Kolumbietis Diego Esteban – apie į Lietuvą atviliojusį mylimąjį, aistrą muzikai ir laimę būti savimi

Diego Esteban / Mato Vaišnoro ir Ugnės Žilinskės nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2021-02-22 07:59
Kai kolumbietis Diego Esteban (31) prieš keletą metų Honkonge sutiko lietuvį, dar nežinojo, kur jį atves į širdį pasibeldę jausmai. Nuoširdžiai pamilęs Diego troško iš arčiau pažinti vaikino gimtinę, tad susikrovęs lagaminus atvyko į Lietuvą.

Netrukus apsigyvenęs mylimojo gimtinėje anglų, ispanų ir kinų kalbas dėstantis kolumbietis svečioje šalyje pasiliko. Dabar Diego ne tik žarsto gražiausius komplimentus Lietuvai, bet ir stebina savo muzikiniais gebėjimais – vyras groja elektriniu smuiku. Ir nors santykiai su brangiu lietuviu nutrūko, Diego nenusimena – Lietuvoje jis ne tik surado bendraminčių, bet ir pasijuto be galo saugiu bei laimingu.

Žmonės.lt kalbasi su Diego apie gyvenimą ir aistrą muzikai.

Diego Esteban / Mato Vaišnoro nuotr.
Diego Esteban / Mato Vaišnoro nuotr.

Diego, kiek laiko jau gyveni Lietuvoje ir kas į šią šalį tave atvedė?

Gyvenu čia nuo 2019-ųjų birželio. Prieš tai dirbau Honkonge. Ten netikėtai sutikau savo tuometinę meilę – jis buvo lietuvis. Dėl to ir apsistojau Lietuvoje – kad galėtume būti kartu, nes išlaikyti santykius per atstumą atrodė per sudėtinga. Tačiau, kai atvykau į Lietuvą, viskas pasikeitė – su draugu nutarėme, kad laikas mūsų santykiams netinkamas ir išsiskyrėme.

Galvojau išvykti iš Lietuvos, tačiau man taip patiko ši šalis ir Vilniaus miestas, kad galiausiai pasilikau

Galvojau išvykti iš Lietuvos, tačiau man taip patiko ši šalis ir Vilniaus miestas, kad galiausiai pasilikau. Niekur nesijaučiu labiau namuose, nei čia. Visa tai buvo daugiau nei prieš metus. Radau mylimą darbą, butą ir šunį, susipažinau su begale naujų žmonių, kurie tapo mano draugais – esu laimingas, būdamas čia.

Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.
Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.

Kokia tavo specialybė, ką darai, jog pragyventum?

Esu mokytojas, mokau skirtingose valstybėse, „American international“ mokyklose. Esu dirbęs net Afrikoje. Mokau ispanų ir kinų kalbų. Kuomet įvyko lemtingoji pažintis, mano tuometinis partneris Honkonge tiesiog viešėjo kaip turistas. Tada labai daug apie Lietuvą nežinojau.

Prieš atsikraustant, esu čia buvęs penkis kartus. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau gal 2018-ųjų pavasarį, praleidau čia Velykas ir pasilikau vasarai, po to atvykau žiemą. Kadangi dirbu mokytoju, turiu daug atostogų, kurias galėjau praleisti Lietuvoje. Esu aplankęs nemažai skirtingų miestų ir valstybių, tad turiu kelis kriterijus, kurie man yra itin svarbūs.

Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.
Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.

Kuo Lietuva tave taip pakerėjo?

Visų pirma – saugumu. Niekur nesijaučiau toks saugus, kaip būdamas Lietuvoje. Šioje šalyje gali bet kuriuo paros metu vaikštinėti gatvėmis ir nebijoti būti užpultas. Tokio jausmo tikrai nėra gimtojoje Kolumbijoje.

Taip pat mane žavi Lietuvos žaluma – neįtikėtina, kad didmiestyje, kaip Vilnius, yra tiek parkų ir miškų, kurie lengvai pasiekiami pėsčiomis vos per kelias ar keliasdešimt minučių. Automobiliu per 10 minučių kelionės nuo Vilniaus centro galima pasiekti net kelis ežerus – tai tikrai yra reta dovana daugelyje pasaulio šalių.

Diego Esteban / Mato Vaišnoro nuotr.
Diego Esteban / Mato Vaišnoro nuotr.

Vilnius yra nedidelis, patogus, šiuolaikiškas miestas, kur lengvai ir greitai pėsčiomis galima pasiekti skirtingus objektus. Smagu ir tai, kad čia nėra didelių automobilių spūsčių. Be galo nuostabi ir žavinga yra jūsų gimtoji kalba.

Šiek tiek sunkiau buvo susigyventi su lietuvišku klimatu – visgi, labiau esu pratęs prie šiltesnių orų

Gal tik šiek tiek sunkiau buvo susigyventi su lietuvišku klimatu – visgi, labiau esu pratęs prie šiltesnių orų. Iš pradžių prisibijojau žiemos, tačiau laikui bėgant įpratau. Galiausiai net filmavausi muzikiniam klipui ant užšalusio ežero, kai spaudė šaltukas.

Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.
Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.

Esi ne tik mokytojas, bet ir menininkas. Groji elektriniu smuiku. Kaip atradai muziką?

Smuiku griežiu nuo 12-os metų. Šešerius metus lankiau muzikos mokyklą, tačiau mokslus mečiau, nes tvarka ten buvo per griežta ir niekas neleido improvizuoti (šypteli). Tačiau mano meninis kelias tuo toli gražu nesibaigė – metęs mokslus ėmiau muzikuoti dar daugiau ir groti tokius kūrinius, kuriuos norėjau groti. Taip ir gyvenu jau ilgus metus – dėstau, mokau žmones kalbų, o likusį laiką skiriu muzikai, esu surengęs net kelis koncertus Afrikoje ir Niujorke.

Yra tekę pagroti ir Lietuvoje, tačiau tai nebuvo dideli koncertai. Nesu profesionalus muzikantas, bet labai džiaugiuosi aplink save sutikęs tiek talentingų kūrėjų ir įvairiausių sričių menininkų, su kuriais man gerai sekasi sutarti. Dabar turiu galimybę groti tai, ką noriu ir tada, kai pats to noriu. Tą darau ne dėl kitų, o dėl savęs. Smagu, kad neprivalau klausytis pastabų ir aiškinimų, kokius kūrinius ir kaip turėčiau atlikti.

Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.
Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.

Galbūt norėtum ateityje nustoti mokyti kalbų ir gyventi tik iš muzikanto duonos?

Galvoju apie tai, bet, kaip ir minėjau – nesu profesionalus muzikantas. Negalėčiau groti su orkestru – visgi, elektrinis smuikas smarkiai skiriasi nuo klasikinio. Būdamas Lietuvoje, sulaukiu vis daugiau pasiūlymų muzikuoti ir netgi pradėjau svarstyti, kad galbūt kažkuriame gyvenimo etape ir galėčiau pragyventi iš muzikos. Žinoma, tam reikia nemenko pasiruošimo ir nusiteikimo, taip pat – padirbėti su pasitikėjimu savimi.

Šiek tiek gąsdina, kad muzikantai patiria daug streso ir ne visuomet gali daryti tai, ką norėtų

Šiek tiek gąsdina tai, kad muzikantai, kuomet užsiima kūryba, patiria daug streso ir ne visuomet gali daryti tai, ką norėtų. Aš kol kas kuriu tai, kas mane daro laimingu – jei ši veikla galėtų tapti mano pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, būtų puiku, tačiau tam reikia laiko – matysiu, kaip viskas klostysis ateityje.

Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje labai rūpinasi savo darbuotojais, todėl karantino metu darbai nesustojo, vis dar dirbu nuo pirmadienio iki penktadienio, kad ir nuotoliniu būdu. Laisvalaikį skiriu muzikai. Žinoma, emociškai šis laikas yra kupinas iššūkių – šiaip ar taip, esu vienas, ne savo gimtojoje šalyje. Tačiau visą energiją ir išgyvenimus stengiuosi sutelkti į kūrybą.

Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.
Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.

Teko girdėti apie kitą, Lietuvoje puikiai žinomą, kolumbietiškų šaknų turintį muzikantą Jurgį Didžiulį?

Taip, mes esame artimi draugai, dažnai susitinkame. Esu dalyvavęs jo šeimos kalėdiniame vakarėlyje. Su Jurgiu netikėtai susipažinau lėktuve, skrisdamas į Lietuvą iš Helsinkio. Tiesiog priėjau prie jo ir pasakiau „labas, aš esu Diego. Esu girdėjęs apie tave. Pats esu iš Kolumbijos ir skrendu gyventi į Lietuvą“. Mano geras draugas iš gimtinės buvo pažįstamas su Jurgiu, tai dar labiau viską palengvino. Esame kartu ir groję vieno restorano atidarymo metu. Man labai patiko improvizuoti kartu su juo.

Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.
Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.

Kolumbiečiai, tavo artimi bičiuliai, jau daug žino apie Lietuvą?

Pasakoju jiems vis daugiau. Vienas mano bičiulis iš Kolumbijos yra vedęs lietuvę. Anksčiau gyveno čia. Dabar jie  išsikraustė į Korėją. Iš tikrųjų didžioji dalis mano draugų  yra arba iš JAV, arba iš Lietuvos. Lietuva tarp kolumbiečių nėra tokia populiari valstybė, tačiau aš stengsiuosi, kad tai pasikeistų. 

Šiuo metu turi partnerį, mylimą žmogų šalia?

Esu vienišas jau daugiau nei metus. Apie savo orientaciją  kalbu atvirai – apie tai žino tiek mano šeima, tiek bendradarbiai. Niekuomet to neslepiu. Deja, Lietuvoje tai vis dar yra tabu ir daugelis homoseksualų nenori eskaluoti savo asmeninio gyvenimo detalių. Tikriausiai tai – vienintelis man žinomas Lietuvos minusas.

Apie savo orientaciją  kalbu atvirai – apie tai žino tiek mano šeima, tiek bendradarbiai

Būna akimirkų, kai dėl savo įsitikinimų jautiesi nejaukiai?

Mano atvirumas ir kiša koją būsimiems santykiams – bandžiau susitikinėti Lietuvoje, tačiau nesėkmingai. Čia gėjai labai nedrąsūs ir susikaustę, o man, kadangi esu lotynų amerikietis,  būdingas ekspresyvumas.

Tačiau tikiu, kad situacija keisis – ypač po praėjusių rinkimų Lietuvoje. Jei kada nors tapčiau profesionaliu muzikantu, tikrai neščiau skambią žinią ne tik apie LGBTQ+ bendruomenę, bet ir apie žmonių teises.

Pažįstu nemažai muzikantų Lietuvoje, kurie slepia savo homoseksualumą ir deja, bet visai suprantu juos. Manau, kad LGBTQ+ bendruomenei Lietuvoje reikia daugiau palaikymo ir viešumo, Tomas Vytautas Raskevičius – puikus pavyzdys, manau, reikėtų daugiau tokių žmonių Seime.

Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.
Diego Esteban / Ugnės Žilinskės nuotr.

Papasakok daugiau apie savo šeimą Kolumbijoje. Ar ji didelė?

Visos lotynų amerikiečių šeimos yra didelės, tad ir aš nesu išimtis – turiu gal 20 dėdžių ir tetų bei begalę pusbrolių ir pusseserių, su kuriais tikriausiai net nesu susitikęs. Kad ir kaip keistai nuskambėtų, artimiausia mano šeima nėra didelė: bendrauju tik su sese bei mama – tėtis mirė prieš dvejus metus. Jis buvo mano didžiausias gerbėjas ir įkvepėjas, jam dėkoju, kad turėjau galimybę išmokti tiek kalbų, apkeliauti tiek daug pasaulio. Tėtis dirbo buhalteriu naftos kompanijoje Kolumbijoje. Mano sesuo – žurnalistė. Mama buvo kirpėja, tačiau ji jau išėjo į pensiją. Lietuvoje ji lankėsi praėjusiais metais, sesers nemačiau jau dvejus metus, tačiau mes nuolatos bendraujame telefonu, esame labai artimi.

Šią savaitę pristatai ambicingą vaizdo klipą ir dainą „Experience“. Apie ką šis kūrinys?

Tai yra mano pati mėgstamiausia visų laikų daina. Šis kūrinys – apie svajones. Pirmąsyk jį išgirdau Anglijoje, koncerte, ją atliko kvartetas. Įsirašiau visą to kūrinio atlikimą pasirodymo metu ir nutariau, kad būtinai šį kūrinį atliksiu ir pats. Pirmojo karantino metu namų sąlygomis pabandžiau atlikti dainą ir ją patalpinau „Youtube“. Tuomet į mane kreipėsi prodiuseris iš Lietuvos, kuris koncentruojasi į dubstep stilių – jis remiksavo mano kūrinį, vėliau atsiuntė  įrašą, kurį ir girdite.

Tuomet kreipiausi į draugą, vaizdo turinio kūrėją Matą Vaišnorą – pasidalinau muzika su juo ir paklausiau, ką jis mano – Matui kilo mintis nufilmuoti šį klipą ant užšalusio ežero. Jis yra labai užsidegęs kūrėjas – tiesiog žavu matyti, kaip noriai Matas imasi naujų idėjų ir su kokiu užsidegimu puola jas įgyvendinti. Norėdamas pagauti geriausią kadrą, Matas gali įsikabaroti į medį ar atsigulti sniego pusnyje – niekas jo nesustabdys, ir visai nesvarbu, kokia lauko temperatūra. 

Diego Esteban / Mato Vaišnoro nuotr.
Diego Esteban / Mato Vaišnoro nuotr.

Kiek dainų jau turi savo repertuare?

Dažniausia atlieku coverius. Kai buvau Honkonge, sukūriau ir vieną dainą kinų kalba – ji buvo dedikuota tuometiniam mano partneriui. Rašyti pačiam dainą – tikrai sunku. Žymiai paprasčiau yra išgirsti tinkamą kūrinį ir jį adaptuoti, priderinti prie savo stiliaus. Man padeda ir mano draugai menininkai tiek iš Lietuvos, tiek iš Indonezijos, su kuriais dalijuosi idėjomis. Pernai viename projekte su Agne Sabulyte įrašėme net 3 dainas, kurias išgirdo prodiuseris Vitalijus (Lithuanian Sound). Kai atvykau pas jį į studiją, labai nervinausi, tačiau darbuotis vėliau buvo vienas malonumas – nekilo jokių sunkumų, net jei reikėdavo kartoti tą patį 20 kartų. Visuomet stengiuosi, kad žmonės, dirbdami su manimi, nejaustų įtampos ar spaudimo ir galėtų daryti tai, ką nori, visa širdimi – manau, tai puikiai pavyko.

Kaip atrodytų tavo svajonių pasirodymas?

Norėčiau jį surengti pilnutėlėje „Siemens“ arenoje (nusijuokia), bet pradžiai tikrai pakaktų ir mažesnės erdvės. Manau, tai nebūtų „tik mano“ koncertas, greičiau – Diego ir komandos, su kuria darbuojuosi. Klasikinėje muzikoje yra begalė taisyklių – turi prideramai rengtis, koncertuoti specialiose salėse. Svajoju visa tai pakeisti, kad žmonės, mylintys klasikinę muziką, galėtų būti laisvesni, pašokti pasirodymų metu, pažvelgtų į viską kitaip.

 

Naujausi straipsniai