„Kol Paryžius miegojo“ autorė Ruth Druart: „Nereikia liautis tarp nuolaužų ieškoti brangakmenių“

Ruth Druart / F.Buckingham ir „Twitter“ nuotr.
Pranešimas spaudai
Šaltinis: Žmonės
AA

„Kol Paryžius miegojo“ – romanas, skirtas mėgstantiems tikromis patirtimis paremtas Antrojo pasaulinio karo istorijas. Tai pasakojimas apie nepalaužiamą meilės galią ir šeimos ryšių tvirtumą, atsparumą žiaurumui ir neteisybei bei drąsą elgtis teisingai net tuomet, kai viskas atrodo prarasta. Platformoje „Goodreads“ skaitytojai negaili komplimentų romanui ir sako, kad rašytoja Ruth Druart meistriškai kelia karo ir meilės kainos temą. Autorė sugebėjo užčiuopti mažo žmogaus tragediją istorinių lūžių fone. Kai aidint bomboms, tenka priimti širdį daužančius sprendimus. Kai gyvenimas niekada nebebus toks pats.

1953 metai, Santa Kruzas. Žanas Lukas ir Šarlotė gyvena niekuo neišsiskiriantį gyvenimą Kalifornijos priemiestyje. Jie laimingi, nors kartais aplanko gimtosios Prancūzijos ilgesys. Vieną dieną jų ramią kasdienybę sudrumsčia netikėtai į duris pasibeldę pareigūnai. Juos itin domina randas ant Žano Luko veido – gyvenimo nacių okupuotame Paryžiuje palikimas.

1944 metai, Paryžius. Nepaisant karštligiškų pastangų išvengti susidūrimo su naciais, Sara su Davidu atsiduria traukinyje į Aušvicą. Saros rankose – tai, kas brangiau už viską pasaulyje. Siekdama apsaugoti didžiausią savo turtą, moteris pasinaudoja suirute ir patiki jį nepažįstamajam. Sarai telieka viltis, kad nepadarė didžiausios gyvenimo klaidos.

Tai debiutinis, tačiau iškart pasaulinio dėmesio sulaukęs ir 22 šalyse jau leižiamas Jungtinėje Karalystėje gimusios R.Druart romanas. Lesterio universitete baigusi psichologijos studijas, R.Druart persikėlė į Paryžių, ten studijavo pedagogiką, itin susidomėjo vaikų, užaugusių kitoje nei tėvų gimtoji šalyje, gebėjimu pritapti, jaustis supančios aplinkos dalimi. Ši tema itin svarbi ir romane „Kol Paryžius miegojo“. R.Druart sutiko Lietuvos skaitytojams plačiau papasakoti apie romaną „Kol Paryžius miegojo“.

Ruth Druart / „Twitter“ nuotr.

Esate minėjusi, kad romaną „Kol Paryžius miegojo“ sugalvojote parašyti, kai persikėlėte gyventi į Paryžių, kur beveik kiekviename kampelyje galima išvysti praeities šešėlius, ypač ryškus Antrojo pasaulinio karo palikimas. Ir štai šis debiutinis jūsų romanas tapo bestseleriu, jo leidybos teises jau nusipirko 22 šalys. Ką reiškia taip staiga tapti bestselerio autore?

Tapau rašytoja, nes norėjau papasakoti istoriją, kuri nedavė man ramybės. Pradėjau rašyti neturėdama nė menkiausios patirties. Visiškai nenumaniau, kaip reikėtų pradėti, ir tik rašymo grupių, kuriose gaudavau konstruktyvios kritikos, dėka išmokau rašyti. Tai buvo ilga kelionė, nedrįsau nė svajoti, kad vieną dieną mano knyga bus išleista, negana to taip sėkmingai! Tai buvo svajonės išsipildymas. O knygai išvydus dienos šviesą, prasidėjo tikras išbandymas mano nervams, visai kitoks, nei rašant romaną. Mano darbas buvo baigtas, turėjau paleisti knygą.

Knygos veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais bei prabėgus dešimtmečiui. Labai vaizdžiai ir smulkiai aprašote Paryžiaus gyvenimą vokiečių okupacijos metais. Kaip pavyko taip tiksliai pavaizduoti tų laikų kasdienybę?

Perskaičiau daugybę grožinių ir negrožinių knygų, kurių veiksmas vyko aprašomu laiku. Taip pat skaičiau dienoraščius, pavyzdžiui, prancūzų Ana Frank vadinamos Helene Berr dienoraštį. Kalbėjausi su okupaciją išgyvenusiais žmonėmis. Stengiausi įsivaizduoti save jų vietoje, bandžiau suprasti, ką reikštų gyventi nuolatinėje baimėje, patiriant alkį, tarp nekenčiamų kareivių, kurie be neapykantos kelia dar ir didžiulę baimę. Pavyzdžiui, knygoje pasakoju tokį iš tiesų įvykusį epizodą, kai sargybinis Aušvice Sarai duoda atsigerti vandens ir dalį savo sumuštinio. Tai man papasakojo Aušvicą išgyvenusi moteris. Ji sakė, kad šis mažas gestas pragaro viduryje suteikė jai vilties. Dažnai prisimenu jos žodžius, tai priverčia susimąstyti, kad turime nenustoti ieškoti brangakmenių tarp nuolaužų.

Baigėte edukacijos magistro studijas, didžiausią dėmesį skyrėte tyrimams apie vaikus, kurie augo ne savo tėvų gimtojoje šalyje, ir jų santykį su aplinka. Ši tema vyrauja romane „Kol Paryžius miegojo“. Ko iš jūsų pasakojimo gali pasimokyti skaitytojai?

