„Daug metų praleidau kovodamas su savimi, su kankinančiomis juodomis mintimis ir tą kovą perkėliau į muziką“, – sako ekstravagantiškasis britų atlikėjas Chrisas Corneris (45), geriau žinomas kaip IAMX, surengęs pasirodymą Vilniaus menų fabrike „Loftas“.
Lietuvoje IAMX lankėsi jau antrą kartą – 2016-aisiais įvykęs koncertas „Lofte“ sulaukė nemenkos sėkmės. Šįkart atlikėjas pristatė savo naujausią, jau aštuntąjį, albumą „Alive In New Light“, atsiradusį po beveik ketverius metus trukusios sunkios kovos su depresija.
Muzikos pasaulyje Chriso Cornerio pavardė tapo žinoma dešimtojo dešimtmečio viduryje – tuo metu jis aktyviai koncertavo su elektroninės šokių muzikos ir trip-hop projektu „Sneaker Pimps“. Šiaurės Anglijoje, Hartlepule, susibūrusi grupė gyvavo ilgiau nei dešimtmetį, išleido tris studijoje įrašytus dainų rinkinius ir, nors itin garsi netapo, prieš du dešimtmečius retame elektroninės muzikos vakarėlyje nuskambėjo jos hitai „6 Underground“ ar „Spin Spin Sugar“.
2004-aisiais Corneris pradėjo solinę karjerą – pasinėrė į synth-pop, gotikinio bei industrinio roko gelmes, ir transformavosi į IAMX – keistą, ekstravagantišką, provokuojantį sceninį personažą, įspūdingų pasirodymų metu panardinantį gerbėjus kone į transo būseną.
Chrisas Corneris viešai kalba ir apie jį kamuojančią depresiją bei sudėtingą kelionę pasveikimo link. Sunkią ligą atlikėjas netgi yra pavadinęs geriausiu dalyku, kuris jam kada nors yra nutikęs. Ne todėl, kad patinka melancholija, o todėl, kad iš jos išsilaisvinus pasaulis pasirodė esąs dar gražesnis.
Esate sakęs, jog albumo „Alive In New Light“ dainose atsispindi jūsų kova su depresija.
„Alive In New Light“ yra apie ilgą gydymosi nuo depresijos kelionę. Naujų būdų pažvelgti į pasaulį ieškojimą. Mano vietą jame. Albumas simbolizuoja viltį, kad pasibaigus sunkiai kelionei ateitis bus kur kas šviesesnė. Muzika man padėjo pabėgti nuo pilkos realybės, o kūryba tapo puikia terapija.
Jūsų muzika lyginama su „Depeche Mode“, „Nine Inch Nails“, „Placebo“... Kokie muzikantai ar grupės jums – autoritetai?
Žmonės nori mane įsprausti į tam tikrus muzikos žanrų, kategorijų rėmus – ir tai yra gerai. Aš neprieštarauju. Man tiesiog nerūpi. Niekada nesiekiau apibrėžti tikslaus savo kūrybos žanro ar muzikos stiliaus. O asmenybių, kurios mane įkvepia, sąrašas – pernelyg ilgas, kad galėčiau išvardyti. Pavyzdžiui, man labai patinka Frankas Sinatra. Negaliu išskirti kelių atlikėjų ir sakyti, kad būtent jie mane labiausiai paveikė. Tai būtų pernelyg paprasta.
Kaip dažniausiai vyksta kūrybinis procesas – laukiate, kol aplankys įkvėpimas, ar tiesiog užsirakinate studijoje ir dirbate?
Negali savęs užrakinti ir kažko tikėtis. Įkvėpimas priklauso nuo tavo sąmonės, susikaupimo, tačiau, be abejo, yra ir natūralus ritmas. Kas metus ar pusantrų surenku savo mintis ir vėl turiu ką pasakyti. Jeigu pradedu rašyti ir matau, kad mintys tuščios, stebiu pasaulį, renku informaciją ir vėl iš naujo kuriu. Tai – natūralus ciklas.
Kokią žinutę jūsų muzika siunčia klausytojams?
Mano žinutė visada buvo panaši, tiesiog dabar aš ją išreiškiu daug aiškiau. Tai – prabudimas, savęs pažinimas, sąmoningumas ir supratimas, kas vyksta aplinkui. Mano misija – parodyti žmonėms, kad galima visapusiškai save išreikšti ir būti tokiam, koks esi.
Garsiai ir viešai kalbate apie emocinius sutrikimus: nerimą, depresiją, o viename interviu neseniai sakėte, kad depresija – geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti jums, kaip menininkui. Kodėl? Ar jausmas, lyg būtum emocinėje duobėje, padeda kurti?
Ne, taip nėra. Kai kenti – nieko negali daryti. Esi tarsi apsvaigęs, surakintas, negali kurti. Depresija yra destruktyvi.
Manau, jog menininkas turi būti visapusiškai sveikas. Jis turi žinoti, ką nori sukurti. Kančia nepadeda kurti – ji gali padėti tik griauti. Kodėl pasakiau, kad depresija – geriausias dalykas, kuris man kada nors yra nutikęs? Kentėjau iki akimirkos, kai reikėjo apsispręsti – tęsti kančias ar ką nors daryti. Nusižudyti? Ieškoti pagalbos? Nusprendžiau, kad neturiu ką prarasti, – privalau ieškoti būdų, kurie padėtų man pakeisti mąstymą. Tai buvo tarsi dvasinis prabudimas, po kurio pasaulį pamilau dar stipriau, nei mylėjau prieš ligą. Tapau stipresnis, mano asmenybėje atsirado balansas.
Visiems, kas kovoja su tais pačiais demonais kaip aš ir galvoja, kad tai niekada nesibaigs, norėčiau pasakyti: tai gali baigtis. Ir kai viskas pasibaigia – būna labai gražu. Net gražiau nei prieš tai.
Koncertų metu jūsų įvaizdis – labai ekstravagantiškas, net beprotiškas, o koks esate nulipęs nuo scenos. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Mėgstu skaityti arba klausytis garsaknygių. Domiuosi architektūra. Man patinka gaminti maistą. Turiu nuostabų šunį, labai jį myliu. Man patinka dykuma – dabar gyvenu Kalifornijoje, galiu bet kada nuvykti į dykynes ir ilgi vaikščioti. Mėgstu kurti vaizdo įrašus, vizualinę medžiagą. Mane žavi fotoaparatai, kameros, techniniai dalykai. Esu šiek tiek moksliukas (šypsosi). Ant scenos atsiskleidžia tik viena mano asmenybės dalis. Prieš klausytojus aš – šokiruojantis, kontroversiškas, trokštantis dėmesio, tačiau kai nulipu nuo scenos – labai ramus, šiek tiek drovus ir man tai patinka.
Tarp jūsų gerbėjų – daug jaunų žmonių, paauglių. Visais laikais šis gyvenimo laikotarpis buvo sudėtingas, o ypač dabar sunkus: maištavimas, nerimas, panikos priepuoliai ar netgi depresija. Ką norėtume jiems pasakyti?
Tai gali baigtis, tačiau turėsite labai stengtis. Yra daugybė būdų sau padėti. Pavyzdžiui, panika dažniausiai prasideda tada, kai susitelkiame į ateitį. Žmonės tarsi apsėsti praeities ir ateities. Tačiau aš manau, kad reikia galvoti apie tai, kas vyksta dabar. Ateitis, praeitis – tai tik mintis jūsų galvoje. Pradėkime gyventi dabar. Jeigu sunku, galite ieškoti pagalbos psichoterapijoje, gerti antidepresantus – visa tai gali padėti, palydėti jus lydėti kelionėje pasveikimo link. Tai užtruks, tačiau – baigsis. O kai baigsis – bus labai gražu...