Kova dėl dukros gyvybės atvertė naują tinklaraštininkės gyvenimo puslapį

Sotera Šveikauskaitė su dukra / „Easyfoto“ nuotr.
Autorius: Aistė Simėnaitė
Publikuota: 2017-12-27 21:26
Apie teisininkės karjerą ir gyvenimą Šveicarijoje svajojusios Soteros Šveikauskaitės (26) planus aukštyn kojomis apvertė meilė lietuvaičiui ir vos dvidešimt trejų gimusi dukrelė Aretė. Po lemtingos medikės klaidos dėl mergaitės gyvybės turėjusi kovoti jauna mamytė pradėjo savo patirtimi ir įžvalgomis dalintis su likimo draugėmis internete. Dabar jos sukurtas „BabyBlog.lt“ – dešimčių tūkstančių mamų kasdienis palydovas ir patarėjas.

Dar prieš tapdama mama ir tinklaraštininke dirbai modeliu, dalyvavai „Mis Lietuva“ konkurse – tave visuomet traukė dėmesys?

Tėčiui buvo be galo svarbu, kad puikiai mokyčiausi, todėl manęs keliauti neišleisdavo, teko dirbti tik Lietuvoje. Panevėžys – nedidelis miestas, veiklos ten man nuolat trūko. Modelio darbas ar grožio konkursas buvo tik progos prasiblaškyti, nuvažiuoti į Vilnių. Matyt, todėl ir studijoms pasirinkau užsienio universitetą – man trūko erdvės. Iškeliavau į Šveicariją teisės studijoms ir buvau tikra, kad iš ten negrįšiu.

Vis dėlto grįžai į Lietuvą?

Metai parodė, kad esu labai prisirišusi prie savo šeimos ir gyvenant užsienyje man labiausiai trūkdavo pokalbių su mama, pietų pas močiutę – bendravimo su artimaisiais. Vieną sykį grįžusi jų aplankyti į Lietuvą susitikau su pussesere ir jos draugais. Pamačiusi vieną jų iš karto pasakiau: „Aš už jo ištekėsiu.“ Gal atrodė juokinga, bet man viskas buvo aišku kaip dieną – meilė iš pirmo žvilgsnio. Mano močiutė lygiai taip pat senelį „pažymėjo“ pamačiusi tik iš nugaros, o dabar jau daugiau nei 50 metų yra kartu.

Ar jam tai irgi buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Turėjau beveik iš karto grįžti į Šveicariją, todėl pusmetį praleidom susirašinėdami. Nesuprantu nei kaip jis dirbo, nei kaip aš išlaikiau egzaminus – žinutės plaukdavo visą parą. Kai vasarai grįžau į Lietuvą, mūsų pirmasis pasimatymas truko 12 valandų. Kadangi turėjau tęsti mokslus, kurį laiką skraidėme vienas pas kitą. Galiausiai supratome, kad meilė niekur nedings ir laikas apsispręsti – ar jis palieka verslus ir keliauja pas mane, ar aš metu tai, ką buvau sukūrusi ir grįžtu į Lietuvą. Kadangi Šveicarijoje be šeimos jaučiausi labai vieniša, nusprendėme ateitį kurti tėvynėje.

Iš karto žinojote, kad būsite šeima?

Taip. Nuo paauglystės norėjau būti jauna mama. Draugai juokdavosi iš tokių kalbų, bet mano mama, pagimdžiusi 18 metų, buvo geriausia draugė ir patarėja. To paties norėjau ir savo vaikui. Visi manė, kad dukrytė – netyčiukas, bet mes ją tikrai atsakingai planavome ir labai norėjome. Tik nesitikėjome, kad pasiseks taip greitai. Sužinojusi, kad laukiuosi po dviejų dienų turėjau skristi atgal į Šveicariją. Šiek tiek puoliau į paniką – dar netekėjusi, mokslai nebaigti... Tėtis visada svajojo, kad baigčiau ne vieną ir ne du universitetus, dėjo į mano karjerą daugybę vilčių – labai bijojau jo reakcijos. Man irgi buvo labai svarbu turėti gerą išsilavinimą, bet tuo metu dėmesį nusprendžiau skirti šeimai.

Galiausiai vyras parsivežė mane automobiliu į Lietuvą, po dviejų savaičių tyliai, tik su artimiausiais žmonėmis susituokėme bažnyčioje, o dar po pusmečio gimė dukrytė.

„Baby Blog“ nuotr.
„Baby Blog“ nuotr.

Pradėjote tobulą šeimos gyvenimą?

