To stebuklingo mygtuko, kurį paspaudus gyvenimas pats savaime pasikeistų, nėra (kad ir kaip norėtume!). Pokyčių pirmiausia turi atsirasti mūsų mąstyme, nes ir vadinamąsias lubas nusistatome patys, ne kas nors kitas. Deja, paskui niekaip nesugebame jų įveikti. Ar galima save pakeisti? „Taip“, – sako Janina Radvilė, informacinių technologijų mokslų daktarė, koučerė ir NLP praktikė. Ir tai daryti niekada ne per vėlu.
– Informacinių technologijų mokslas paremtas absoliučia logika. Kodėl laikui bėgant taip stipriai susidomėjote žmogiškaisiais dalykais, kur niekada nėra vieno teisingo atsakymo?..
– Supratau, kad man neįdomu tai, ką darau. Nors rengiau disertaciją informacinių technologijų tema ir man tai patiko, taip pat ir dėstyti, tačiau vieną dieną pajutau, kad netobulėju... Žmogus dažnai nustoja eiti į priekį, kai jam pasidaro neįdomu, – taip, kaip dėstytojams, kurie metai iš metų dėsto tą patį dalyką, nors visiškai juo nesidomi. Daugelis tiesiog renkasi patogų gyvenimą, nes taip paprasčiau, o bet kokie pokyčiai reikalauja pastangų.
Ir aš galėjau eiti tuo pačiu keliu, bet manęs tai netenkino. Niekada nebuvau iš tų, kurie renkasi lengvesnį variantą. Todėl prieš beveik šešerius metus atsidūriau Mykolo Romerio universitete, tapau lyderystės ir pokyčių valdymo specialybės magistrante. Žinoma, buvo daug klausimų: kam man to reikia, kodėl taip sugalvojau? Tačiau iki to ėjau palengva, ne vienus metus vadovauju savo įkurtam suaugusiųjų mokymo centrui, tad prie žmonių santykių teko prisiliesti ir anksčiau. Tai mane užkabino. Kita vertus, kad ryžtumeisi tokiems pokyčiams, pirmiausia turi jaustis visiškai laisvas. Tik tada priimi sprendimą, kuris tau atrodo tinkamas, ir kitų nuomonė nėra įdomi.
– Jautėtės savo vietoje perėjusi į kitą barikadų pusę, t. y. iš dėstytojos tapusi studente?
– Visko būdavo! (Juokiasi.) Jeigu įeidavau į auditoriją kiek pavėlavusi, dėstytojai kolegiškai pasiteiraudavo, ar nesusimaišiau, kur turiu vesti paskaitą. Atsakydavau: „Ne, gerbiamas dėstytojau, aš atėjau pasiklausyti būtent jūsų!“ Kartais manydavo, kad atlieku kokį nors patikrinimą, nes grupėje visi iki vieno buvo gerokai jaunesni už mane. Vis dėlto aš žinojau, ko atėjau, ko man reikia, ir tai leido gerai jaustis. Manau, vienintelis dalykas, kuris mums trukdo, yra tik nuostatos mūsų galvose. Jeigu jų nekeisime, nieko nebus. Tarkim, žmogus dirba nemėgstamą darbą ir nuolat patiria diskomfortą, bet ignoruoja siunčiamus signalus ir... toliau dirba. Visą gyvenimą. Blogiausia, kad nesusimąstome, jog tas diskomfortas arba išeina į išorę (kai, pavyzdžiui, išsiliejame namuose), arba susikaupia viduje ir „atsiperka“ ligomis. Jeigu dažnai skauda skrandį, reikia ne tik eiti pas gydytoją, bet ir susimąstyti, ar tikrai darome tai, kas mums patinka. Ar gyvenimas sutampa su mūsų nuostatomis ir vertybėmis? Kai visa tai yra vienoje linijoje, žmogus turi gerai jaustis. Jei manęs kas nors paklaustų, ar dabar aš gerai jaučiuosi, atsakyčiau: TAIP. Bet šitaip buvo ne visada.
