Lietuviai sugeba į 13 vasaros savaitgalių sukišti per 30 įvairiausio dydžio ir profilio festivalių. Mėgstantys linksmybes gryname ore šiemet kartais turėdavo rinktis net iš aštuonių vienu metu vykstančių renginių. Festivalis tapo kone populiariausias vasaros žodis, kuriuo galima pavadinti ir dešimt tūkstančių žmonių sutraukiantį kelių dienų renginį, ir draugų pasisėdėjimą kaime.
Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad šitas festivalių burbulas netrukus turi sprogti, tačiau bent artimiausiais metais to sprogimo nenusimato.
Panašu, kad organizatoriai namų darbus atliko, tačiau šis sezonas davė naujų pamokų, į kurias reikia atsižvelgti jau dabar.
Visą vasarą įdėmiai sekiau festivalių komunikaciją, bandymus ieškoti savo išskirtinumo ir pritraukti kuo daugiau dalyvių. Įvertinau ir organizatorių bei pačių dalyvių atsiliepimus po festivalių. Rezultatas gana geras: stipresnės kritikos sulaukė vos keli renginiai. Nepalyginsi su praėjusiais metais, kai „Karklė“ nesusitvarkė su liūties padariniais, „Granatos“ buvo kritikuojamos dėl organizavimo klaidų, o „Satta“ išvis pabiro festivaliui net neįpusėjus. Panašu, kad organizatoriai namų darbus atliko, tačiau šis sezonas davė naujų pamokų, į kurias reikia atsižvelgti jau dabar.
Festivalis prasideda šiandien
Šiemet lietuviškų festivalių meškos miegas buvo itin ilgas, daugelis aktyvią komunikaciją pradėjo tik pavasarį ir paprasčiausiai nebespėjo tinkamai prisistatyti. Kai kurie mažesni festivaliai garsiau apie save šūkauti pradėjo likus vos mėnesiui iki renginio. Gal čia tokia strategija, bet paskui nesiskųskite, kad lietuviai viską sprendžia paskutinę akimirką, neperka bilietų iš anksto, o galiausiai išvis niekas neatvyksta.
Jei per artimiausius du mėnesius kažkuris iš didžiųjų Lietuvos festivalių parodys gyvybės ženklus, būsiu labai nustebęs.
Peržiūrėjau didžiųjų Lietuvos festivalių „Facebook“ svetaines. Publikai padėkota, nuotraukomis ir vaizdo filmukais pasidalinta, dingę ir rasti daiktai suskaičiuoti. Ir... viskas. Iki kitų metų, mielieji, leiskit mums pailsėti. Jei per artimiausius du mėnesius kažkuris iš didžiųjų Lietuvos festivalių parodys gyvybės ženklus ar netgi paskelbs pirmąsias 2016 metų grupes, būsiu labai nustebęs.
TAIP PAT SKAITYKITE: 10 puikių filmų, kuriuos verta pamatyti (ir) dėl pribloškiančių kostiumų
Tuo tarpu didžiausias kaimynystėje vykstantis festivalis „Open‘er“ jau šią savaitę paskelbė pirmą kitų metų grupę – į Gdynę atvyks „Florence + The Machine“. Grupė tokio kalibro, kad žmonės, net nelaukdami išsamesnio atlikėjų sąrašo, puola pirkti bilietų ir planuoja kitą vasarą jau dabar.
Iš anksto įsigytas bilietas yra laimėjimas abiem pusėms. Dalyvis gauna „ankstyvo paukščiuko“ (angl. early bird) pasiūlymą - geriausią kainą, nes bet kuriam festivaliui artėjant, bilietų kainos auga. Tuo tarpu organizatorius jau dėliojasi finansinį pamatą būsimam renginiui ir jaučiasi laisviau, kviesdamas grupes bei organizuodamas veiklas.
Todėl didieji festivaliai neleidžia sau atsikvėpti ir vos pasibaigus vienam, jau verbuoja būsimo renginio dalyvius. Kas draudžia mūsiškiams daryti tą patį? Jeigu dar nežinai, ką pavyks prisivilioti kitais metais, tai bent jau paskelbk datą ir pradėk išankstinių bilietų prekybą. Kai kurie festivaliai, pvz. „Roko naktys“, jau pačiame renginyje prekiavo kitų metų festivalio bilietais, tačiau tai labiau išimtis, negu taisyklė.
Rėmėjas – ne tik pinigų maišas
Praėjusių metų pabaigoje į konferenciją „Smart Sponsorship“ atvykęs „Roskildės“ festivalio atstovas Hans Christian Smed ypač akcentavo ilgametę festivalio partnerystę su „Carlsberg Group“. Pasirašomos ilgalaikės rėmimo sutartys, glaudžiai bendradarbiaujama su rėmėjais ir kartu ieškoma naujų originalių būdų, kaip atspindėti jų prekės ženklą ne tik festivalyje, bet ir už jo ribų.
