Vilnietės Agotos JAKUTYTĖS (22) istorija galėtų tapti filmo scenarijumi, kuriame – ir gniuždanti depresija, ir laiminga pabaiga, už kurią mergina turi būti dėkinga ne tik savo būdui, bet ir... šunims.
Žvelgdamas į sėkmingai savo verslą kuriančią Agotą, niekada nepagalvotum, kad ne taip ir seniai – prieš pusantrų metų – gyvenimas jai atrodė nemielas, o ašaros veidą puošė dažniau negu šypsena. Kada tiksliai ir dėl ko susirgo depresija, dar ir dabar Agota pasakyti negali, bet kiek prisimena, slogi nuotaika užplūsdavo dar mokykloje.
„Vienuoliktoje klasėje turėjau sunkią, skausmingą operaciją ir jau tada labai atitrūkau nuo žmonių, – savo istoriją „Žmonėms“ pasakoja Agota. – Ilgus metus man skaudėjo koją, tino pėda, o gydytojai niekaip nesuprato, kas yra. Galiausiai nustatė, kad man – displazija: pėdos kraujagyslės taip susiraizgiusios ir spaudžia nervus, kad reikia kuo skubiau operuoti. Mano atvejis buvo retas, o dešimtis tūkstančių eurų kainuojančią devynių valandų trukmės operaciją atliko užsienio gydytojai. Jau tada pykau ant pasaulio, kodėl aš turiu gulėti skausmuose ir gerti morfijų, o mano bendraklasiai laimingi vaikšto į mokyklą... Negana to, praėjus dviem mėnesiams po operacijos mirė mano mylimas senelis, kuris man buvo lyg antras tėtis. Po šios netekties užsisklendžiau savyje.
Modelio darbas irgi nepridėjo pasitikėjimo savimi. Nors man gerai sekėsi, gana daug keliavau po Europą ir Ameriką, greitai supratau, kad šis užsiėmimas – ne man. Modeliavimas nieko gero žmogui neduoda intelektine prasme, tik atlygis už tai neblogas. Jaučiau, kaip degraduoju, o trankytis iš miesto į miestą visą dieną, kad kažkas kastinguose pasakytų, esu graži ar ne, – visiška tuštybė.
Iš pradžių buvo viena liūdna diena, tada kita, per daug dėl nuotaikos kaitos nesijaudinau, nes maniau, kad visa tai dėl nepatinkančių teisės studijų universitete ar blogo oro. Taip galvojau iki tol, kol vieną dieną mane ištiko panikos priepuolis. Stovėjau priešais veidrodį, dažiausi blakstienas ir jau ketinau važiuoti į paskaitas, bet sau garsiai pasakiau: „Agota, tu dar atkentėk šią dieną...“ Ir susmukau ant žemės. Jaučiau, kaip nekontroliuoju savo kūno, tapo sunku kvėpuoti, ėmiau drebėti, verkti, dusti, sukosi galva. Namuose buvau viena, o panikos priepuolis truko apie valandą. Nekviečiau greitosios pagalbos. O ką medikai būtų darę? Davę raminamųjų, ir tiek. Suvokiau, kad mano būsena nenormali, ir kreipiausi į psichologą. Psichologei papasakojau, kas su manimi dėjosi ir kokius žodžius sau tada ištariau žiūrėdama į veidrodį. Ir tik ji man paaiškino, kokie stiprūs jie buvo: „Tu nenori gyventi!“ Nepaisydama to, griežtai sau pasakiau, kad antidepresantų negersiu ir ieškosiu būdų, kaip pasveikti be jų.
Namuose buvau viena, o panikos priepuolis truko apie valandą. Nekviečiau greitosios pagalbos. O ką medikai būtų darę? Davę raminamųjų, ir tiek.
Susiradau žolininką, kuris mokėsi pas Tibeto vienuolius, jis man atsiuntė žolelių rinkinį. Nežinau, ar žolelės tikrai padėjo, bet griebiausi visko, o psichologiškai atrodė, kad tai kažkiek veikia. Jaučiau, kad esu dugne, nes minčių apie savižudybę buvo ne kartą. Dabar net sunku suvokti, kad taip blogai galėjau jaustis... Psichologė liepė kasdien rašyti dienoraštį – dabar skaitau jį ir negaliu patikėti, kaip savęs nekenčiau. Labai sunkus buvo laikas...
