Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė: „Bijau ne kritikos, o užsisėdėti vienoje vietoje“

Miglė Anušauskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-02-06 19:30
Visai paprasta sužinoti, kas tokia Miglė Anušauskaitė. Tereikia panaršyti jos komiksų blogą, pavadinta apgaulingu „I have no teeth“. Ir nesvarbu, kas tuose komiksuose vaizduojama: pati Miglė, Charleso Darwino teorijos interpretacijos ar stilistė, patarianti, kaip knygą derinti su drabužių stiliumi, – visur kyšo autorės asmenybė: kandi, intelektuali, labai patraukli.

– Komiksai pas mus vis dar nišinis dalykas?

– Sunku objektyviai vertinti, kai pati juos piešiu. Kartais atrodo, kad nesulaukiu tokio pripažinimo, kokio, atseit, esu nusipelniusi, bet žmonės mane vis susiranda ir prašo, kad ką nors padaryčiau – leidiniui, reklamai, edukaciniam projektui. Jei komiksų niekam nereikėtų, aš jų turbūt ir nepieščiau. Nesu tokia maniakė, kad nuo vaikystės būčiau svajojusi tik apie komiksus ir dabar be jų negalėčiau gyventi. Jei piešiu juos taip ilgai, vadinasi, kažkam to reikia. O ar besidominčių ratas didelis? Turbūt – ne.

– Ar vaikystėje išvis žinojote, kas tie komiksai?

– Vaikystėje buvo ir paršiukas Čiukas, ir antulis Donaldas, ir „Žaliasis laikraštis“. Kai nuvažiuodavau pas senelius, „Valstiečių laikraštyje“ skaitydavau Anupro Dirvelės nuotykius – komiksus su eiliuotais tekstais, tarsi kokią Donelaičio „Metų“ variaciją apie gerą ir blogą ūkininkus. Ten viskas buvo labai akivaizdu: pirmasis – tvarkingas, su skrybėlyte, su ūsais, antrasis – suplyšusiomis kelnėmis, raudona nosimi...

Aš pati piešdavau komiksus apie Pupurupu – labai storą ežį, kuris turėjo šimtą vaikų. Mama irgi piešdavo su manim, klausydavosi mano sugalvotų istorijų, kurių dauguma kažkodėl buvo apie ežius. Kiek save atsimenu, visada buvau pamišusi dėl jų. Nežinau, kodėl, – tiesiog nusprendžiau tos aistros nekvestionuoti. Jei jau ežiai – tebūnie ežiai. Ir dabar tą aistrą tebeturiu, tik ji gal nebe tokia intensyvi. Namie yra 200 ežių kolekcija, nebetelpa į spintą. 

– Kas geriau – socialus komiksų autorius ar vienišius?

– Turbūt daugelyje specialybių nelabai aišku, kas geriau. Tarkim, fizikas Richardas Feynmanas buvo labai socialus: ir žongliruodavo, ir patrauklias paskaitas skaitydavo, ir maldavosi tarp žmonių. Bet jis ir mokslininkas buvo labai produktyvus. Kitas pavyzdys, apie kurį neseniai skaičiau, – gana nesocialus japonų matematikas Shinichi Mochizuki. Jis įrodė teoremą, tačiau tų užrašų niekas nesuprato. Tik po keleto metų trys žmonės, kurie su juo dirbo, įstengė suprasti, bet jie nesugeba paaiškinti kitiems...

Čia toks ekskursas ne į temą. O iš tikrųjų man geriau dirbti vienumoje. Man išvis patinka leisti laiką su savimi. Tiesa, kontakto su kitais kūrėjais irgi reikia: susitikusi sugalvoji įdomių projektų, pasidaliji idėjomis, gauni įkvėpimo. Komiksų kūrėjų bendruomenė Lietuvoje gana draugiška – gal dėl to, kad mūsų mažai.

– Žiūriu, jūsų interesai neapsiriboja piešinukais?

– Tiksliųjų mokslų naujienos mane domina gal net labiau negu humanitarinių. Mokykloje buvau tiksliukų klasėje, tik paskutiniais metais pakeičiau kryptį. Buvo daug už mane geresnių, tad nusprendžiau rinktis sritį, kur sunkiau nustatyti kokybės normas...

