„Į Ameriką važiavau dvejiems metams, o esu jau devintus. Ir man ten dar neatsibodo“, – prisipažįsta Los Andžele esančios vienos didžiausių pasaulio kino kompanijų „Warner Bros. Home Entertainment“ tarptautiniam vartotojų įžvalgų ir tyrimų skyriui vadovaujanti Eleonora Jonušienė (43).
„Warner Bros.“ skamba taip intriguojančiai! Ką aprėpia jūsų pareigos?
Išgirdę, kur dirbu, visi klausia, kiek pažįstu Holivudo aktorių, režisierių. Iš tiesų jie šiame versle yra tik vyšnaitė ant torto. Didžiausias, nematomas, darbas vyksta kino verslo užkulisiuose. Kino industrija turi savą specifiką. Mūsų tyrimų grupė dirba šalia globalaus marketingo komandos. Mes dalyvaujame ne kino kūrybos, o verslo procese: kai filmas būna sukurtas, analizuojame ir patariame, kaip efektyviausia pasiekti žiūrovus net tik per didžiuosius kino ekranus, bet ir namų aplinkoje, kelionėse. Dirbame su „Apple“, „Amazon“, „Google“, „Microsoft“, „Sony“ ir kitais svariais rinkos žaidėjais, dėl kurių „Warner Bros.“ filmai pasiekia žiūrovus visame pasaulyje.
Esame vidinė konsultantų grupė, kurią nuo kompanijos vadovo skiria tik vienas laiptelis. Į mus nuolatos kreipiamasi, kai reikia atsakymų į verslo klausimus šią akimirką arba žiūrint daugelį metų į priekį. Gal todėl, kad iš esmės patinka spręsti problemas, man tai vis dar įdomu.
Turite galimybę viena pirmųjų pamatyti naujausius kompanijos filmus?
Tai – smagioji mano darbo dalis. Tik filmus žiūriu kitaip nei paprasti vartotojai. Aš analizuoju, ar jis atsipirks, kokios scenos, mūsų manymu, pavykusios, o ką reikėtų keisti. Mes pasižiūrime juodraštinį variantą. Kūrybinei grupei pakomentuojame, kaip vartotojas reaguos į vieną ar kitą sceną. Laikai pasikeitė: dabar kino gerbėjai savo nuomonę išreiškia labai garsiai ir studija į ją atsižvelgia. Ateityje laimės tie, kurie mokės komunikuoti su žiūrovais, įtrauks juos į kūrybos procesą, įsiklausys į jų nuomonę. Šiandien kino gerbėjai labai išsilavinę. Kiekvienas gali pakomentuoti, kas filme patiko, ar pasakojama istorija buvo ganėtinai unikali. Anksčiau tam, kad filmas pasiektų aukštus žiūrimumo reitingus, užtekdavo specialiųjų efektų, o dabar reikia tikrų, įtikinamų istorijų, žmonėms rūpi pasaulio aktualijos. Po truputį kine atsiranda balsų, kurių anksčiau didžiuosiuose ekranuose negirdėjome.
Daug naujo atneša į kino industriją ateinantis jaunimas. Jis keičia požiūrį ir į kasdienį darbą: jau nebūtina sėdėti ofise – gali kompiuterį išsinešti į kitas erdves. O dar visai neseniai tai Holivude buvo neįmanoma.
Kaip patekote į Holivudą?
Mano kelias – gal kiek netradicinis. Aš Holivudu nesidomėjau. Nebuvau ir tokia didelė filmų fanė, kad būčiau norėjusi dirbti toje srityje. Klaipėdoje LCC tarptautiniame universitete baigiau anglų kalbos ir literatūros bei verslo bakalauro studijas. Verslu susidomėjau tik paskutiniais studijų metais. Supratau, kad man labiausiai patinka organizacinė jo pusė ir projektų valdymas. Tokios patirties įgijau dirbdama „Philip Morris“. Pradėjusi dairytis, kur dar galėčiau pasimokyti, pajutau, kad norėtųsi tarptautinio aspekto, todėl išvažiavau į Švediją, į Stokholmo ekonomikos mokyklą. Ji man patiko dėl to, kad ten mokslai nebuvo per daug sausi. Turėjau galimybių tiesiogiai dirbti su „Bonnier“, „Scania“, „H&M“ ir startup’ais. Baigusi studijas susitikau su „Warner Bros. Nordic“ vadovu neformalaus pokalbio dėl darbo kompanijoje „Turner“. Po penkiolikos minučių pašnekesio jis trumpam išbėgo iš kabineto ir grįžo nešinas naujos pozicijos aprašymu. Pasižiūrėjau, ką siūlo, – tyrimų valdymas... Nuobodu...
