. Pamenate, filme „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“ nuotakos tėvas Kostas sako: „Kai mano protėviai rašė filosofiją, taviškiai laipiojo medžiais.“ Negi ginčysies?! Graikai įsitikinę, kad viską pasaulyje sukūrė būtent jie. Tačiau dažnas tokias kalbas nuleidžia juokais, ironizuoja: „Graikai sukūrė teatrą, filosofiją, demokratiją – tiek visko daug, kad dabar atėjo metas ilsėtis!“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Atrasti Kretą

Prieš keletą metų feisbuke Audrius sukūrė puslapį „Mano Kreta“, dabar yra ir interneto svetainė tokiu pačiu pavadinimu. „Kreta niekada nebus mano – gimiau ir mirsiu lietuviu. Nesiveržiu ir negaliu būti graiku ar kretiečiu, – sako Audrius. – Interneto puslapyje rašau: „Mano tikslas – Jūsų nepamirštamos atostogos Kretoje su nuotraukų albumu, kurį galėtumėt pavadinti MANO KRETA.“ Kiekvienas gali atrasti savo Kretą ir kiekvienam ji bus kitokia. Šia sala susižavėjęs architektas Dalius Regelskis parsigabeno į Lietuvą unikalių kretietiškų baldų – jų galima įsigyti ir turėti dalelę Kretos savo namuose, taip pat sukūrė grafikos darbų ciklą „Kretos durys“. Tikiu, kad jo požiūris į šią salą visiškai kitoks nei mano. Kaip ir, pavyzdžiui, kiekvienais metais čia atvažiuojančių žurnalistų Audrės ir Gintaro Kudabų.

Ne kiekvienam Kreta gali patikti. Aš padedu ją pažinti, galiu parodyti, apie ją papasakoti, bet įspūdį susidarysite patys. Džiaugiuosi atradęs Kretą. Kita vertus, sunku pasakyti, kas ką atrado: mes ją ar ji mus...“

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai