Psichoanalitikas Patrickas Lemoine‘as analizuoja priežastis, dėl kurių tam tikruose amžiaus tarpsniuose kai kurie mūsų gyvena vienišių gyvenimą.
Nuo 20 iki 30 metų – nerūpestingumas
Tokiame amžiuje tiek merginos, tiek vaikinai vienatvę išgyvena vienodai, mat savarankiškas gyvenimas ir laisvė jiems asocijuojasi su linksmybėmis ir nuotykiais. Savatgaliais jie susipažįsta vis su naujais žmonėmis – tai naujų meilės avantiūrų metas, kurį lydi intensyvus seksualinis gyvenimas, gundymai, nusivylimai ir įvairi gyvenimiška patirtis. Artėjant prie 30 viengungio statusas tarsi pratęsia jaunystę, apie atsakomybę stengiamasi dar negalvoti.
Psichoanalitiko nuomonė. „Jaunystė vyrams visada buvo seksualinės patirties kaupimo metas, tačiau paskutiniuosius 20-25 metus juos pasivijo ir merginos, kurios baigė mokyklas, bet dar nepradėjo profesinio gyvenimo. Jaunimas, kaip ir anksčiau, mėgaujasi laisve, tai džiugus metas, kai bendras gyvenima su partneriu dar prieš akis, nors kiekvienas pagalvoja apie šeimą ir vaikus „kada nors, ateityje“. Apie tai dažniau susimąsto merginos, kurios, kaip ir jų mamos, vis dar svajoja apie nuostabų princą, savotišką idealą“.
30 plius – skubėjimas
Sukakus 30-mečiui viskas keičiasi. Moterys ir vyrai vienatvę išgyvena skirtingai. Moterims stiprėja troškimas sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Daugelis jų džiaugėsi gyvenimu, turėjo artimų santykių su ne vienu vyru, išgyveno širdį draskančius romanus, daug dirbo ir tikėjosi, kad štai sutiks JĮ. Jos nebenori, sulaukusios 40-ties, gyventi taip, kaip dabar – leidžiant vakarus tuščiame bute prie kompiuterio.
Jauni vyrai kartais apie tai irgi pagalvoja, tačiau jie linkę atidėlioti svajonės apie šeimą ir vaikus realizaciją. Jie nesisieloja dėl savo vienatvės. Ką, manote, jie sako, kai kas nors paklausia apie tai, ar dar neturi antrosios pusės? „Aš ne prieš šeimą ir vaikus, bet man tai dar per anksti“.
Psichoanalitiko nuomonė. „Šiuolaikiniame pasaulyje tėvų, kurių šeimoje gimsta pirmasis kūdikis, amžius vis brandesnis. Įtakos tam turi tai, kad žmonės ilgiau mokosi, stengiasi geriau apsirūpinti finansiškai, pagaliau jie ilgiau išlieka jaunatviški ir ilgiau gyvena. Tačiau žmogaus organizme jokių biologinių pokyčių neįvyko, tad moterų biologinis laikrodis tiksi taip pat, kaip jų mamų. Taigi, moteris, kuriai sukako 35-eri ir kuri dar neturi nuolatinio partnerio, ima skubėti, nes gimdyti tinkamo laiko lieka nedaug. Į mano konsultacijas ateina nemažai tokio amžiaus moterų, kurios panikuoja, kad vis dar yra vienišos. Taigi, kai tokio amžiaus vyrai dar gali atidėlioti šeimos kūrimą, moterys jau karštligiškai skuba“.
Nuo 35 iki 45 metų – tarp baimės ir narcisizmo
Šiam amžiaus tarpsniui būdinga taip vadinama „antrinė“ vienatvė. Žmonės galbūt jau su kažkuo gyveno, buvo susituokę, išsiskyrė. Tačiau skirtumas tarp lyčių vis dar pastebimas: daugiau yra vienišų motinų su vaikais, nei vyrų, kurie rūpintųsi po skyrybų su jais gyvenančiu vaiku. Po skyrybų vyrai gana greitai, dažniausiai jau po metų, vėl susiranda antrąsias puses, o moterims toks procesas užtrunka – daugumai svarbiau paauginti vaikus, jais pasirūpinti, o tik paskui pagalvoti, kaip „susitvarkyti gyvenimą“ , be to bijoma vėl apsirikti ir vėl kentėti, todėl dalis jų naujiems santykiams ryžtasi po trejų metų, dalis – vėliau. Tačiau atsirado ir naujas reiškinys – poros, kurios kartu negyvena, bet reguliariai susitikinėja. Sociologas Jeanas-Claude‘as Kaufmannas tai laiko šiuolaikinio gyvenimo atributu. Tokia situaciją jis vadina „nevienišais vienišiais“.
Psichotearpeuto nuomonė. „Kai kurie žmonės šiuo amžiaus tarpsniu sąmoningai pasirenka vienatvę, nes gyvenimo kartu jie nebepriima kaip socialinės normos. Jie nebeskuba su kažkuo susieti likimo dar kartą. Tai galioja ne visiems, bet toks elgesio modelis plinta. Geriau išgyvensiu vieną romaną, paskui kitą, nei su kažkuo susisaistysiu. Ar tai narcisizmas? Galbūt. Tačiau visa mūsų visuomenė apimta narcisizmo, nes dabar skaitinama realizuoti savąjį „Aš“, užuot prisitaikius prie kito. Ir tai persiduoda į asmeninio gyvenimo sferą.“
Po 50-ies – aukšti reikalavimai
Dabar, ypač moterims, vienatvė – liūdna gyvenimiška realybė. Vis daugiau jų susirasti partnerį tampa didele problema. O tokio amžiaus vyrai dažnai ima dairytis į 10-15 metų jaunesnes partneres. Abiems lytims būdinga tai, kad jiems dabar svarbiau savirealizacija nei bandymai eikvoti laiką pažindinantis su potencialiais partneriais.
Psichoterapeuto nuomonė. „Nepriklausomai nuo amžiaus, žmonės ieško idealaus partnerio, o po 50-ties net intensyviau. Tačiau jie jau turi gyvenimiškos parirties, yra pasimokę iš savo klaidų, todėl ir jų reikalavimai būsimajam partneriui kur kas aukštesni. Kai kurie rizikuoja likti vieni vien todėl, kad net patinkantis žmogus nėra jų įsivaizduojamų dorybių rinkinys. Mane, kaip specialistą, stebina įsigalintis tam tikras poligamiško elgesio modelis: žmonės keičia partnerius, su kuriais nugyvena tam tikrą gyvenimo atkarpą, po kurios jau dairosi kito. Ir taip – iki gyvenimo galo. Tai žmonijos istorijoje vyksta pirmą kartą, nes anksčiau senatvė buvo eliminuojama iš romantiškos ir seksualinės gyvenimo sferų.“