Vieni kino kritikai jį aukština, kiti – jo nekenčia, o italų režisierius Paolo Sorrentino tik džiaugiasi, kad apie jo filmus kalba. Už „Oskarą“ pelniusį „Didį grožį“ (La Grande Bellezza, 2013), režisieriui Romos meras suteikė miesto garbės piliečio apdovanojimą, o štai už populiarų serialą „Jaunasis popiežius“ P. Sorrentino užsitraukė Vatikano ir visos katalikų bažnyčios nemalonę. Nuo sausio 4 d. Lietuvos kino teatruose rodomas naujausias režisieriaus filmas „Silvio“ (Loro, 2018) apie Italijos politiką Silvio Berlusconi irgi nepalieka abejingų. Kuo žiūrovus taip žavi kino genijumi vadinamo režisieriaus darbai?
Įspūdingi vaizdai
P. Sorrentino filmais žavisi net ir reikliausi estetai. Sodrių spalvų persotinti filmų kadrai lyginami su italų renesanso dailininko Caravaggio spalvų palete. Už tai esame dėkingi ilgamečiam režisieriaus bendrakeleiviui Luca Bigazzi, filmavusiam beveik visus P. Sorrentino filmus. Kadangi kuriant serialą „Jaunasis popiežius“ Vatikanas neleido filmuoti serialo savo valdose, režisierius ir jo komanda visus interjerus perkūrė filmavimo studijoje.
Po premjeros Toronto kino festivalyje, kino kritikai negailėjo komplimentų Lucai Bigazzi už jo sukurtą kinematografiją filme „Silvio“. „Operatoriaus kinematografija – įstabių spalvų, nuogo malonumo ir vojerizmo kaleidoskopas. Tai vienu metu yra troškimo ir bjaurios tuštybės vizija,“ – rašo portalo „CineVue“ kritikas.
Groteskiški veikėjai
Režisierius neslepia savo susižavėjimo grotesku. Net ir patys charizmatiškiausi, turtais pertekę veikėjai, P. Sorrentino filmuose vaizduojami per ironijos prizmę. „Man atrodo, mums visiems tai patinka,“ – teigė režisierius. „Jeigu žiūrėtume kaip šoka geriausia pasaulyje balerina ir staiga ji sukluptų, mes visi prisimintume jos klaidą, o ne nuostabų jos šokį. Aš laukiu, kol žmonės suklups.“
Ne išimtis ir naujausio P. Sorrentino filmo „Silvio“ pagrindinis veikėjas. Silvio Berlusconi prabangių vilų ir gražių merginų apsuptyje gyvenantis politikas režisieriaus akyse tampa silpnybių valdomu pagyvenusiu vyru.
Tik paties sukurtos istorijos
P. Sorrentino pripažįsta, kad jį ne itin domina dirbti su kitais scenaristais: „Prieš tapdamas režisieriumi, aš buvau scenaristas, todėl negalėčiau įsivaizduoti, kad kas nors kitas rašytų scenarijų mano filmams.“ Tiesa, kartais jis dirba su rašytoju Umberto Contarello, su kuriuo jie atrado bendrą rašymo metodą. Aistrą rašymui patvirtina ir P. Sorrentino parašyti du romanai „Kiekvienas turi teisę“ (Hanno tutti ragione, 2011) ir „Nesvarbūs aspektai“ (Gli aspetti irrilevanti, 2016).