– Vadinasi, reikia susirasti mėgstamą darbą ir niekada gyvenime neteks dirbti.
Noriu padėti susivokti, kad, nepaisant to, kiek jums metų, jūsų gyvenimas yra svarbiausias dalykas, tad nežlugdykite jo savo vidiniu nepasitenkinimu. Niekada ne per vėlu keistis, ieškoti, išmėginti tai, ko iki šiol nedarėte.
– Tikrai nėra taip, kad turint mėgstamą darbą netektų dirbti ar daryti ir tų dalykų, kurie nepatinka arba patinka mažiau. Tačiau labai svarbu, ar tai, kas nepatinka, darome nuolat, ar turime ką nors padaryti, kad paskui veiktume, kas prie širdies. Dabar visi kalba apie lėtinį nuovargį, kurį sukelia darbas, stresas ir nuolatinis skubėjimas. Tačiau žmogus, pasirinkęs netinkamą darbą, jausis pavargęs net ir nieko nedarydamas, net neatėjęs į darbą... Aš noriu padėti susivokti, kad, nepaisant to, kiek jums metų – 50, 60 ar 70, jūsų gyvenimas yra svarbiausias dalykas, tad nežlugdykite jo savo vidiniu nepasitenkinimu. Niekada ne per vėlu keistis, ieškoti, išmėginti tai, ko iki šiol nedarėte. Reikia sugebėti atrasti, kas teikia džiaugsmą. Galima net ir blynus kepti turint aukštojo mokslo diplomą, jeigu žmogus jaučiasi laimingas.
– Tačiau žmogui sunku keistis. Kaip pergudrauti protą, kad jis nesipriešintų?
– Jeigu pasakome sau, kad ką nors „turime padaryti“, „privalome“, mūsų pasąmonė, protas tai iš karto priima kaip prievartą. Ir iš to kyla pasipriešinimas. Štai kodėl kartais žmogui nesiseka išmokti užsienio kalbos, nors ir privalo. Arba atsikratyti nereikalingų kilogramų. Kol galvoje vietoj „privalau“ neatsiras „noriu“, nelabai ką pavyks padaryti. Jeigu sau pasakysime: „Noriu numesti 5 kg.“, o ne: „Man reikia numesti 5 kg.“, viskas vyks gerokai sklandžiau. Principus, kaip tai padaryti, visi žino, kaip ir tai, kad mankštą daryti sveika, tačiau reikia truputį su savimi padirbėti, kad užsinorėtume. Niekas už mus to nepadarys. Iš patirties galiu pasakyti, kad žmogus ir pats gali išradinėti dviratį (nors jis jau yra išrastas), tačiau savarankiškai tai padaryti nėra lengva. Man padėjo skaitymas – kaskart, grįžusi iš įvairių mokymų, daug skaitydavau. Geri mokymai yra tie, kurie sužadina žmogui norą daugiau sužinoti apie tai, ką girdėjo ar matė. O jeigu iš mokymų išeini galvodamas, kad viskas, apie ką ten buvo kalbama, teisinga, vadinasi, rezultato greičiausiai nebus. Reikalingas ir tavo indėlis. Visada tai pabrėžiu ir pati vesdama seminarus. Vis dėlto žmonių yra visokių, kartais girdžiu: „Taip, viskas, ką sakė, tiesa, betgi žmogus gyveni taip, kaip gyveni.“ Jeigu toks gyvenimas žmogų tenkina, viskas yra gerai. Jei jis sau galvoja, kad gyvena, kaip gyvenęs, ir nori taip gyventi toliau, tada valio.
– Dabar populiaru visur akcentuoti pozityvų mąstymą, esą tik taip būsime laimingi, o gyvenimas – gražus.
Jeigu investuosite į savo gebėjimų ugdymą, tobulėjimą, niekas ir niekada to iš jūsų neatims. Didžiausias finansinis turtas – gebėjimai, jie visada suteikia galimybę užsidirbti.
– Mano nuomone, tai yra mados reikalas. Pasaulis nėra toks, kad žmogus per gyvenimą galėtų joti tarsi sėdėdamas ant balto žirgo. Reikia mąstyti ne pozityviai ar negatyviai, o teisingai. Tarkim, gatvėje sutinkate pažįstamą, su kuriuo anksčiau bendravote, o dabar nebe, ir jis praeina su jumis nepasisveikinęs. Galima reaguoti dvejopai. Pirmiausia, pasipiktinti, apkaltinti žmogų pasipūtimu, galiausiai, tą negatyvią reakciją nukreipti į save: galbūt aš labai pasikeičiau (ne į gerąją pusę)? Ir ateityje pasižadėti nesisveikinti ne tik su tuo žmogumi, bet ir su jo žmona! Galbūt jis ėjo taip užsigalvojęs, kad nematė ne tik jūsų, bet ir priešais esančio namo... Juk įmanomas ir toks variantas. Ar jums taip nėra buvę?
Pasidalysiu patirtimi iš savo seminaro. Vienas vyras papasakojo istoriją, kaip visą gyvenimą stengėsi kuo daugiau uždirbti, sukurti gerovę savo šeimai, pastatyti kuo didesnį namą, o po skyrybų žmona ėmė ir paliko jį be nieko. Jis sako: „Kam man reikėjo taip stengtis, planuoti, daryti?“ Galvojau, ką šiam žmogui atsakyti. Ir staiga intuityviai suvokiau, kad atsakymas turi būti toks: vadinasi, jūs savo pastangas investavote ne ten! Jeigu investuosite į savo gebėjimų ugdymą, tobulėjimą, niekas ir niekada to iš jūsų neatims. Didžiausias finansinis turtas – gebėjimai, jie visada suteikia galimybę užsidirbti. O pinigai apskritai yra toks dalykas: jeigu jų neišleidžiame, jie turi savybę pradingti... Beje, moterims, kurios mano, kad svarbiausios investicijos turi būti nukreiptos į grožį, noriu priminti, kad žmogus negali savo išorės „remontuoti“ be galo – barbės laikas anksčiau ar vėliau baigsis. Tad gerokai ilgaamžiškesnės investicijos yra į savo vidų ir jos tikrai atsiperka. Visada.
– Sakoma, jei nori pasikeisti, išdrįsk padaryti tai, ko labai bijai. Ar tai veikia?
– Galiu iliustruoti savo pavyzdžiu. Kartą, lankydamasi Tailande, pasiryžau tokiam dalykui, kad net šiandien prisiminus šiurpuliukai eina. Su gidu atvykome į vadinamąją tigrų karalystę ir man pasiūlė... įlįsti į šešių suaugusių tigrų narvą. Net neplanavau to daryti, bet savęs paklausiau, ar dar kada nors gyvenime pasikartos tokia galimybė? Greičiausiai – ne. Ir aš ten įlindau, prieš tai pasirašiusi, kad neturėsiu pretenzijų, jeigu kas nors nutiks! Išėjau iš to narvo šlapia nugara, bet tokia patenkinta savimi! Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis žmogus padaro labai daug – jis nugali pats save. Tai gerokai sunkesnė kova nei kažin kokie išorės barjerai. Kiekvienas žmogus turi vidinių savybių, kurios verčia jį įveikti savo baimes. Žvėris puola tada, jeigu jo labai bijoma... O jeigu tą baimę įveiki? Manau, joks sprendimas nelieka be pėdsako: jeigu ką nors padarei, reikalui esant pasąmonė būtinai apie tai primins. Tokiu atveju bus lengviau įveikti bet kokią gyvenime pasitaikančią kliūtį, nes kartą ar net ne vieną jau esi tai padaręs. Bet mūsų pasąmonė veikia ir atvirkščiai: jei vieną kartą ko nors atsisakoma baiminantis, kad nepavyks, kitą – ir vėl, tai irgi bus užfiksuota. Nenoras atsisakyti komforto zonos dažnai nulemia, kad kovai net neprasidėjus, nesvarbu, kur ji vyktų, toks žmogus bus linkęs atsitraukti. Kasdienėje aplinkoje tai veikiausiai pasireikš naujovių baime, pasikeitimų vengimu ir pan.
– Tai būdinga daugeliui moterų. Gal todėl, būdamos ne mažiau protingos, pralaimime vyrams konkurencinėje kovoje? Pirmiausia – dėl aukštesnių pozicijų ir didesnio atlyginimo.
– Vadinamosios stiklinės lubos tikrai egzistuoja, nepaisant to, kad moterys jau yra nemažai jų pramušusios, pradedant aukščiausia šalies vadove – prezidente Dalia Grybauskaite. Manau, tą mūsų pralaimėjimą dažnai lemia susiformavęs mentalitetas. Sutikite, jeigu kolektyve yra vyrų ir moterų, prireikus skirti naują vadovą tikriausiai bus renkamasi iš vyrų. Tarsi užprogramuota, kad vyras – vadovas! Po truputį tirpdome šią nuostatą, yra ir moterų vadovių, bet tai dar tikrai nėra išgyvendinta. Blogiausia, kad moterys pačios neretai pritaria tokiam požiūriui: duokim kelią, juk jis vyras. Jeigu duodame kelią, vyras ir eina. Ir tada nėra ko pykti.
– Jeigu vyras siekia karjeros – puiku; jeigu moteris – jai kaipmat bus priklijuota karjeristės (ir ne pačia geriausia prasme) etiketė. Karjera ir šeima – suderinamos?
– Protinga moteris suderina ir karjerą, ir šeimą. Mano manymu, viena kitą netgi papildo. Pažįstu moterų, kurios atsidavė karjerai, neturi vaikų – tai buvo sąmoningas pasirinkimas, tačiau pastebiu, kad tas koncentravimasis tik į save ne visada yra naudingas, nes tokioms moterims sunku bendrauti. Galiausiai ir karjera gali sušlubuoti, nes trūksta paprasčiausio lankstumo, kuris dalijantis tarp darbų ir šeimos atsiranda savaime. Įsakinėjimas nėra vadovavimas. Jeigu žmogus nemato kitų, jis nesugebės nieko duoti, atjausti. O jeigu nori ką nors gauti, turi duoti dvigubai. Ta pati taisyklė galioja ir darbe. Mano manymu, moteriai šeima labai padeda ugdyti karjerai reikalingas savybes. Jeigu moteris darbe siekia pripažinimo, ji bus geresnė ir šeimoje. Ne tik todėl, kad vaikams gali daugiau duoti, pirmiausia – skiepijant teisingas nuostatas. Save išreiškęs žmogus tiesiog yra labiau patenkintas gyvenimu.
– Tai kaip yra iš tiesų: bijo vyrai stiprių moterų ar ne?
– Moterys yra ir silpnesnės, ir stipresnės – pasaulis margas. Bet kuri moteris, ar ji silpna (jai lengviau), ar stipri, nori, kad šalia esantis vyras būtų stiprus ir protingas. Jeigu moteris silpna ir nepasižymi ypatingu protu, jai kur kas lengviau rasti vyrą, kuris šalia jos atrodytų stipresnis ir protingesnis. Jeigu moteris yra bent jau vidutiniškai stipri ir protinga, ji irgi nori, kad vyras būtų pranašesnis už ją. Jei vyras yra tikrai stiprus ir protingas, pabrėžiu – tikrai, jam tokia moteris patiks ir norės ją matyti šalia. Bet jeigu vyras yra vertas barbės, tai ką jis darys su stipria moterimi? Kuri dargi dažnai ir uždirba daugiau už jį. Štai iš kur tas stereotipas, kad vyrams nepatinka stiprios moterys. Man labai gaila, bet tai, kad nemažai tokių moterų yra vienišos, reiškia, jog stiprių ir protingų vyrų yra gerokai mažiau.