 

Nežinau, gerai tai ar blogai, bet negaliu susikoncentruoti tik į vieną veiklą labai ilgą laiką. Man ir dirbti lengviau, kai paskirstau dėmesį. Ką nors parašau, paskaitau knygą, pasprendžiu matematikos uždavinių. Neseniai pasiskundžiau bičiulei, kad turiu žiauriai daug paišyti, o ji pasakė, kad mokykloje tai būtų skambėję kaip svajonės išsipildymas, nes piešiniams nebuvo laiko – reikėjo spręsti uždavinius. Dabar, atvirkščiai, uždavinius sprendžiu, kad pailsėčiau nuo piešimo... 

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Galėtumėte pasakyti, kokia esate? Ar lengviau apie save kalbėti komiksais?

– Nežinau. Nelabai pasitikiu introspekcija, kai kalbama apie charakterio savybes. Pats sau juk visada atrodai sudėtingesnis, netelpantis į paprastas schemas. Kažkada mokykloje kiekvienas turėjome pasiųsti lapą su vardu ir pavarde, kad kiti užrašytų savo nuomonę arba kokių nors linkėjimų. Tuo metu pati sau atrodžiau rimtas, dažnai – gana liūdnas žmogus. Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai beveik visi užrašai mano lape rodė, kad esu linksmiausia ir optimistiškiausia klasėje! Tada pradėjau ir pati pastebėti: tikrai turiu nemažai optimizmo...

Mėgstu sakyti visokius kvailus pokštus, todėl mielai leidžiu laiką kompanijose, kur mano pokštai yra vertinami. O ten, kur jie nevertinami, neketinu nė kojos kelti.

Greitai susidomiu naujais dalykais – bet tik tais, kurie atrodo nenaudingi. Mėgstu sakyti visokius kvailus pokštus, todėl mielai leidžiu laiką kompanijose, kur mano pokštai yra vertinami. O ten, kur jie nevertinami, neketinu nė kojos kelti.

Nuotykius irgi mėgstu. Štai, pavyzdžiui, vis pakeliauju autostopu. Patinka jausmas, kai nežinau, kur atsidursiu dienos pabaigoje. Anksčiau atrodydavo: tiek įdomių žmonių galima sutikti! Bet iš tikrųjų visi šneka daugmaž tą patį. Mudvi su drauge kartą net aptarėme, kad atsakinėti į vairuotojų klausimus reiktų tokiu išvargusiu tonu, prieš tai sunkiai atsidusus. „Tai iš kur esate?“ – „O varge, iš Lietuvos!“ – „Nebijot keliauti autostopu?“ – (atodūsis) „O siaube, ir vėl tas pats. Nebijom.“

– Kaip žmogus, rašęs semiotikos magistrą apie nusikalstamumą šiuolaikiniuose detektyvuose, turėtumėte nujausti, kad greitkeliais važinėja maniakų.

– Nujaučiu, kad važinėja. Bet paskaičiavus mano tranzavimo dažnumą ir maniakų tankį tikimybė jų sutikti – ne tokia didelė. Dėl to tikrai neverta atsisakyti šios patirties. Kita vertus, nenorėčiau, kad visas mano gyvenimas būtų kaip nuotykis. Man patinka turėti savo namus, kur yra mano ežiai ir knygos, kur žinau, ką turiu padaryti ir kada. 

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Jūs, tokia virtuali mergina, mėgstate popierines knygas?

– Labai mėgstu. Elektroninės knygos turi efemeriškumo pojūtį: lyg yra knyga, lyg ir nėra jos. Be to, jas sunkiau naviguoti. Kriminalinius romanus atsisiunčiu – prisėdu, per dieną perskaitau ir nereikia gręžiotis atgal. O jei yra knyga, kurią noriu turėti ar prie kurios noriu ilgiau pasėdėti, įsigyju popierinę. Dar labai smagu medžioti knygas. Randi kokią nors bibliotekoje arba prisimeni tokią, kurios nebėra knygynuose, ir imi ieškoti: naršai senų knygynų tinklalapius, eini į leidyklas, klausinėji, gal kur nors dar turi.