Ne savo tėvų gimtojoje šalyje augę vaikai dažniausiai turi itin tvirtą ryšį su šeimomis, kad ir kur jos būtų, bei tarptautine bendruomene. Manau, kad būtent šie vaikai yra labiausiai išprusę: jie platesnių pažiūrų, moka geriau prisitaikyti. Kartais pravartu bent trumpam pabūti pašaliečiu: tai moko kuklumo ir tolerancijos. Gal esu per didelė idealistė, bet vieną dieną norėčiau pamatyti pasaulį be sienų, kuriame būtų nebesvarbu, kurioje šalyje tau pasisekė gimti. Manau, nacionalizmas kelia daugybę problemų.

Ruth Druart / „Twitter“ nuotr.

Kai kurie „Kol Paryžius miegojo“ skyriai pasakojami pirmu asmeniu. Siužetas dėl to tampa realistiškesnis, bet, atrodo, kad taip rašyti nemenkas iššūkis. Jums puikiai pavyksta perteikti net mažo berniuko mintis. Kodėl pasirinkote būtent tokį pasakojimo būdą?

Pasirinkau pasakoti pirmu asmeniu, nes tai man padėjo suartėti su personažais. Tiesą pasakius, mėgavausi įsliūkinusi į savo veikėjų mintis, ypač to mažo berniuko Semo. Galėjau su juo tapatintis, nes žinau, ką reiškia atvykti į šalį, kurios kalba nekalbi, o kultūra joje visiškai kitokia. Kovojau su namų ilgesiu, kai būdama 25-erių atvykau į Paryžių. Tad, kai rašiau knygą, man teprireikė padauginti savo jausmus šimtą kartų! Be to, turiu tris sūnus, mokiau devynmečius keturiolika metų, taigi, manau, kad žinau, kaip jie mąsto ir kaip reaguoja.

Romanas „Kol Paryžius miegojo“ vos pasirodęs tapo bestseleriu. Kaip jaučiatės, kai jūsų pirmas romanas sulaukė tokios didelės sėkmės? Galbūt jau turite idėjų naujai knygai?

Atrodo, kad mano knyga užsiaugino sparnus ir iškeliavo sau. Tai primena vaikus, kai stebi, kaip jie auga, įgyja pasitikėjimo ir pradeda ieškoti savo kelio pasaulyje. Viskas, ką dabar galiu daryti, tai prisėsti ir stebėti. Nėra nieko, ką dar galėčiau pakeisti. Galiu tik tikėtis, kad mano knygos likimas bus geras!

Antra knyga jau pakeliui, pasirodys liepą. Knygos veiksmas taip pat vyksta Paryžiuje okupacijos metais, tačiau šį kartą pasakoju apie vokiečių kareivį, gyvenusį čia 1944-iais, ir jo likimą Paryžiui išsivadavus. Žinoma, tai nėra vienintelė knygos tema, tačiau daugiau neišduosiu.

Užsiminėte, kad rašydama „Kol Paryžius miegojo“ priklausėte net keletui rašymo grupių. Kaip tai praturtino jūsų patirtį rašant knygą? Kokį patarimą duotumėte būsimiems rašytojams?

Patarčiau prisijungti prie rašymo grupės, o jei ten, kur gyvenate, jos nėra – įkurkite. Rašydamas kartais gali pasijausti vienišas, o palaikymas bent man būtinas. Man reikia žinoti, kaip skamba mano tekstai juos skaitant balsu, pamatyti, kaip į mano istorijas reaguoja klausytojai. Kai kurie rašytojai teigia, kad rašo sau. O aš rašau skaitytojams ir noriu, kad jie būtų sujaudinti mano kuriamų istorijų. Žinoma, reikia mokėti priimti kritiką, aš jaučiuosi patogiai ją girdėdama. Niekada nepriimu jos asmeniškai – juk ji padeda tobulinti rašymą.

„Kol Paryžius miegojo“ pasirodė praėjusį vasarį, tad veikiausiai knygą rašėte per Covid-19 pandemiją. Kokios įtakos ji turėjo rašymui? Kaip manote, kaip pandemija paveikė literatūros pasaulį ir skaitytojų skonį? Galbūt pastebėjote kilusį didesnį susidomėjimą tam tikromis temomis?

Iš tiesų pandemija man daugiausiai įtakos turėjo, kai rašiau antrą knygą. Nebeturėjau savo rašymo grupės, iki šiol tinkamai taip ir nepersigrupavome. Dėl to jaučiausi izoliuota ir tai, be abejo, pavertė rašymą kur kas mažiau maloniu. Nesu tikra, kiek pandemija iš tiesų paveikė mano rašymą. Labai tikiuosi, kad nė kiek! Tikiuosi, man vis tiek pavyko perskaityti savo personažų mintis!

Kalbant apie populiarėjančias temas, manau, žmonės ėmė labiau domėtis ir skaityti knygas apie istorinius laikotarpius ir įvykius, kurie pasižymėjo sunkumais bei suirutėmis, turiu galvoje, karus ar okupacijas. Manau, kad pandemijos akivaizdoje skaitytojai domisi, kaip tada pavyko išsikapstyti iš sunkumų, kaip išgyvenome. Tai suteikia vilties. Viltis man labai svarbi knygų dalis. Stengiausi, kad „Kol Paryžius miegojo“ skaitytojams taip pat įkvėptų vilties.

Ruth Druart knygos „Kol Paryžius miegojo“ viršelis
Skaitykite daugiau