Taip ir pasakėte?
Iki to laiko tyrimai manęs visai netraukė... Tačiau garsiai to neištariau – pasakiau, kad atidžiau patyrinėsiu pasiūlymą. Jį ramiai peržiūrėjusi supratau, kad man tai įdomu. Tai buvo darbas su keturiomis Skandinavijos šalimis, o tą poziciją aš turėjau sukurti. Perėjau visus interviu, dėl vietos kovojau su švedų vaikinais. Iš pradžių jiems kėlė įtarimų ta užsienietė, o paskui tapome geriausiais draugais. Stokholme supratau, kad man patinka ateiti į neartus dirvonus, juos įdirbti, sustruktūrizuoti, o tada judėti toliau. Kol statau, tol esu laiminga.
O vieną dieną pajutote, kad Švedijoje jums per ankšta?
Į Los Andželą mane pakvietė amerikiečiai. Tokių atvejų, kad jiems reikėtų žmogaus iš kitos šalies, pasitaiko labai retai. Paprastai specialistų randama vietoje. Jiems reikėjo darbuotojo, kuris mokėtų susikalbėti ir su verslininkais, ir su žmonėmis, tuos tyrimus atliekančiais. Esu jungtis, vertėja, didelių projektų valdytoja, prodiuserė – viskas. Ir man tai priimtina, nes patinka dirbti su komplikuotais žmonėmis, vienos srities specialistais, smagu kurti bendrą viziją.
Kai man pasiūlė keltis į pagrindinę „Warner Bros.“ būstinę Los Andžele, pagalvojau, kad tai būtų labai gera patirtis, nes turėčiau progą stebėti, kaip priimami sprendimai, prisiliesti prie kūrybos proceso nebūtinai tiesiogiai statant filmus.
Atsisveikindama draugams sakiau, kad išvažiuoju į modernią vergovę, bet netrukus grįšiu: supratau, kad Amerikoje teks be galo daug dirbti. Švedijoje per metus galėdavau atostogauti šešias savaites, čia liko dvi...
Per devynerius metus Amerikoje padaryta daug, bet kadangi nuolatos kinta rinka, technologijos, vartotojai, jaučiuosi, lyg būčiau atvažiavusi tik ką.
Kitoje šalyje teko vėl kurti kasdienio gyvenimo komfortą?
Keisti gyvenimo vietą – visada iššūkis. Kad vienos šalies nebelyginčiau su kitomis, man naujoje vietoje reikia praleisti mažiausiai trejus metus. Tiek laiko trunka pakeisti savo odą, suprasti kitą kultūrą, ją išjausti, kartu neprarandant savos. Viduje vyksta nuolatinė kova, savęs klausiu, kas aš, kur esu, kaip turėčiau elgtis. Kai išvažiavau į Švediją, ji atrodė visai šalia, bet teko nemažai išsiaiškinti, kodėl būtent taip ten žmonės gyvena, elgiasi. Per beveik aštuonerius metus ten, matyt, pritapau, nes išlydėdami į Ameriką kolegos sakė, kad esu švedė. Juokėsi, kad mane siunčia nuo Švedijos. Atsidūrusi Los Andžele gana ilgai turėdavau pataisyti, kad esu ne švedė, o lietuvė. Dabar gal jau visiems viskas aišku. Jei atsiranda nežinančių, kur yra mano šalis, mielai paaiškinu pasiėmusi gaublį. Esu pirmoji lietuvė „Warner Bros. Home Entertainment“, tad jaučiu nemažą atsakomybę formuodama Lietuvos įvaizdį.
Mes, lietuviai, esame dideli individualistai, gana tvirto mąstymo, turime savo nuostatas. Mėgstame keisti kitus, nes manome esantys ypatingi. Tačiau Los Andžele karūna taip greitai nuslysta nuo galvos! Nes ten suvažiuoja visi ypatingi, norintys būti žvaigždės. Ten reikia užsiauginti labai storą odą... Aš tikėjausi, kad ten lengvai pritapsiu, nes esu baigusi amerikietišką universitetą, pažįstu jų kultūrą, mentalitetą. Ameriką buvau aplėkusi kaip turistė. Tačiau kai pradedi gyventi nuolatos, pamatai, kad nieko nesupranti, nepažįsti. Turi adaptuotis, negali norėti, kad kiti prie tavęs taikytųsi.
Jums pavyko tą miestą prisijaukinti?
Kai grįžus iš Europos lėktuvas nusileidžia Los Andžele, jau apima geras jausmas. Tačiau mano pagrindiniai namai visada bus Klaipėda, ten gyvena mamukas, vaikystės draugai. Stokholmas – antrieji namai, mano kūrybinė erdvė. Ten nurimsta siela. O Los Andželas – treti. Ten įdėta daug širdies, sutikau krūvą žmonių, kurie tapo artimi.
Los Andželas – toks skirtingas ir spalvingas megapolis, kad kartais atrodo, jog reprezentuoja visą planetą. Stebėdama, su kokiais iššūkiais visuomenė ten susiduria šiandien, žinau, kad jų aidai nusiris per visą pasaulį. Būti tų įvykių epicentre – labai įdomu. Pajutau, kad ten gyvendama ir aš galiu būti ganėtinai garsus, stiprus balsas.
Todėl su bendraminčiais ten įkūrėte Lietuvos ir Amerikos verslo asociaciją?
Asociacija gyvuoja pustrečių metų. Tai nėra daug, bet jau matyti pirmieji daigai. Telkiamės į tris pagrindines sritis: filmų industriją, gyvybės mokslus ir aukštąsias technologijas. Mintis ją kurti kilo iš būtinybės: ir anksčiau mus susirasdavo daug lietuvių, norinčių su savo veikla ateiti į Amerikos rinką. Pasitarėme, kad būtų efektyviau, jei dirbtume, kylančias problemas spręstume kartu. Ta veikla man suteikia daug energijos.
Na, o koks Holivudas be kino pasaulio žvaigždžių! Tenka su jomis susidurti, pabendrauti?
Žinoma, bet ten jų niekas nesureikšmina. Aš į tai irgi žiūriu labai paprastai. Pasirodyti ant raudono kilimo aktoriams yra didelis, labai didelis darbas. Jeigu reikia, jie tai daro, bet dėmesys kiekvieną akimirką tikrai nėra malonus. Man atrodo, kad ir garsus aktorius, ir režisierius – visi jie yra tokie pat žmonės, kaip ir mes. Turint tokį požiūrį ten gyventi labai gerai, nes tada nedreba rankos, kai šalia prie stalo sėdi, tarkim, George’as Clooney. Man jis – tik žmogus, turintis labai įdomios patirties, todėl be galo smagu su juo pasikalbėti.
Dažnai pasitaiko ką nors iš įžymybių sutikti darbe, tarkim, kylant liftu. Turi tris sekundes, per kurias gali ką nors pasakyti. Pakalbi apie orą, pakomentuoji, ką jis tą akimirką skaito, – jiems patinka pasijusti paprastais žmonėmis.
Ar tiek dirbant lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Mano pačių artimiausiųjų ratas – sūnus Jonas, kuriam jau dvidešimt treji, ir mano mylimas žmogus Rolandas, Lietuvoje gyvenančios sesutė su šeima ir mamukas. Sūnus dabar gyvena Los Andžele, bet sako, kad jo namai – Europa. Mano gyvenimo draugas Rolandas – vilnietis, o mudu susipažinome Los Andžele. Pajutau, kad visgi labai gera su artimu žmogumi bendrauti ta pačia kalba, suprasti vienam kitą, kartu grįžti į savo šalį. Rolandas dalyvauja kino gamyboje. Jis – iš meno departamento: bet kokią erdvę gali pakeisti, joje sukurti, ką reikia. Jis labai stiprus kūrėjas, daug laiko praleidžia dirbdamas prie įvairių projektų.
Holivude nuo kino niekaip nepabėgsi...
Neseniai kelias savaites viešėjote Švedijoje ir Lietuvoje. Kaip pavyksta dvi amerikietiškų atostogų savaites ištęsti iki trijų keturių?
O čia jau prasideda žaidimas... Mano bosė pyksta, kad dėl šito esu tikra europietė. O ką daryti, jei amerikiečiai taip nesveikai žiūri į atostogas? Man dažniausiai pavyksta į Lietuvą grįžti du kartus metuose – vasarą ir per Kalėdas. Išmokau, kad aš esu aš, o darbas yra darbas. Niekada nesitapatinu su „Warner Bros.“ Turiu vidinę nepriklausomybę, kuri man labai svarbi. Aš pirmiausia susiplanuoju atostogas, o tada derinu projektus, nors daugelis daro atvirkščiai. Darbas yra labai svarbus dalykas, bet turi suprasti, kad kompanija niekada nebus tavo šeima.