 

Jaučiu vertingų knygų kaupimo malonumą. Ir jos mano namuose nedulka. Pavyzdžiui, kur nors randu paminėtus hetitus ir galvoju: pala, kada maždaug buvo hetitai? Atsiverčiu knygą apie senąsias civilizacijas, pažiūriu, kokių dar tuo metu civilizacijų buvo aplinkui. Tada einu toliau: o kurios kalbų šeimos hetitų kalba? Atsiverčiu kitą knygą: aha, indoeuropiečių, kaip ir mūsų. Kažkodėl mane labai džiugina tas „popierinis gūglinimas“.

– Viskas, ką įdomaus sužinote, keliauja į komiksus?

– Būna ir taip: „O, čia geras! Reikia nupaišyti, kad nepamirščiau.“ Komiksas tam palanki forma. Pavyzdžiui, sužinojau apie optinę iliuziją, kad Mėnulis atrodo didesnis, kai yra šalia horizonto, negu kai jis – danguje. Nes danguje nėra jokios perspektyvos, tik kabo taškiukas. O kai jis – žemai, atrodo: „Koks didelis Mėnulis!“ Smegenys paskaičiuoja, kad daiktai, kuriuos matome iš toli, yra dideli, net jei atrodo mažučiai. Bet jei tolumoje dar matai pastatą ir Mėnulis – beveik toks, kaip jis, tada išvis manai, kad tas diskas – milžiniškas...

Kai sužinojau šį faktą, nusprendžiau, kad reikia kam nors papasakoti. Paskui pamaniau: ne, geriau palauksiu, kol tai natūraliai išeis iš kalbos ir aš pasirodysiu žiauriai protinga. Nesulaukiau. Todėl nupiešiau situaciją, kad sėdžiu su draugais ir niekas nekalba apie Mėnulį, tada trenkiu per stalą: „Kada kas nors paklaus apie Mėnulio dydį?!“ 

– Asmeniniai nuotykiai tinka komiksams? 

– Buvo laikas, kai vis vėluodavau į lėktuvus, kasmet bent po vieną kartą. Ir tik sykį – ne dėl savo kaltės: iš Prancūzijos negalėjau išskristi dėl ugnikalnio. Kai pavėluoji, tai ir apmaudu, ir pikta, bet paskui pagalvoji: „O, naujas nuotykis!“ Tie vėlavimai – vienas iš smagesnių dalykų, patekusių į komiksus. 

– Jei jau prakalbote apie lėktuvus, kaip kūrėte knygą „10 litų“? Ten pridėta tokių mielų smulkmenėlių, be to, dirbote dviese.  

– Taip, Gerda Jord piešė Girėną, aš – Darių. Susitikdavome, apsitardavome, kokį imame laiką, pasidalydavome tuo, ką būdavome atknisusios: „Ką taviškis veikė tuo metu? O maniškis – tą ir tą.“ Kelis mėnesius skaitėme knygas, važinėjome į Kauną, Aviacijos muziejų. Kai ką, aišku, išgalvojome, įsivaizdavome, kaip jie būtų galėję gyventi, bet ir knygose buvo detalių.

Pavyzdžiui, radau smagų epizodą, kaip Dariui mama iš Amerikos atsiuntė keksą. Jam tas daiktas baisiai patiko, net davė gabaliuką žmonai. O žmona su savo mama ilgai tyrinėjo, iš ko padaryta, ir Dariui per gimtadienį iškepė tokį patį. Vyras labai labai juo džiaugėsi... Atrodo, niekuo neypatinga istorija, bet ji labai iškrinta iš viso to herojinio naratyvo, dėl to iškart norisi jai skirti dėmesio. 

 
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Kol kas jūsų darbai labai įvairūs. O galėtumėte dešimt metų piešti serialą apie Betmeną ar Eglę žalčių karalienę? 

– Pasiūlymas neatrodo labai atstumiantis. Iš pat pradžių, kai pagalvoji, dešimt metų yra gąsdinantis laikotarpis. Bet – ką aš žinau – žmonės juk kartais net tuokiasi, kas pagal idėją turėtų būti įsipareigojimas visam gyvenimui. Tai ką jau čia tas Betmenas, palyginti su amžinybe. 

– Kritikos sulaukiate? Juk internete tai neišvengiama...

