Krepšinio laidų vedėjas Vaidas Leliuga: apie geriausią draugą Porto, jausmą arenoje ir kuprinę ant pečių

Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Pranešimas spaudai
Publikuota: 2021-09-18 14:50
Krepšinio laidų vedėjas, lygos komunikacijos vadovas Vaidas Leliuga sako nekantraująs vėl jausti tą euforiją, kuri užplūsta arenose stebint Lietuvos krepšinio lygos dvikovas. Prieš prasidedant dar vienam įtemptam sezonui, Vaidas pasakoja apie save išsijungus TV kameroms: pigių skrydžių medžioklę, nuolat sukrautą kelionių kuprinę ir svajonių kelionę kemperiu su geriausiu draugu Porto, ištikimu Auksaspalviu retriveriu.  

Kaip krepšinis atsirado tavo gyvenime?

Dar mokantis mokykloje kieme su draugais žaisdavom iki tol, kol sutemdavo ir nebeįžiūrėdavom krepšinio lanko. Galima sakyti, kad su krepšiniu gyvenu jau 17 metų. Nuo paauglystės jis manęs nepaleidžia. Vėliau,  atrodo, 9 klasėje, pradėjau dirbti rungtynių pranešėju, darbavausi studentų lygoje, vėliau Nacionalinėje krepšinio lygoje, o tada užaugau iki Lietuvos krepšinio lygos ir ateidamas į Kauno Sporto halę stebėti Eurolygos rungtynių vis pasvajodavau, kaip norėčiau dirbti tokio lygio rungtynėse. Tokia tada buvo mano svajonė, kurią išpildžiau 2015 metais ir debiutavau Eurolygoje, „Žalgirio“  arenoje, kurioje buvo tūkstančiai žmonių. Labai gerai atsimenu tą momentą. Labai jaudinausi, bet prasidėjus rungtynėms, pajaučiau tą energiją iš žiūrovų ir atsipalaidavau. Labai geras jausmas, kurį patiri rungtynių metu. Būtent  dėl to aš dirbu šį darbą iki šiol.

Na, o prieš metus krepšinis visiškai pasisavino mano gyvenimą. Pradėjau dirbti Lietuvos krepšinio lygos organizacijoje, užimu komunikacijos vadovo pareigas. Čia tikrai atiduodu visą save. Žinoma, ir pats matau kur dar reikia tobulėti, ko reikia mokytis ir kaip stengtis padaryti geriau, nes geriau gali būti visada. Bet čia būdamas neskaičiuoju darbo valandų, nuvažiuotų kilometrų ar išsiųstų laiškų, dirbu, nes įdomu ir kartu su kūrybos komanda stengiamės padaryti taip, jog tas krepšinis būtų įdomus kuo didesnei auditorijai. Vyniojame krepšinį į kuo gražesnį popierėlį.

Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.
Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.

Vedi laidą ir kalbini žaidėjus, trenerius, ar galėtum pats ir komentuoti varžybas?

Komentuoti niekada nebandžiau. Nežinau, gal ir pavyktų? (juokiasi) Bet žinau, kiek  daug žino ir kiek prieš kiekvienas rungtynes ilgai ruošiasi mūsų komentatoriai, tad reikėtų įdėti nemažai darbo, kad bent priartėčiau prie jų lygio. Juk Lietuvoje ne tik trys milijonai trenerių, žaidėjų ar ekspertų, bet ir komentatorių (juokiasi). Viskas, kas susiję su krepšiniu, čia stebima per padidinamą stiklą, todėl viską daryti reikia tik kokybiškai.

Ar būna stresinių situacijų laidose?  

Ypač tada, kai yra tiesioginis eteris, kuriame viskas vyksta dabar, čia nieko nepakeisi, ką pasakei, kaip atrodei, ką parodei, viskas jau „išėjo“ ir visi pamatė. Tiesioginiame eteryje daugiausiai streso keliančios situacijos tikriausiai būna tos, kurios sprendžiasi paskutinę sekundę, tada galvoji, spėsi ar ne. Kažkada, atsimenu, laidos pašnekovai į studiją įžengė jau laidai prasidėjus, tad teko improvizuoti ir laukti tinkamo momento, kada juos bus galima „įstumti“ į eterį.  

Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.
Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.

Ar pagal pareigas gali būti kurios nors lygos komandos gerbėjas?

Viduje turbūt kiekvienas kažkuriuos palaikome daugiau, kitus mažiau, nors, pasakysiu atvirai, nelabai  atsimenu, ką reiškia žiūrėti krepšinį su didelėmis emocijomis ir sirgti už kažkurią vieną komandą. Dabar emocijas man kelia pats žaidimas, intriga, individualūs žaidėjų pasirodymai ar įspūdingos pergalės. Dirbu tokį darbą, kuris neleidžia atsisėsti į tribūnas kartu su draugų kompanija ir rėkti, skanduoti, ploti komandai. Net neatsimenu, kada tai buvo, gal prieš 10 metų, jau kurį laiką krepšinį, žiūriu kitaip, bet man taip patinka.

Koks tavo karjeros kelias?

Įstojau į Vilniaus  universitetą, palikau Kauną ir persikėliau į sostinę. Pradėjau studijuoti komunikacijos fakultete, vėliau atsirado radijas, radijo laidų vedėju pradirbau 6 metus, ten gavau tikrai geros patirties, patarimų, užaugau ir išmokau, kaip valdyti savo žodžius, galvoti, ką sakau, nes ten taip pat tiesioginis eteris, kuris turi labai daug subtilybių. Vėliau dirbau komunikacijos agentūroje, susipažinau su savo srities profesionalais ir, nors ilgai ten užsibūti neteko, tačiau per tą praleistą laiką „prisisiurbiau“ naudingos ir reikalingos informacijos. Vėliau mano gyvenime atsirado naujas iššūkis – televizijos projektas. Tai buvo dar vienas mano tikslas ir svajonė, kurios siekiau. Turėjau kelionių projektą, kuris buvo rodomas televizijos ekrane. Tai turko kelis mėnesius ir tai buvo nuostabi patirtis.

Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.
Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.

Turi paskyrą socialiniuose tinkluose „Kuprinė ant pečių“.

Tie, kas mane pažįsta, sieja mane su dviem dalykais – krepšiniu  ir kelionėmis. Apie krepšinį jau nemažai pripasakojau, o kitas mano didelis pomėgis – keliauti. Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai keliaudavau kartu su tėvais, vėliau pradėjau keliauti vienas, pradėjau pasakoti istorijas, kurti video iš kelionių, tada gimė mintis sukurti puslapį, kuriame galėčiau dalintis savo patirtimis, atradimais ir, kas svarbiausia visiems, – pasiūlymais kaip ir kur pigiai nukeliauti (juokiasi). Taip ir atsirado šis puslapis, kuris dėl pandemijos, kaip ir visos mano kelionės, apmirė, bet tikiuosi, kad netrukus jį  galėsiu vėl pabudinti. Vėliau atsirado mintis televizijos projektui, nes apie keliones norėjau papasakoti platesniam žmonių ratui.

Kodėl kuprinė, o ne „Louis Vuitton“ lagaminas?

Nes keliauju ne „Louis Vuitton“ stiliumi (šypsosi). Kelionėse mėgstu atrasti, pamatyti, mėgstu pavargti. Tas nuovargis yra kitoks, bet aš negaliu sėdėti vienoje vietoje ar keliauti per pusę pasaulio, kad  savaitę gulėčiau prie baseino. Galiu pagulėti ir kaime šalia prūdo (juokiasi). Todėl ant pečių – kurpinė. Kol nebuvo pandemijos stengdavausi per metus turėti dvi didesnes keliones. Vieną vasaros metu, kitą žiemos metu, o kitu laikotarpiu keliaudavau tada, kai tik pasitaikydavo proga. Kažkuriuo metu keliaudavau kas mėnesį, nes buvau visiškas lėktuvų bilietų medžiotojas ir gaudydavau pigius skrydžius. Į Švediją, Angliją, Norvegiją, Ukrainą ar Daniją skrisdavau ne brangiau nei už 20 eurų. Patikdavo tuos bilietus medžioti, dar draugus įtraukdavau. Ir pačiam smagu būdavo.

Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.
Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.

Turi mėgstamų kelionių vietų?

Labai mėgstu sugrįžti į tas pačias vietas. Paryžius, Milanas ar Roma – miestai, kuriuose esu buvęs daugybę kartų, nes jie turi kažkokią savo atmosferą, kuri traukia, ten norisi būti. Tačiau sugrįžęs į  tą  pačią vietą,  aš stengiuosi surasti  vadinamąsias „secret  places“, slaptas vietas, kurias gal žino tik vietiniai, o turistams jos nelabai žinomos. Turiu tokių slaptų vietų Barselonoje, Milane, Romoje ar Paryžiuje. Tai vietos, kuriuose to miesto gyventojams smagu būti, leisti laiką, tačiau turistai jas aplenkia, nes  apie jas nežino. Todėl ir sakau, jog fainiausia man tai, kas neįprasta, tad visos tolimesnės kelionės – Brazilija, Kuba, Japonija – per jas patenki į visai kitą pasaulį, atrodo, kad esi kažkur kitoj planetoj.

Smagu patirti tą kultūrinį šoką ir pasisemti naujų įspūdžių. Iš kiekvienos  kelionės  stengiuosi  parsivežti istorijų, kurios tiesiog nutinka. Pavyzdžiui kelionės į Kuba metu patyriau tokį kultūrinį šoką, kurio nepamiršiu iki šiol. Visų pirmą viska norėjosi fotografuoti, nes atrodė, jog nusikėliau kažkur laiku: seni  automobiliai, seni pastatai, kambariuose langai be stiklo ir„ žinoma, nėra interneto! Reikėjo poros dienų, tada viskas jau ne taip stipriai stebino. Nesvarbu, kur keliaučiau, mėgstu bendrauti  su vietiniais, nes  tada atsiveria visai kitokios  patirtys. Pavyzdžiui, keliaudamas Kuboje turėjau asmeninį  „šoferį“, kuris vežiojo mane beveik visos kelionės  metu su senutėle Lada, kurią, kartais atrodydavo reikėdavo paspirti su koja, kad pradėtų važiuoti. Mes taip su juo susibendravom,  jog  kartu eidavom pietauti, vėliau susipažinome su jo šeima, pas kurią apsistojome kelias dienas.

Keliaudamas Japonijoje, kur praleidau dvi savaites, viešbutyje  gyvenau tik dvi naktis. Visą kitą laiką praleidau gyvendamas  su vietiniais jų namuose, vienuolynuose ir kitose vietose, kurios suteikia  galimybę į viską  pažvelgti visai kitomis akimis. Gali įsijausti į  tos šalies  žmonių gyvenimą, pajausti jų ritmą. Tai labai įdomu ir kelionėse, būtent tai  mane  „veža“. Tokių dalykų kelionėse  negali suplanuoti,  jie  tiesiog nutinka, todėl išsiruošdamas  į ilgesnę kelionę daugiausiai ką suplanuoju – kur praleisiu pirmąsias dvi naktis.

Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.
Vaidas Leliuga / Asmeninio albumo nuotr.

Koks tavo asmeninis gyvenimas? Turi draugę, šunį, namą, esi pasodinęs medį?  

Turiu savo geriausią draugą Auksaspalvį retriverį Porto, su kuriuo leidžiam daug laiko gamtoje, žaidžiam. Tikiuosi kada nors išvažiuoti su juo į kokią kelionę. Gal kemperiu? (juokiasi).

LKL startas su Vaidu Leliuga per BTV – šeštadienio vakarą, 17 val., varžybos Lietkabelis – Neptūnas.

Fotogalerija: 

Naujausi straipsniai