Aš visai nesigėdiju apie tai kalbėti, o pirmą sykį šią istoriją papasakojusi vienoje televizijos laidoje sulaukiau beveik trijų šimtų žinučių feisbuke su prašymais padėti. Rašė ne tik jaunimas, bet ir šeimas turinčios moterys: „Aš kasdien galvoju apie savižudybę. Ką man daryti su šiomis mintimis? Patarkite!“ Begalę laiko užėmė laiškų atrašinėjimas, bet atsakiau kiekvienam. Jūs net neįsivaizduojate, koks didelis procentas žmonių Lietuvoje susiduria su panašiomis psichologinėmis problemomis, bet bijo apie tai kalbėti. Aplinkiniams pradedi atrodyti kažkoks kitoks, jie nebežino, kaip su tavimi bendrauti, todėl žmonės ir bijo prisipažinti, kad serga. O aš niekada to neslėpiau, nes noriu padėti ir kitiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje: padėti kasdien apie tai negalvoti, padėti išbristi iš to liūno, nes kai jausdavausi blogai, man trūkdavo gyvo bendravimo.
Šeima manęs nelabai suprato. Sakydavo: „Neišsigalvok! Turi viską, ko reikia, ir tu vis tiek nelaiminga! Ko dar tau trūksta? Viskas dėl per gero gyvenimo!“ Tokios kalbos tik dar labiau didino atotrūkį nuo aplinkinių ir varė į neviltį, nes jeigu net savo tėvams negali pasakyti, kaip jautiesi, tai kam dar?! Ir – jeigu viskas man yra taip gerai ir nuostabu, kaip jie sako, kodėl aš vis tiek nesijaučiu laiminga? Kas su manimi negerai?! Imi tik dar labiau save smerkti, nemylėti, graužtis. Viską laikiau savyje, nenorėjau liūdinti žmonių savo išgyvenimais, buvo kelios draugės, kurios stengėsi pagelbėti, bet jaučiau, kad turiu išmokti dirbti su savimi pati. Iš tiesų mano santykiai su tėvais yra labai geri ir mes labiau draugai negu mama, tėtis ir dukra, bet dėl jų pirminio požiūrio į mano ligą kaltinčiau kartų skirtumą.
Gavusi patarimų iš buvusių Indijoje, trims savaitėms išvažiavau į šią šalį: meditavau, dariau jogos pratimus. Tačiau liūdniausiomis akimirkomis labiausiai man padėjo... šunys. Iš viso namuose auginame jų keturis: trys gyvena name, o ketvirtas voljere. Pirmas šunelis atsirado, kai man tebuvo dešimt: zyziau zyziau ir tėvai galiausiai nusileido. Jaučiau, kad šunys man padeda nusiraminti: kai pasidaro negera, jie prie manęs ateina, glaudžiasi. Tada nutariau lankytis šunų prieglaudose, jos man ir buvo didžiausias vaistas nuo depresijos. Šunys daro didžiulę įtaką psichikos ligomis sergantiems žmonėms, nes rodo didelį prielankumą, nesvarbu, kaip tu atrodai, kas esi. Prieglaudose pamačiau visko: neįtikėtina, kaip žmonės kraupiai elgiasi su keturkojais, o aš jiems norėjau padėti. Taip šunys man pakeitė draugus.
Kai pradėjau domėtis, kas sukelia depresiją, kaip viena priežasčių buvo nurodyta – kenksmingi ingredientai kosmetikos priemonėse ir maisto produktuose, ir aš iš karto peržvelgiau savo kosmetinę bei duše pastatytus higienos gaminius: šampūnus, dušo želes, veido kremus ir prausiklius, dantų pastą... Ir viską išmečiau! Ne tik iš savo vonios kambario, bet ir iš tėvų.
Kai pradėjau domėtis, kas sukelia depresiją, kaip viena priežasčių buvo nurodyta – kenksmingi ingredientai kosmetikos priemonėse ir maisto produktuose.
Maudydama šunis pažvelgiau ir į jiems skirtų prausimosi priemonių sudėtį: lygiai tokia pat baisi! Išmečiau negailėdama. Tada ir kilo mintis sukurti natūralios kosmetikos liniją, tinkančią šunims ir žmonėms. Su draugu ir verslo partneriu Arūnu, kuris jau turėjo nemažai patirties versle ir dirbo su natūralius produktus gaminančiu fabriku Lietuvoje, pradėjome generuoti idėjas: kartu su specialistais sukūrėme natūralių šampūnų partiją pabandyti, galvojome, kokią pakuotę pasirinkti, – ją mums galiausiai sukūrė žinomas grafikos dizaineris Gediminas Šiaulys. Didelių pradinių investicijų verslas nereikalavo, nes gaminami produktai nėra labai brangūs – daugiausia investicijų atsiėjo pakuotė, internetinė parduotuvė.
