Mes juos vadiname geriausiais ir ištikimiausiais draugais. Ir, matyt, ne veltui. Jeigu taip pat besąlygiškai mylėtume ir savo artimuosius, būtume jiems tokie pat dėmesingi, užmegztume kur kas nuoširdesnį ryšį.
Atlikite nedidelį eksperimentą. Paskaičiuokite, kiek kartų per dieną paglostote, pagiriate savo augintinį, pasakote jam meilių žodžių. Taip pat – kiek kartų prisiliečiate prie savo sutuoktinio ar vaikų, apkabinate, pabučiuojate juos, pasakote „myliu“. Kuri pusė laimi?
Kartais net nesusimąstome, kad su gyvūnais elgiamės šilčiau nei su artimais žmonėmis. Kaip atitaisyti šią klaidą ir kokių gyvenimo tiesų galime sužinoti iš keturkojų gyvūnų?
Kasdien sakykite meilius žodžius
Neseniai teko stebėti situaciją, kuri, tikiu, yra gana stereotipiška. Kelis kartus trakštelėjus durų spynai, draugės šuo pašoka iš saldaus miego ir vizgindamas uodegą nubėga pasitikti grįžtančio šeimininko. Draugė lyg niekur nieko toliau dalijasi savo įspūdžiais po kelionės. Girdžiu, kaip parėjęs jos vyras Simas koridoriuje meiliai žaidžia su šuneliu. Po kelių minučių džiugesio ir klegesio kupinos pasitikimo ceremonijos vyras įžengia į saloną, kur mes šnekučiuojamės ir gurkšnojame arbatą, šaltai pabučiuoja žmonai į skruostą ir nužingsniuoja į virtuvę. Penkios minutės šuniui, sekundė žmonai…
Gaila, bet savo augintiniams dažnai skiriame daugiau dėmesio ir meilės nei patiems brangiausiems žmonėms. Manome, kad jie puikiai žino, kokie yra mums svarbūs, todėl net nesivarginame jiems to priminti ir parodyti. Tačiau meilę kursto dėmesys. Ir jei nustojame jį rodyti, sukauptų šiltų jausmų rezervuaras pradeda sekti.
Gyvūnai apie savo jausmus mums primena kaskart, kai mus išvysta. Jie pasitinka su tokiu entuziazmu, kad negalime jiems neatsakyti tuo pačiu, nors kartais būname suirzę ar pavargę po darbų ir nebenorime nieko matyti. Kai kitas vizgina uodegą, juk negali šiepti dantų.
Pasimokykite iš augintinių ir kasdien priminkite artimiesiems apie savo jausmus.
O kaip pasikeistų mūsų santykiai, jei su tokiu pat džiaugsmu kasdien pasitiktume namiškius? Netingėtume atsikelti nuo sofos, apkabinti, pakedenti plaukų ir pasakyti: „Kaip smagu, kad grįžai.“ Tai būtų puiki jaukaus vakaro namie pradžia, už durų paliekant visus pykčius, nebaigtus darbus, problemas, įtampą. Vargu ar taip šiltai pasitiktas sutuoktinis jus apipiltų priekaištais. O štai išgirdus dalykišką „labas, kas vakarienei?“ tikrai norisi pulti atgal.
Pasimokykite iš augintinių ir kasdien priminkite artimiesiems apie savo jausmus. Glostant, liečiantis gaminasi prieraišumo ir meilės hormonas oksitocinas, tad nuolat palaikydami fizinį kontaktą jaučiamės artimesni, labiau mylimi.
Būkite dėmesingos
Būna dienų, kai nesinori nieko. Net paglostyti prie durų iš džiaugsmo šokinėjančio šuns ar besiglaustančios apie kojas katės. Praeiname pro juos lyg niekur nieko, tarsi iš tikrųjų būtume apakinti pykčio ir nematytume jų siunčiamų meilės signalų. Tačiau net ir tada, kai juos ignoruojame ar pakeliame balsą, jie lieka ištikimi mūsų gerbėjai. Jie visada šalia, kad ir kokios nuotaikos būtume: džiaugtumės, brauktume ašaras, pyktume ar nerimautume.
Gyvūnai stebi mūsų kūno kalbą ir atitinkamai elgiasi: palaižo ranką, kai jaučiamės vieniši; atneša žaislą, kai esame įpykę; įsitaiso ant kelių, kai ieškome nusiraminimo...
O kaip elgiatės jūs, kai partneriui nesiseka? Kai jis būna blogos nuotaikos, įsitempęs? Mėginate išsiaiškinti to priežastis, užjausti? Pereinate į puolimą (negi tylėsi, kai kitas rėkia?), o gal ignoruojate laukdamos, kol viskas išsispręs savaime ir grįš į senas vėžes?
Jei dažniau rinktumės pirmąjį variantą (pažvelgtume į aplinkybes kito akimis, pasistengtume užjausti), užkirstume kelią daugeliui konfliktų ir sukurtume artimesnį ryšį. Stebėkite savo artimųjų kūno kalbą, būkite empatiškos, stenkitės suprasti, kaip jie jaučiasi, domėkitės, kaip prabėga jų diena. Būkite šalia mylimųjų, kad ir kokios nuotaikos juos valdytų: artumas padės įveikti negandas kur kas greičiau nei jų ignoravimas.
Nelaikykite nuoskaudų
Jie švelnūs. Mylintys. Supratingi. Ištikimi. Tačiau ir jie kartkartėmis iškrečia nelauktų išdaigų: sudaužo brangų porcelianinį puoduką, atlieka gamtinį reikalą ant kilimo, sugraužia mėgstamus batus. Nors tokiais atvejais ne visada susitvardome, pyktis išgaruoja taip pat greitai, kaip ir užverda. Juk jie netyčia…
Ilgai laikydamos nuoskaudas viduje ardome mums brangų ryšį, susitelkiame į nemalonias smulkmenas.
O kaip reaguojame, jei eibių pridaro namiškiai? Kažkodėl jų klaidas itin gerai prisimename ir neskubame jiems atleisti. Maža to, nuolat tai primename ir priekaištaujame.
Tačiau juk ir mes prikrečiame šunybių neturėdamos piktų ketinimų, netyčia ar nepagalvojusios, kaip tai įskaudins kitą. Ilgai laikydamos nuoskaudas viduje ardome mums brangų ryšį, susitelkiame į nemalonias smulkmenas, kai galėtume mėgautis tuo, kas svarbiausia – artumu, supratingumu, besąlygiška draugyste.
Jei partneris ar draugas jus įskaudina, išsakykite savo jausmus, tačiau nepulkite jo kaltinti ar daryti skubotos išvados: „Tu taip pasielgei tyčia.“ Kartais net nepagalvojame, kad tam tikri poelgiai ar žodžiai gali skaudžiai užgauti. Ramus, nuoširdus pokalbis atvers duris artumui ir neleis įsisiautėti pykčiui ir kaltinimams.
Būkite smalsios
Sakoma, kad smalsumas pražudė katę. Tačiau būtent jis suteikia jai gyvastį. Smalsumas padeda išvyti rutiną ir nudažo kasdienybę žaismingomis spalvomis. Jei kada auginote ar atidžiau stebėjote šį mielą gyvūnėlį, neabejotinai matėte, su kokiu užsidegimu jis tyrinėja naują daiktą namuose. Net jei tai tėra ant grindų numestas prekių maišelis, katė būtinai prieis, pauostys, įlįs ir žaismingai pabėgios. O gal naujo elektrinio prietaiso dėžė? Ir šią reikia išmėginti: įšokti, pasislėpti, pakramtyti, pagulėti. Net miegoti katė mėgsta įvairiai. Nors turi kelias mielas snūduriavimo vietas, jas dažnai kaitalioja. Juk ne tas pats – gulėti viršutiniame ar apatiniame stalčiuje, ant palangės, ant sofos, krepšyje…
Smalsumas atveria duris naujiems potyriams, suteikia smagumo, regis, pačiai nuobodžiausiai kasdienybei. Ir ne tik. Psichologų teigimu, smalsumas – vienas svarbesnių laimės ingredientų. Smalsūs žmonės nebijo rizikuoti, neturi poreikio viską valdyti ir tai jiems atneša netikėčiausių dovanų. Į gyvenimą jie žvelgia kaip į nesibaigiantį nuotykį, kuris suteikia teigiamų emocijų ir neatrastų galimybių.
Nepasiduokite rutinai, pažadinkite savo smalsumą ir bent pamėginkite atrasti naujų niuansų senuose dalykuose. Na, o jei vis dėlto pritrūks fantazijos, pasisemkite kūrybiškumo iš aplinkos.
Mėgaukitės akimirka
Vargu ar rastumėte geresnį gyvenimo „čia ir dabar“ guru už savo augintinį. Pažvelkite, kaip atsidavęs gyvūnas uosto žolę ir krūmelius kieme, kaip gaudo aplinkos garsus, laižo jums ranką, mėgaujasi prisilietimu. Kai jis atlieka kokį nors veiksmą, visa kita nustoja egzistuoti. Regis, niekas kitas taip nemoka mėgautis akimirka, kaip šuo, bėgdamas paskui numestą kamuoliuką, ar katė, murkdama ant kelių.
Gebėjimas išgyventi kiekvieną akimirką – geriausias streso ir įtampos priešnuodis. Tai savotiška meditacija, kuri padeda atgauti jėgas, išgryninti emocijas. Pamėginkite ir jūs dažniau atsiduoti akimirkai, atsiriboti nuo pašalinių trikdžių ir minčių. Svarbu susitelkti į veiksmą ir negalvoti apie nieką kita. Štai keletas patarimų, kuriais galite pasinaudoti norėdamos atitrūkti nuo išorinio ir vidinio šurmulio:
- Vakarieniaudamos išjunkite televizorių, į šalį padėkite mobilųjį telefoną. Susikaupkite ir patyrinėkite maistą. Kokia jo forma, tekstūra, spalva, kvapas? Ar jaučiate skirtingus prieskonius?
- Įsiklausykite į lietaus muziką. Koks jos ritmas? Ištieskite delną ir pajauskite, kaip lietaus lašai susilieja su oda. Ar lašas šiltas? Koks apima jausmas, kai jis, atsimušęs į jūsų kūną, susprogsta į tūkstančius mažų lašiukų. Ar pavyksta juos pajusti?
- Išeikite į mišką ar parką pasivaikščioti. Giliai įkvėpkite ir pamėginkite atskirti miško kvapų sudėtį. Pažvelkite į lapus. Kaip jie juda? Kokia jų forma? Kokį garsą skleidžia? Susitelkite į savo žingsnius, pajuskite, kokia minkšta žolė, kaip gurgžda akmenukai po kojomis.
Žaiskite kiekvieną dieną
Nors mano katei jau kone dvylika metų, ji žaidžia su tokiu pat užsidegimu, kaip ir mano vienų metų duktė. Katė mėgsta bėgioti paskui žaislinę pelę ar vytis savo uodegą kartoninėje dėžėje. Tai jos kasdienis ritualas. Gyvenimo mantra. Gyvūnai nepraranda stimulo žaisti, kad ir kokio amžiaus būtų. Galbūt dėl to jie mums visada atrodo gyvybingi, pilni energijos ir džiugesio.
Žaidimas bent trumpai padeda išsilaisvinti nuo mus supančių rūpesčių, minčių, problemų, įveikti įtampą. Be to, tai puikus būdas sustiprinti santykius.
Žaismingumas svarbus ne tik vaikystėje. Jis – neišsemiamas džiaugsmo, kūrybiškumo, energijos ir vidinės jaunystės šaltinis. Ar kada pastebėjote, kaip staiga atgyja suaugusieji, nusileidę nuo linksmųjų kalnelių ar pastatę su vaikais smėlio pilį? Geros emocijos tiesiog liejasi per kraštus. Žaidimas bent trumpai padeda išsilaisvinti nuo mus supančių rūpesčių, minčių, problemų, įveikti įtampą. Be to, tai puikus būdas sustiprinti santykius. Juk kaip smagu su artimaisiais pasijuokti, pakvailioti.
Jei dažniau drįstume būti drąsesnės ir laisvesnės, jaustumės kur kas laimingesnės. Taidi dažniau išsivaduokite iš vidinių pančių ir leiskitės nešamos akimirkos. Ar bent padūkite su savo keturkojais draugais.