Deja, jam dar teko palaukti. Būdama nėščia sužinojau, kad esu B grupės streptokoko nešiotoja ir yra tikimybė, kad liga persiduos vaikui. Dar laukdamasi gėriau antibiotikus, o gimdymo metu turėjau gauti tris jų dozes. Akušerė suleido dvi, o trečiąją, nors su vyru priminėme net du kartus, pamiršo. Moteris net aprėkė mus, kad nesikištume ne į savo reikalus ir neprimintume jai tos trečios dozės: „Mes čia esam, kad darytume savo darbą, nesikiškit.“ Trys ampulės neduoda visiškos garantijos, kad vaikas neapsikrės, bet stipriai sumažina tikimybę.

Po dviejų savaičių mergytei stipriai pakilo temperatūra. Iš karto važiavome į ligoninę, kur mūsų pradėjo pirmiausiai reikalauti gimimo liudijimo. Per stresą buvau jį palikusi namuose, bet man atrodo nežmoniška, kad pirmiausia reikia sutvarkyti popierius ir tik paskui tikrinama, ar vaikui viskas gerai, ar jam nereikia skubios pagalbos. Mums pasisekė, nes gimdžiau tose pačiose Santarų klinikose, todėl galiausiai jie rado dokumentus pas save. Iki dabar nesuprantu – negi gyvybė mažiau svarbi už popierius?

Ligoninėje praleidom dvi savaites – dukrytei persidavė B grupės streptokokas. Nežmoniškai pykau – gal trečia antibiotikų dozė per gimdymą būtų nuo to apsaugojusi. Tas mažas kūdikėlis gulėjo apkabinėtas lašelinėmis, gaudavo stipriausius antibiotikus. Niekas net nesiryžo prognozuoti – galėjo nebūti jokių pasėkmių, o galėjo laukti ir daug liūdnesnės... Iki dabar tą laikotarpį atsimenu kaip per miglą.

Kai grįžome namo, pas mus kasdien ateidavo vyro mama. Ji – vaikų gydytoja, todėl mums labai daug padėjo. Mergaitę reikėjo prižiūrėti 24 val. per parą. Visą gyvenimą būsiu jai dėkinga už nuolatinę pagalbą ir žinias – tai vienas geriausių žmonių, sutiktų gyvenime.

Nuo antibiotikų susilpnėjo imunitetas, jai prasidėjo alergijos, kitos nesibaigiančios ligos. Vieną kartą, nuo naujų antibiotikų jai prasidėjo tokia alerginė reakcija, kad vaikas tik išraudonavo ir nebeįkvėpė. Močiutė iš karto viduržiemį vienmarškinį vyrą išsiuntė į vaistinę, o man, iškvietus greitąją, liepė kaisti vandenį su soda. Vaikas jau porą minučių nebekvėpavo, bet galiausiai ją garais močiutė atgaivino. Kas būtų buvę, jei namie nebūtų mediko, kuris žino, kaip elgtis – akivaizdu. Galbūt dabar dukrytės nebeturėčiau.

Kaip dorojaisi su tokiais iššūkiais?

Atrodžiau kaip zombis. Net kai maitinausi vien bulvėmis, nuo mano pienelio vaiką berdavo, prasidėdavo alergija. Tai buvo laikas, kai kūdikis pastoviai sirgo, buvo silpnas. Gyvenau nuolatinėje baimėje, daug verkdavau, nerimaudavau, net fiziškai ištisai drebėjau nuo įtampos. Norėjau skambinti tai moteriai, kuri pamiršo suleisti antibiotikus ir klausti, už ką mums šitaip padarė. Į jokius teisininkus nesikreipėme – tuo metu visą savo laiką ir dėmesį skyrėme mergaitei, jos sveikatai ir priežiūrai. Medikė, nors tikrai turi mano kontaktą, iki dabar nė karto nesusisiekė ir nepaklausė, kaip mergaitė gyvena. Suprantu, kad tai buvo žmogiška klaida, bet kokia milžiniška jos kaina... Nors noriu didelės šeimos, apie ją svajoja ir mano vyras, bet pagalvojusi apie tai, kad gali vėl tekti išgyventi tą košmarą... Dar negaliu, dar nepakankamai išbluko tie baisūs prisiminimai, man reikia laiko, kad taip gyvai nebejausčiau tų klaikių žaizdų.

Kaip po visų šitų išgyvenimų nusprendei imtis naujos veiklos – rašyti tinklaraštį?

Kai mergaitei pradėjo gerėti, nusiraminau ir aš. Kadangi auginau silpną ir beveik viskam alergišką vaiką, privalėjau atidžiai nagrinėtis etiketes, skaityti daugybę knygų ir straipsnių. Močiutė ją labai stebėjo, darydavom tyrimus kiekvieną savaitę. Akylai stebėjome ne tik mes, bet ir visas vaikų gydytojų skyrius. Draugės mamos, žinodamos, kad močiutė – gydytoja, kad kruopščiai pati atsirenku viską, ką duodu vaikui, pradėjo manęs prašyti rekomendacijų: kuris mišinukas geresnis, kurie kremukai... Galiausiai pavargau kiekvienai atsikirai atrašinėti ir nusprendžiau savo patirtį sudėti į vieną vietą. Taip gimė „BabyBlog.lt“.

Ar iš karto tarp mamyčių sulaukei pasisekimo?

Manau, skaitytojos iš karto pajautė, kaip rimtai žiūriu į tas rekomendacijas. Per savaitę sulaukiau 1000 sekėjų, per mėnesį – 5000, dar po poros – 10000. Mamos, kuri apžvelginėtų vaikams skirtus produktus ir prekes dar nebuvo, todėl dabar mano apžvalgas skaito jau daugiau nei 43000 mamyčių. Ne tik aš joms patariu – kartu diskutuojam, klausiam viena kitos patarimų. Tai – lyg mamyčių bendruomenė. Juk pati puikiai žinau, kaip lengva pasimesti tarp gausybės prekių ir pavadinimų, todėl stengiuosi kruopščiai atrinkti tai, ką drąsiai galiu duoti savo pačios vaikui. Puikiai suprantu, kad mamos Lietuvoje neturi aukso kalnų ir negaliu sau leisti rekomenduoti kokio nekokybiško produkto, kuriam ta mamytė išleis gal paskutinius pinigus.

Pati maloniausia viso mano darbo dalis – kad galiu padėti mamoms atrasti kuriančias mamas ir puikius, įdomius ir kokybiškus jų gaminamus produktus. Buvo situacija, kai susipažinau su tobulas sukneles kuriančia mamyte. Ją parekomendavau tinklaraštyje, po kiek laiko gavau skambutį. Pasirodo, tą suknelės modelį išpirko ir ji galėjo susimokėti nuomą. Įsivaizduok, kokia man buvo laimė – tiek mamų liko laimingos, kad rado puikų dalyką, o kūrėjai pasidarė lengviau gyventi. Kaip galiu nemylėti tiek gėrio nešančios veiklos?

„Baby Blog“ nuotr.
„Baby Blog“ nuotr.

Vadini savo tinklaraštį darbu?

Darbu, kuris teikia nežmonišką malonumą. Taip, esu namie įsikūrusi fotostudiją, norėdama kurti kokybišką turinį turiu investuoti ne tik laiką, bet ir pinigus. Tai yra toks pat kasdienis darbas, kaip ir bet kuris kitas. Sau leidžiu atsirinkti produktus, todėl tie, kurie man atrodo nekokybiški, niekada neatsidurs tinklaraštyje. Tiesa, kartais žmonės klausia: „Kokią tu turi kompetenciją vertinti produktus? Kas tu tokia?“ Aš esu mama. Ir viskas. Nesu laborantė, nesu gydytoja ar kokios srities specialistė. Aprašinėju tik tai, ką duodu savo mergaitei.

Kartais pasitaiko manančių, kad visai nebūnu su vaiku, rūpinuosi vien tinklaraščiu, bet man pasisekė – mergaitė tikrai daug miega, todėl spėju ir sukurti įrašus, ir studijuoti, ir pasidžiaugti dukros kompanija. Juk visa ši veikla atsirado tik dėl jos. Vaikas pakeitė ne tik mano gyvenimą, bet ir atskleidė kaip asmenybę, sukūrė visiškai naują mane. Ji yra mano mūza.

Ar nesigaili teisininkės karjerą iškeitusi į vaikų pasaulį? Juk dabar tiek tavo darbas, tiek laisvalaikis sukasi apie mažylius?

Oi, ne. Teisė – ne man, tą jau supratau. O ta veikla, kurią išprovokavo dukrelės gimimas man – be galo miela širdžiai ir atrodo prasminga. Dabar esu laiminga, nes ne tik turiu mėgstamą veiklą, bet ir daugelyje stričių galiu savo tobulinti ir realizuoti. Blogas mane kasdien augina, o mane supanti aplinka daug, ko išmoko. Ne kiekvienai jaunai moteriai reikia vakarėlių ir šėlionių. Aš geriausiai pasilinksminu, kai žaidžiu su dukra – daugiau man nieko nereikia.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai