Koncertus Ukrainos pafrontėje prisiminusi A.Smilgevičiūtė: „Žinojome, kad jiems reikia palaikymo“

Grupės „Skylė“ koncertas/ Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Justė Michailinaitė
Šaltinis: Žmonės
AA

„Galbūt klausytojas neatras mūsų šiandien, galbūt neatras ir po penkerių metų, bet kai atras, eisime kartu. Toks tas tikrųjų klausytojų laukimas“, – sako dainininkė Aistė Smilgevičiūtė, įvertindama 30 grupės „Skylė“ gyvavimo metų. Šie sutalpinti 60-ies minučių dokumentiniame filme „Anapus laiko ir šviesos“, kuris kino teatruose pasirodo Kovo 11-ąją.

Prieš ypatingą dokumentikos, už kurią surinktos lėšos bus skirtos Ukrainai paremti, seansą – pokalbis su atlikėja.

Aiste, iššūkis filmo „Anapus laiko ir šviesos“ režisierėms nemenkas: 30 grupės „Skylė“ metų per 60 minučių – ar įmanoma?

Ilgas laikotarpis ir medžiagos gausa spaudė režisieres išgryninti esmę – ir joms pavyko. Beje, dalis pačių pirmųjų grupės archyvų buvo bene dešimtmetį dingę. Paaiškėjo, kad šie „slėpėsi“ pas juos pasiskolinusį „Skylės“ fleitininką Kęstutį. Jų at(si)radimas – viena paskatų sukurti filmą. O galvojant apie visus tuos metus į galvą ateina metafora – bangavimas: kartais teki ramiai, kartais imi ir tą bangą išjudini, tuomet – vėl ramu.

Grupė „Skylė“ / Svetlanos Baturos nuotr.

Kas šiame bangavime visą laiką teikė daugiausiai džiaugsmo?

Kūrybinis procesas. Jausmas, kai kažką sukūrus būni kilstelėjamas, atplėšiamas. Suformuoti mintį, pateikti ją žiūrovui ir gauti atgalinį ryšį – nuostabus momentas. Taip pat repeticijos, kuriose įkvepia bendrystė. Žinoma, itin skausmingai išgyveni išsiskiriančius kelius, kartu tie išsiskyrimai išgrynina.

„Skylė“ augo kartu su nepriklausoma Lietuva, įgarsino, įbalsino laisvos šalies kismą. Turbūt simboliška?

Pažvelgus dabar supranti – iš tiesų teko toje istorijoje dalyvauti. Turbūt kaip ir daugeliui žmonių tuo metu, kai nebuvo nišų, kai nebuvo vietų, kuriose norėtum būti, jas reikėjo kurti patiems – patiems išsiplėšti tuos dirvonus. Po Sovietų Sąjungos griūties su laisvės pliūpsniu gavome neįspraustą kūrybiškumą, galėjusį laisvai tekėti ir reikštis. Jis – labai gaivališkas. Galbūt jį užčiuopė daugelis – ne tik muzikantai bei menininkai.

„Skylė“ pristatė savo pirmąjį žemaitiškąjį albumą „Gervaza dūzgės“ / Organizatorių nuotr.

Grupių, atlikėjų sukaktys žymimos skirtingai: areniniais koncertais, riboto tiražo vinilinėmis plokštelėmis, „Skylės“ atveju – dokumentiniu filmu. Ar galime kino juostą laikyti svarbia atžyma kolektyvo gyvavimo kelyje?

Jei atvirai, nesitikėjau, kad gali būti sukurtas dokumentinis filmas. Kad jis bus toks, koks yra: ne paviršutiniškas, o gilus, dinamiškas. Galvojau, sukaktį paminėsime koncertu, bet atsitiko tai, kas galėjo atsitikti geriausio. Mums labai pasisekė, kad „Anapus laiko ir šviesos“ režisavo Aistė ir Skaistė Jauraitės.

„Anapus laiko ir šviesos“ matome dvi „Skyles“. Viena jų – mistiška, veidus slepianti po paukščių kaukėmis ar kurianti Jūratės ir Kastyčio mitą. Kita – gerokai žemiškesnė: jaukiai leidžianti laiką vasaros stovykloje Mėnuliškėse. Ta miglotoji grupės dalis – įvaizdis ar daugiau – mito, mistikos poreikio kasdienybėje atspindys?

Mes gyvenome mitologija. Mūsų interesų laukas nebuvo buitiškas, tad jis ėmė atsispindėti ir grupės kūrybinėje veikloje. Aš mokiausi klasikinės filologijos, buvau prisiskaičiusi mitų, Rokas visokio „bieso“ prisiskaitė istorijoje (juokiasi). Tai nebuvo žaidimas, skirtas patraukti publiką magijos triukais. Ypač dabar – buitinius „save“ palikę, kuo toliau, tuo labiau scenoje esame personažai.

Grupė „Skylė“/Svetlanos Baturos nuotr.

Grupė „Skylė“, kaip filme prasitaria Marijonas Mikutavičius, turi labai tvirtą, ištikimą klausytojų bazę – kiek jums svarbus šis palaikymas bei grįžtamasis ryšys?

Labai vertiname savo klausytojus. Grojame nišinę muziką, tad niekada nesiekėme pritraukti žmonių staiga iššokančiomis dainomis – investuojame į tas „tikras“. Galbūt klausytojas neatras mūsų šiandien, galbūt neatras ir po penkerių metų, bet kai atras, eisime kartu. Toks tas tikrųjų klausytojų laukimas.

„Skylės“ kūryba – įmūryta tautinėje savimonėje. Ne tik Lietuvos. Koncertavote Maidane, Kyjive, 2013-aisiais, taip pat Rytų Ukrainos pafrontėje 2015 metais, kelios dainos buvo išverstos į ukrainiečių kalbą. Augę kartu su Lietuvos nepriklausomybe supratote, kad Ukrainos broliams bei seserims reikia palaikymo?

Patys tai patyrę, atpažinome, kas vyksta. Žinojome, kad tautai, besikaunančiai už savo laisvę, reikia palaikymo. 2010-aisiais išleidome albumą „Broliai“, persmelktą Lietuvos laisvės kovotojų idėjų, tad atrodė, kad galime dainuoti ukrainiečiams ir būti suprasti. Iš Kyjivo grįžome, bet ryšys liko – susipažinome su grupe „TaRuta“, 2015-aisiais išvykome į Rytų Ukrainos pafrontę. Keliavome su ta pačia mintimi – su parama, su noru dalintis dainomis, su pasipriešinimo istorija ir lietuviška, baltiška, vakarietiška kultūra. Niekada nepamiršome ten vykstančio karo.

Grupės „Skylė“ koncertas/ Nendrės Žilinskaitės nuotr.

Netrukus – Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Ko linkite šaliai, jos žmonėms?

Tvirtybės. Labai džiaugiuosi atsiradusia vienybe, žmonių gebėjimu organizuoti(s) – išlikime tokiais ir toliau. Nesipykime dėl nesąmonių.

Dokumentinis filmas „Anapus laiko ir šviesos“ kino teatruose nuo kovo 11 d.

Skaitykite daugiau