Jis ir ji – to paties tėvo ir tos pačios motinos vaikai. Iš pirmo žvilgsnio – brolis ir sesuo turi panašumo. Tereikia juos kiek geriau pažinti, ir neatsistebėsite, kaip vienuose namuose augę du žmonės gali būti tokie skirtingi?
Beveik visuose kraštuose galima išgirsti vienaip ar kitaip pakreiptą pasakos apie dvi seseris variantą. Pasakoje viena dukra tėvų mylima ir lepinama, o kitai teko pastumdėlės (Pelenės) dalia. Kai pastaroji, nepasižyminti nei grožiu, nei kitais išskirtiniais privalumais, pagaliau susiranda sužadėtinį, pirmoji kaipmat jį nuo sesers atmuša. Beje, vėliau sesuo žvaigždė nepateisina lūkesčių, bet vis tiek lieka tėvų numylėtinė. O buvusi pastumdėlė, nors gyvenime išsikovoja vietą po saule, padaro puikią karjerą ir sutinka išsvajotą meilę, tėvų akyse taip ir lieka apgailėtina.
Nes... netiesa, kad tėvai visus savo vaikus myli vienodai. Meilė nepaiso nei lygybės, nei teisingumo. Ir tėvai labiau myli gražesnes, meilesnes, gabesnes savo atžalas. O kartais, priešingai, daugiau tėvų šilumos tenka tam iš vaikų, kuris labiau žmonių ir likimo nuskriaustas, silpniausias, negražiausias, ligotas. Ir dar... Paprastai stipriau glaudžiami ir meiliau glostomi patys mažiausieji.
Taip yra gyvenime. Taip ir tūkstančius metų įvairiuose kraštuose gyvuojančiuose mituose. Beje, pasakose pats jauniausias sūnus paprastai būna meiliausias ir gražiausias. Dar jis būna naiviausias ir nepraktiškas, bet būtent jam pavyksta nugalėti visas kliūtis. O vyresnieji, nors gudresni ir stipresni už jį, atėjus laikui, būna priversti pripažinti jaunėlio pranašumą. Neištveria konkurencijos.
Skirtingai, bet po lygiai
Amerikietis kultūros istorikas Frankas Sulluvay ištyrinėjo biografijas tūkstančių žmonių, gyvenusių nuo M. Koperniko iki mūsų laikų. Galiausiai jis priėjo prie išvados, kad mūsų likimas, vadinasi, ir istorijos tėkmė, labai priklauso nuo gimimų šeimoje eiliškumo.
Pirmagimiai, pasak F. Sullovay, užauga konservatyviais tradicijų gynėjais, kurie nemėgsta naujovių, vengia permainų ir norėtų, kad viskas visada būtų kaip anksčiau. Jie pasižymi stipriu atsakomybės jausmu, nuovokumu ir gebėjimu siekti užsibrėžto tikslo, bet yra silpnesnių nervų už jaunesnius brolius ar seseris. Gal todėl, kad nuo pat mažumės tėvai į juos žiūri kaip į savo pagalbininkus ir savotiškus bendražygius.
Japonijoje jauniausius brolius vadino „šaltais ryžiais“, mat jiems paprastai tekdavo pasisotinti tuo, kas likdavo nuo pirmagimio. Badmečiu būtent vyriausiajam iš sūnų būdavo garantuota teisė pavalgyti pirmajam, nes jis turėjo pasirūpinti visų kitų išlikimu. Dažnai pirmagimiai su tėvais turi stipresnį emocinį ryšį nei kiti vaikai ir galbūt todėl dažniau perima tėvų vertybes, išpažįsta jų idealus.
Tiesą sakant, net ir nieko apie šią teoriją nežinant, nesunku pastebėti, kad neretai broliai ir seserys smarkiai skiriasi. Ne taip reta, kad vienas vaikų yra šeimos pasididžiavimas, o kitas – juodoji avis. Ir niekas nežino, kodėl taip nutinka. Psichologai bando šį skirtumą paaiškinti tuo, kad broliai ir seserys retai auga visiškai vienodomis sąlygomis, nes netgi per vienerius metus šeimoje daug kas pasikeičia. Metams bėgant tėvai darosi silpnesni, juos dažniau vargina ligos, prikimba nuovargis, jie dar labiau nusigyvena arba praturtėja... Visa tai daro įtaką šeimoje augančioms atžaloms. Tiesa, tėvas ir motina paprastai net nesuvokia, kad besikeičiančios sąlygos daro didžiulę įtaką tam, kaip jie auklėja savo vaikus.
Taigi, gyvendami po vienu stogu, vaikai vis dėlto auga tarsi skirtinguose pasauliuose. Be to, jie turi skirtingus draugus. Neretai lanko kitas mokyklas ir lavina skirtingus pomėgius. Žinoma, tai nereiškia, kad niekas nesieja jų. Daugelis tėvų, net ir mylėdami savo vaikus nevienodai, sugeba tuos bendrumus įžvelgti ir paskatinti vaikus tą ryšį stiprinti.
Kažkas gyvena manyje
Beje, meilė žmonėms, su kuriais esame susieti kraujo ryšiu, nėra įgimta. Broliai ir seserys, išblaškyti po atskirus vaikų globos namus, užauga visiškai svetimi vieni kitiems.
Bet taip nutinka ne visada. Kai kurie vaikai, net gyvendami atskirti nuo savo brolių ar seserų, net nieko apie juos nežinodami, instinktyviai jaučia, kad tie kažkur yra. Žinoma atvejų, kai žmogus visą gyvenimą ilgisi ir tiki, kad vieną dieną vis tiek aptiks nors kokį artimųjų pėdsaką. Kartais ryžtasi jų ieškoti.
Brolio ar sesers mirtis kitiems vaikams paprastai yra skaudi trauma. Pavyzdžiui, prancūzų mylima aktorė Catherine Deneuve yra prasitarusi, kad po sesers mirties jautėsi taip, tarsi būtų amputuota kažkuri jos dalis. Ir nors tai įvyko seniai, ji ir šiandien jaučia tos netekties gėlą.
Ispanų tapytojas Salvadoras Dali vaikystėje tapo brolio mirties liudininku. Po daugelio metų jis prasitarė žurnalistams, kad visą gyvenimą kone fiziškai jautė mirusio brolio artumą. O jo keistuoliški išsišokimai ir skandalai tebuvo priemonė pačiam jaustis gyvam. Nes nešiodamas savyje mirusio brolio sielą neretai imdavo abejoti, ar dar vaikšto tarp gyvųjų, ar jau anapusiniame pasaulyje.
Pasitaiko, kad mirusio vaiko broliukas ar sesutė jaučiasi kalti dėl to, kad patys išgyveno, o anas mažylis ne.
Jackas Santoriskis mini savo pacientą Antonijų, pavadinusį sūnų mirusio brolio vardu. Broliukas žuvo sulaukęs vos šešerių, jiedu maudėsi upėje ir staiga ėmė skęsti. Antonijus kažkaip išsikapstė, o broliukas paskendo.
Visą likusį gyvenimą Antonijus atgailavo dėl šios mirties. Jis daug pasiekė, išgarsėjo kaip puikus architektas. Tačiau darė tai ne dėl tėvų ir ne dėl mylimos moters, kaip dažniausiai būna, o dėl mažo berniuko, neišplaukusio į krantą.
Sakydamas kalbą per vieno svarbaus objekto atidarymą, Antonijus ištarė: „Už šį tiltą dėkoju savo mirusiam broliui.“ Ką tie žodžiai reiškė, nesuprato niekas, net architekto šeima.
Kiekvienas į savo pusę
Knygos „Broliai: idealai, varžovai, patikėtiniai“ autorius Hartmutas Kastenas teigia, kad maždaug 22 gyvenimo metais broliški saitai ima po truputį laisvėti, ryšys darosi ne toks glaudus. Kiekvienas lėčiau ar greičiau patraukia savo keliu, pasirenka profesiją, susiranda gyvenimo partnerę ar partnerį. Nutolti artimus žmones dar labiau gali paskatinti staigus vieno jų praturtėjimas, išgarsėjimas. Ryšys ima trūkinėti ir tada, jei brolis arba sesuo veda ar išteka už žmogaus, kuris, kitų šeimos narių nuomone, netinka jam į porą. Tiesiog tokiu atveju sukyla negatyvūs jausmai (pavydas, panieka, neapykanta), dėl kurių nuoširdus bendravimas pasidaro neįmanomas.
Meilė moka atgimti
Neretai artimuosius supjudo grumtynės dėl palikimo. Pasirodo, apakinti godumo griebtis bjauriausių priemonių įstengia net labai artimi žmonės. Dažnas būna pasirengęs padaryti bet ką, kad tik visas turtas atitektų jam. Dažniausiai tik ilgo bylinėjimosi pabaigoje žmogus ima suprasti, kad išplėšta nauda neverta aukų. Matyt, pajunta, kad, draskydamiesi dėl tėvų ar senelių pinigų, prarado kai ką nepalyginamai vertingesnio – brolišką (seserišką) meilę.
Laimė, šis jausmas geba nesunkiai atgyti. Paprastai taip nutinka kuriam nors iš šeimos atsidūrus tikrai dramatiškoje, kuo skubesnės pagalbos reikalaujančioje padėtyje. Sunykę saitai tada greitai atsikuria, ir susipykę ar šiaip susvetimėję žmonės skuba vienas kitam padėti.
Genų atmintis
Po ilgų nesimatymo metų broliai ir seserys susitinka ir atranda vieni kitus iš naujo. Tokių dalykų nutinka vis dažniau. Ir beveik visada tokiais atvejais žmonės prabyla apie keistą juos siejančių jausmų alchemiją. Panašu, kad mūsų laikas palankus tokiems stebuklams. Juk taip gera neramiame, sujauktame pasaulyje turėti nors vieną tikrai artimą sielą, geriausiai ką nors iš šeimos. Ir netikėkite, kad kraujo ryšiai – tai senovinė atgyvena, praradusi savo reikšmę modernioje visuomenėje.
Net Vakarų šalių žiniasklaida pastaruoju metu vis dažniau užsimena apie broliškus ryšius, dėl kurių žmonės sėkmingai įsitvirtina visuomenėje, dirba ir kuria. Prancūzų statistika skelbia, kad pastaruosius keliolika metų vis daugiau brolių ir seserų stengiasi apsigyventi tame pačiame pastate. Dar daugiau, ryškėja tendencija susidėjus brolių ar seserų šeimoms pirkti namą, kad giminaičiai galėtų gyventi po vienu stogu.
Ypatingas laikotarpis broliams ir seserims – gyvenimo pusiaukelė ir senatvė, kitaip tariant, metas, kai išeina tėvai ir kai iš namų išskrenda vaikai. Tada ypač traukia prie žmonių, su kuriais praleista vaikystė. Tada nublanksta nuoskaudos, išgaruoja pavydas ir varžybos pasidaro beprasmės. O broliai ir seserys eina vieni pas kitus, kad dar kartą pajustų, kokia daugybė išgyvenimų siejo ir skyrė juos tiek metų.
Jautrumas ir atstūmimas. Artumas ir nutolimas. Priešiškumas ir parama. Pagalba ir konkurencija. Meilė ir neapykanta. Tai – kraujo ryšys, kuris mums duotas amžiams, ir jis mums padeda sušilti pasaulyje, kuriame nuo žmonių vis labiau dvelkia šalčiu.