Kaip ir ankstyvų bilietų atveju, čia laimi abi pusės. Su rėmėjais dirbantis organizatorius laisviau planuoja išlaidas, turi didesnius biudžetus, gali pasikviesti stipresnius atlikėjus. Rėmėjai žino, kad jų prekės ženklas nepradings logotipų jūroje, o jo skiriamos lėšos padės pritraukti daugiau dalyvių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Savaitgalio įkvėpimai su Pauliumi Ambrazevičiumi
Daugelis rinkos vidutiniokų rėmėjus pristatė lyg tarp kitko. Arba išvis nepristatė.
Ką turime Lietuvoje? Be kelių etatinių festivalių prekės ženklų (pvz. „Red Bull“), tinkamas darbas su rėmėjais taip pat yra retas kaip egzotiška žuvis Baltijos jūroje. Šiemet galėčiau išskirti „Granatas“, kurios prekės ženklams „įdarbino“ savo scenas, veiklų ir laisvalaikio zonas, gana plačiai pristatė rėmėjus komunikacijoje. Daugelis rinkos vidutiniokų rėmėjus pristatė lyg tarp kitko. Arba išvis nepristatė.
Teko kalbėtis su kelių įmonių atstovais. Keista situacija: kai kurie netgi norėjo remti vieną ar kelis festivalius, bent jau nupirkdami bilietų darbuotojams, tačiau patys šiek tiek pabūgo rinktis tinkamą variantą iš visos festivalių jūros. Kiek pasiūlymų jie gavo iš pačių festivalių? Vieną. Tai buvo nedidukės vasaros šventės organizatorių šabloninis pasiūlymas skirti kelis tūkstančius eurų. Už tai buvo pažadėta patalpinti rėmėjo logotipą festivalio „Facebook“ svetainėje, kurią per visą vasarą aplankys keli šimtai paklydėlių.
Rėmimas – dar viena pamoka, kurią festivaliai turi įsisavinti. Sėkmę ir augimą garantuoja tik aktyvus darbas su rėmėjais. Tam reikia mokėti tinkamai prisistatyti ir bendradarbiauti, atsižvelgiant į kiekvieno rėmėjo poreikius. Ir tą reikia daryti jau dabar, nes niekas neturi maišo pinigų, kurį galima tuštinti kada panorėjus. Biudžetai planuojami metams į priekį, rėmimai – taip pat.
Į sėkmę per išskirtinumą
„Karklė“ – festivalis nuostabioje vietoje prie jūros. „Devilstone“ – sunkiosios muzikos festivalis Anykščiuose. „Bliuzo naktys“ – bliuzo festivalis Varniuose. „Mėnuo Juodaragis“ – Baltų kultūros festivalis Zarasuose. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip ilgus metus augintas įvaizdis prilimpa ir pradeda pats kalbėti už festivalį.
Jei nori išsiskirti iš trisdešimties vietinių ir dar didesnio būrio tarptautinių festivalių, turi sukurti legendą, kuri trauktų žmones ir skatintų jų lojalumą.
Jei nori išsiskirti iš trisdešimties vietinių ir dar didesnio būrio tarptautinių festivalių, turi sukurti legendą, kuri trauktų žmones ir skatintų jų lojalumą. Neužtenka būti tiesiog dar vienu muzikos festivaliu. Deja, šiemet tokių pavyzdžių netrūko. Nuo „GrainField“ Šakiuose iki „Meska Music Fest“ Zarasuose. Tie patys atlikėjai, tos pačios pramogos, skiriasi tik lokacija, bilietų kaina ir pavadinimas.
Dažniausiai už vienodumą publika baudžia ignoruodama. Koks tikslas važiuoti į festivalį, jeigu ten grosiančius atlikėjus šiemet matei jau tris kartus, o pasakodamas draugams negalėsi prisiminti net festivalio pavadinimo? Legenda, kuri trauktų žmones, per mėnesį nesusikuria, o be jos net ir kviestiniams svečiams gali tekti groti ne žmonių publikai, o tuštiems suoliukams.
TAIP PAT SKAITYKITE: 4 knygos, kurios įkvėps kelionėms
Čia ir grįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Šie metai buvo pakankamai sėkmingi daugeliui festivalių Lietuvoje. Tai reiškia, jog kitais metais jie vėl mėgins lipti į tą pačią upę. Tiesa, po kelių metų situacija turėtų pasikeisti, nes dalyviai taps vis išrankesni ir tiesiog pavargs nuo begalinio linksmybių srauto. O tada laimės tie, kurie dirba nuosekliai ir žiūri į savo darbą, kaip į ilgalaikį projektą, o ne vieno savaitgalio drugelį.