„O gal pasauliui parodome, ką galime?“ – pasvarstėme. Simboliška, bet pirmoji šampūnų partija iškeliavo labai toli – į Trinidadą ir Tobagą, o šiandien lietuviškų SHOO produktų galima rasti Honkonge, didžiausiose Prancūzijos internetinėse parduotuvėse ir „Amazon“ svetainei priklausančiose specializuotose šunų prekių portaluose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per pusmetį savo kurtus produktus išsiuntėme į daugiau nei dešimt pasaulio šalių – su geru produktu ir teisingu požiūriu lengva išeiti į bet kokią rinką. SHOO gyvuoja jau daugiau nei aštuonis mėnesius.
Labiausiai visus stebina tai, kad tas pats šampūnas ar kondicionierius tinka šuniui ir žmogui. Iš pradžių į tai daugelis žvelgė skeptiškai, bet greitai pradėjo vertinti, nes sudėtis yra visiškai natūrali, nenaudojama jokių cheminių elementų, todėl nesukelia alergijų. Nustebtumėte, bet kasdien ant savęs tepatės alkoholį, naftą, o plaukus plaunate benzinu...
Produktuose naudojame tik natūralius, iš gamtos gaunamus ingredientus. Kaip bazę šampūnams pasirinkome aktyviąją medžiagą iš kokosų, kuri turi aukščiausio standarto sertifikatus: ši medžiaga dažnai sutinkama kūdikių higienos produktuose, o jos dirginimo lygis toks pat kaip vandens. Vienas svarbiausių iššūkių – eteriniai aliejai. Daugumai atrodo, kad žolelės šuniui pakenkti negali, tačiau mano mėgstamas arbatmedžių aliejus šunims yra toksiškas, gali sukelti nemažai negalavimų. Gal todėl taip ir tikiu savo produktu, nes pati kontroliuoju kiekvieną gamybos etapą, o šampūną ir naujus balzamus naudoju pati.
Pamatę reakciją ir susižavėjimą iš įvairių pasaulio kampelių, pradėjome kurti ir naujus produktus: pėdučių ir nosies balzamus, raminamuosius, kvapnius ir parazitams baidyti skirtus aromaterapinius medalionus, net elnio numestų ragų graužtukus.
Atradusi save visai kitoje nišoje, galiausiai mečiau teisės studijas universitete, nes supratau, kad tik švaisčiau laiką. Studijuoti reikia tik tai, kas patinka, o dabar internetu užsiregistravau į daug kursų, kuriuos siūlo Harvardo universitetas JAV, – mokausi nuotoliniu būdu. Visada norėjau būti atsakinga už save ir dirbti sau, o ne susitaikyti su tuo, kad tavo pragyvenimo lygis vidutinis, visiems guostis, koks esi nesėkmingas, – viskas įmanoma! Aišku, man buvo paprasčiau pradėti, nes šalia buvo pasaulinės verslo patirties turintis žmogus, todėl, jeigu ne Arūnas, viena pati tokio kelio gal ir nebūčiau nuėjusi. Tėvai priešinosi šiai mano idėjai, klausė, ar tikrai man to reikia, nes rizikavau. Bet taip ir yra – turėdamas nuosavą verslą niekada nežinai, kas vieną dieną nutiks.
Daug važinėju po pasaulį, tačiau daugiausia ten vykstu darbo reikalais: štai Balyje, iš kurio grįžau prieš mėnesį, prie kompiuterio praleisdavau po keturiolika valandų per dieną. Šios išvykos metu lankiausi ne tik ten, bet ir dar kartą Indijoje, Honkonge. Svečiuodamasi užsienio šalyse turiu tikslą aplankyti ir vietines šunų prieglaudas. Balyje dalyvavau šunų gelbėjimo misijoje: sodindavome į automobilius beglobius šunis ir ieškodavome jiems šeimininkų, o kiekvienam priėmusiam beglobį šuniuką dovanodavome po SHOO šampūną – tokia akcija vyksta ir Lietuvoje. Kone visi Balyje valkataujantys šunys iš esmės atrodo taip pat: juodi, dideli – tikrai labai gražūs.
Apskritai beglobių šunų Azijoje yra daug, bet nustebino tai, kad gyvūnų prieglaudos tvarkingos, švarios, turi aukšto lygio medicinos kabinetus. Tikrai maniau, kad rasiu vos ne šiukšlyną, bet jos ten atrodo kur kas geriau negu Lietuvoje. Tikėjausi, kad Honkongas bus labai draugiškas šunims, tačiau taip nėra, nes aplinka nesukurta auginti keturkojams: nėra parkų, sunku rasti išsinuomoti butą, kuriame galėtum apsigyventi drauge su šunimi. Kadangi turiu tikslą per „Animal Planet“ kanalą turėti savo laidelę, visas šunų gelbėjimo misijas ir dienas prieglaudose filmuoju su „GoPro“ kamera. Gal vieną dieną mane išvysite per populiariausią dokumentikos kanalą apie gamtą ir gyvūnus – ir ši svajonė tikrai nebeatrodo nepasiekiama...“