Būna žmonių, kurie įdomūs, įdomūs, bet paskui supranti, kad jie daro tą patį ir tą patį. O savęs iš šalies nemato. Visą laiką bijau, kad man taip neatsitiktų.

– Nemoku į ją reaguoti. Kas nors parašo: „Nusivažiavai, anksčiau buvo geriau.“ Ir ką man tada daryti? Bijau ne kritikos, o užsisėdėti vienoje vietoje. Būna žmonių, kurie įdomūs, įdomūs, bet paskui supranti, kad jie daro tą patį ir tą patį. O savęs iš šalies nemato. Visą laiką bijau, kad man taip neatsitiktų. Nors, kas žino – gal jau atsitiko? Reikia kažkaip stengtis laikyti protą atvirą.

– Dauguma jūsų komiksų – anglų kalba. Tai tik žinutė pasauliui ar išvis mėgstate svetimas kalbas? 

– Tik neseniai atradau, kad mokytis kalbų – labai linksma. Atgaivinau savo prancūzų. Kai gavau premiją už „10 litų“ (2015 m. Patriotų premija), svarsčiau, ką čia daryti su tais pinigais. Pravalgyti gal būtų buvę racionaliausia, bet – kažkaip gaila. Sugalvojau, kad dovanosiu sau ką nors gražaus ir malonaus. Užsirašiau į kinų kalbos kursus, ir tikrai jie man suteikė daug džiaugsmo. 

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

– Turite gerą atmintį?

– Tekstinė atmintis gana nebloga, tik veidų tragiškai neatsimenu. Prieini prie žmogaus, sakai: „Labas, aš Miglė.“, ir išgirsti: „Taigi mes pažįstami.“ Arba pamatai žmogų ir mojuoji, o jis keistai žiūri į tave – pasirodo, vėl neatspėjai: šitas nepažįstamas. Tekstus atsimenu geriau. Bet ir užsirašinėju, turiu „Nature“ žurnalo iškarpų sąsiuvinį, klijuoju įdomius straipsnius. Man gaila juos išmesti, o tie savaitiniai žurnalai kaupiasi.

– Komiksai padeda gyventi? Atsako į klausimus? Pasikalbi su popieriumi, ir – lengviau?

– Padeda. Jie net naudojami kaip terapijos priemonė, tik gal ne Lietuvoje. Žmonės, patyrę kokią nors traumą, sergantys depresija ar kankinami nerimo, mėgina piešiniais išreikšti, kaip jaučiasi. Ir jiems pasidaro geriau, nes išsako savo emocijas...

Labai daug palaikymo sulaukė mano „Amžiaus ketvirčio krizė“. Piešiau impulsyviai, maniau, kad tai – per daug asmeniška, niekam nepatiks. Paskui paskelbiau ir pamačiau, kiek žmonių laikina. Vadinasi, visi jie turi tą pačią problemą. O jei – taip, galima ją pamiršti: „Ai, tai čia ne problema, čia – norma.“ Kas kita mano komiksai „Šiaurės Atėnams“ (rubrika „Tekstai ne tekstai“): jie intelektualesni, todėl sukelia pasisekimo jausmą. Paprastai ilgai ir sunkiai juos galvoju, imu manyti, kad jau nebeturiu idėjų, svarstau, gal parašyti redaktorei, kad nebeliko minčių. Bet pasėdi, pasėdi iki kokios pirmos, ir staiga: „Yra, yra!“ Tada taip gera pasidaro! 

– Meilės problemas komiksai irgi sprendžia? 

– Gal ir sprendžia, bet – netiesiogiai. Aš nelabai mėgstu viešinti asmeninį gyvenimą. Kai ką nors darau popieriuje, man atrodo, kad tai nebėra vien tik mano, kad dabar dar ir lapas žinos. Jau paauglystėje, kai rašydavau dienoraštį ir turėdavau meilės problemų (nelabai įsivaizduoju, ką dar, be problemų, galima turėti meilės srityje paauglystėje), jas užkoduodavau. Ir jei kas nors skaitytų mano anuometinius dienoraščius, nežinotų, ką tuo metu buvau įsimylėjusi. O mano pačios atmintis gera... 

– Vyrai nebijo tokių, kaip jūs – protingų, ironiškų, su „Nature“ žurnalu rankinėje?

– Jeigu nebijo, tai be reikalo.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai