Kojos netekusi R.Orlauskaitė – apie žvilgsnius gatvėje, šokius ir paralimpines žaidynes

Roberta Orlauskaitė su dukra / Asmeninio albumo nuotr.
Roberta Orlauskaitė su dukra / Asmeninio albumo nuotr.
Beatričė Staniūnaitė
Šaltinis: Žmonės
2021-10-16 09:59
AA

Marketingo projektų vadovė, prekės ženklo įkūrėja, raitelė, projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvė ir galiausiai – mama. Tiek daug pareigų ir atsakomybių turi vilnietė Roberta Orlauskaitė (29). Ir nors visomis veiklomis ji užsiima su šypsena veide, jos gyvenimo istorija slepia ir vieną tragišką įvykį, po kurio pasikeitė merginos gyvenimas.

Tuo metu Robertai buvo 22-eji. Vasarą dirbdama Rodo saloje kartą mergina su drauge ryžosi sėsti už motociklininko nugaros ir leistis į kelionę namo. Deja, vienas neapgalvotas manevras buvo lemtingas: lenkdamas kitą automobilį motociklas kaktomuša atsitrenkė į priešinga kryptimi atvažiuojančią transporto priemonę. Po šio susidūrimo vairuotojas liko vos su keliais nubrozdinimais, o Robertos koja buvo nuplėšta vietoje.

„Rodo ligoninėje man padėti negalėjo, tad buvau nugabenta į Kretą. Ten koją man prisiuvo, tačiau kraujotaka neatsistatė, taigi po kelių dienų gydytojai pasiūlė pašalinti koją žemiau kelio. Nuo to laiko gyvenu su kojos protezu“, – savo istorija dalijosi Roberta.

Kaip po šio įvykio pasikeitė jūsų gyvenimas?

Perėjau visus etapus, kuriuos pereina panašias nelaimes išgyvenęs žmogus: kaltinau save, kodėl važiavau, kodėl ten buvau, vėliau neigiau, kad tai įvyko, sakiau, kad tai tik sapnas, man taip nutikti negalėjo. O tada atėjo laikas, kai turėjau apsispręsti – arba susitaikau su tuo, arba ne. 

Turiu pripažinti, kad susitaikymas įvyko tik prieš trejus metus. Tada, kai nusprendžiau nebeslėpti savo kojos protezo. Supratau, kad viskas vyksta ne veltui – galbūt man buvo paskirta tai pereiti ir čia, Lietuvoje, pradedi keisti požiūrį į negalią, parodyti, kad nereikia slėpti savęs.

Roberta Orlauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Manote, kad mūsų šalyje neįgalieji yra nepakankamai įtraukti į visuomenę? 

Labai gaila, bet Lietuvai šiuo klausimu dar reikia daug mokytis. Neįgalieji vis dar yra išskiriami nuo sveikų žmonių, visuomenės, jiems ypatingai sunku darbo paieškose ar kitose socialinio gyvenimo srityse. Turime dažnai įrodinėti, kad esame pilnaverčiai ir kartais galime padaryti netgi daugiau nei sveiki žmonės.

Niekada neprisileidžiu gailesčio jausmo – negailiu pati savęs ir neleidžiu to daryti kitiems. 

Būtent šios minties vedama ir atėjote į šokių projektą?

Tikrai taip. Supratau, kad noriu skleisti žinią kuo platesnei visuomenei ir parodyti, kiek daug gali žmogus. Ateidama į šį projektą atsinešiau du tikslus: motyvuoti sveikus žmonės ir taip pat įrodyti, kad neįgalieji nėra kitokie.

Roberta Orlauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip sekasi repeticijose? Ar pasitaiko momentų, kai norisi pasiduoti? 

Pas mane dažniausiai būna dvi stadijos: labai laukiu kada galėsiu pasirodyti su mūsų šokiu arba galvoju, ko aš čia ėjau. Tačiau labai džiaugiuosi turėdama gerą partnerį, kuris man padeda tvarkytis su emocijomis, kurių pas mane tikrai daug. Aš įsivaizduoju, kad sudėtinga ne tik man, bet ir jam, tik jis to neparodo. 

Tiesa, yra žingsnelių, kurių tiesiog negaliu padaryti – jaučiuosi nestabiliai, neišlaikau lygsvaros arba negaliu sulenkti kelio. Tokiu atveju nerizikuojame ir partneris tuos žingsnelius išima iš choreografijos.

Visgi, net jei ir kas nepavyksta, niekada neprisileidžiu gailesčio jausmo – negailiu pati savęs ir neleidžiu to daryti kitiems. 

Roberta Orlauskaitė ir Gedvinas Meškauskas / Edvardo Blaževič | LRT nuotr.

O kaip jautėtės po pirmojo savo pasirodymo? 

Emocijos labai geros – nesitikėjau tokio žmonių palaikymo. Iki dabar dar neperskaičiau visų palakančių žmonių žinučių: vos tik spėju atrašyti, jau atplaukia kitos.

Žinoma, pačio pasirodymo metu buvo labai daug jaudulio, tačiau abu su šokių partneriu po visko jautėmės euforijoje.

Be šokių turite dar vieną aistrą – užsiimate jojimu. Ši sporto šaka jūsų gyvenime atsirado anksčiau ar tik gavus antrą progą gyventi?

Mane visada žavėjo žirgai ir šis sportas buvo mano svajonė, tačiau kai buvau sveika vis rasdavau pasiteisinimų, kodėl to nedaryti. Kai įvyko avarija ir kovojau už savo gyvybę, supratau, kad taip ir neišpildžiau nei vienos savo svajonės. Tad gavus antrą progą gyventi nebeturėjau jokių pasiteisinimų. Šis įvykis buvo didžiausias postūmis įgyvendinti savo svajones.

Roberta Orlauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Esate minėjusi, kad ruošiatės 2024 metų Paryžiaus paralimpinėms varžyboms. Akivaizdu, kad išsikėlus tokį tikslą rezultatai turėtų būti aukšti.

Palyginus su konkurentais, kurie kažkada buvo sveiki ir į šį sportą sugrįžo po traumų, man dar tikrai reikia pasistengti. Tačiau kaip pradėjusi nuo nulio (jau po traumos), išties dedu nemažai pastangų ir lūkesčių. Tikslas didelis, todėl ir darbas sunkus. Na, o jei ir nepavyktų sudalyvauti 2024 metais, bandyčiau dar kitais, kadangi šioje sporto šakoje sportininkų amžiaus stažas yra vienas ilgesnių, tad tikrai turėsiu laiko bandyti dar ir dar kartą.

Neteko kada išgirsti atgrasimų nuo šio sporto? Juk visada yra rizika vėl susižeisti.

Esu girdėjusi pasakymų tiek realiai, tiek gavusi laiškų socialiniuose tinkluose, kad po traumos užsiimdama jojimu, tikriausiai noriu nusisukti galvą. Tačiau jodama aš jaučiuosi geriausiai, netgi geriau negu vaikštant ant žemės. Kodėl turėčiau sustoti?

Roberta Orlauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Šiemet artimiesiems pateikėte dar vieną staigmeną – kiekvieną šeštadienį anapus ekranų jie jus matys televizijos šokių projekte. Kokių reakcijų sulaukėte?

Kai pasakiau šeimai, kad gavau šį pasiūlymą, pati dar smarkiai dvejojau. Tuo metu mane labiausiai gąsdino tai, kad reikės šokti su aukštakulniais, o su kojos protezu tai yra labai sudėtinga, kadangi čiurna yra nejudri ir gali laisvai batą pamesti. Tačiau mano artimieji mane labai palaikė ir skatino dalyvauti, ramino, kad viskas man pavyks. 

Esu be galo dėkinga tiek savo šeimai, tiek savo draugams. Ir dabar jie mane stipriai palaiko ir padeda. Kadangi auginu beveik ketverių dukrą, kol vyksta repeticijos turiu ją palikti artimiesiems. Džiaugiuosi, kada dukrytė turi daug namų ir sugrįžtančios mamos ji gali laukti kur yra šilta, gera ir saugu.

Kai nusprendžiau nebeslėpti kojos protezo, pasitaikydavo žmonių, kurie gatvėje fotografuodavo, puldavo ir liepdavo negąsdinti vaikų.

 

Neretai su dukra akimirkomis dalinates socialiniuose tinkluose. Turite tvirtą ryšį?

Mes esame geriausios draugės. Visada norėjau tokio santykio, kuri ir pati turėjau su savo mama. Atvirai pasakoju jai apie gyvenimą, neslepiu, koks jis būna. Beje, jai labai patinka šokiai, tad ji labai džiaugiasi matydama mano pasirodymus.

Roberta Orlauskaitė su dukra / Asmeninio albumo nuotr.

Socialiniuose tinkluose daug kalbate apie neįgaliųjų gyvenimą. Atrodo, tarsi ir džiaugiates galėdama atvirai pozuoti su savo kojos protezu, kalbėti apie svarbius dalykus visuomenei. Ar socialiniai tinklai ir sekėjų palaikymas prisidėjo prie noro skleisti savo žinutę?

Manau, kad socialiniai tinklai tikrai prisidėjo. Tačiau pirmuosius įrašus dariau labai nedrąsiai, nes nežinojau kokia bus žmonių reakcija, kadangi jau prieš tai turėjau ne kokią patirtį realiame gyvenime. Kai nusprendžiau nebeslėpti kojos protezo, pasitaikydavo žmonių, kurie gatvėje fotografuodavo, puldavo ir liepdavo negąsdinti vaikų.

Taip pat kai kurie mano pažįstami net nežinojo, kad man nutiko tokia nelaimė, kadangi nuotraukose slėpdavau kojų protezą. Buvo kiek baisu, tačiau vėliau susilaukiau begalinio žmonių palaikymo, žmonės rašė asmenines žinutes, o patyrę panašias traumas dėkojo už įkvėpimą. Supratau, kad darau gerą darbą, todėl apie tai pradėjau kalbėti vis dažniau ir drąsiau.

Roberta Orlauskaitė su dukra / Asmeninio albumo nuotr.

Esate puikus pavyzdys, kaip po stiprių gyvenimo iššūkių nepasiduoti... Tačiau yra daug žmonių, kurie išgyvenę tam tikras ligas ar patyrę nelaimes, traumas, neranda jėgų atsitiesti, patikėti savimi. Kas jums pačiai padėjo labiausiai ir ką norėtumėte pasakyti tiems žmonėms? 

Posakis, kad laikas gydo – tik klišė. Labiausiai man padėjo atvirumas su savimi ir artimaisiais. Kartais net nenorėdavau šnekėti apie tai, kaip jaučiuosi, tačiau buvau tarsi priversta – tik taip sau galėjau padėti. Taip pat padėjo mintis, kad jei palūšiu, mano artimiesiems bus trigubai blogiau nei man. Nors ir būdavo labai sunku, retai verkdavau prie savo artimųjų vesdama būtent šių minčių. 

Tad tikriausiai palinkėčiau atrasti save ir užsikabinti už to, kas motyvuoja labiausiai – ar tai artimieji, ar tikslai, neįgyvendintos svajonės. Pamilkite save ir net nepajusite kaip pradėsite spinduliuoti energija, kuri į jūsų gyvenimą atneš naujų gražių dalykų.

Roberta Orlauskaitė (36 nuotr.)
+30