Turbūt vieni dažniausių paguodos žodžių, kuriuos girdime iš artimųjų, yra „neverk“. Tarsi ašaros dar padidintų liūdesį ar pagilintų problemą.
Kartais mes pačios iš visų jėgų tvardomės, kad tik neapsiverktume kokioje nors nelemtoje situacijoje.
Tačiau kodėl? Ar tik todėl, kad nenorime aplinkiniams išduoti savo jausmų, ar bijome pripažinti juos pačios sau? Verkiu, vadinasi, daugiau nieko negaliu? Ar ne tokia logika ir noru kontroliuoti visas situacijas ir net savo emocijas besivadovaudamos ir praryjame gerklėje besitelkiantį streso gumulą?
Nuslopintas nerimas, liūdesys ar pyktis niekur nedingsta.
Tačiau nuslopintas nerimas, liūdesys ar pyktis niekur nedingsta. Tie jausmai ir emocijos įsitaiso kažkur giliai mūsų pasąmonėje ir laukia progos išsiveržti su dviguba jėga. Kartais įvairių ligų pavidalu, kartais barniais dėl menkutės priežasties, nemiga ar nerimo pliūpsniais.
Galbūt kartais iš tiesų yra geriau išsiverkti, t. y. išlieti susikaupusias negatyvias emocijas ir taip jų atsikratyti?
Daugelis mokslinių tyrimų patvirtina, jog tie žmonės, kurie dažnai verkia – nesvarbu, žiūrėdami jausmingą melodramą ar reaguodami į problemas darbe, konfliktus namuose, iš tiesų yra daug atsparesni streso poveikiui, nei tie, kurie atrodo mažiau jausmingi. Taip yra, nes verkdami žmonės atsikrato streso metu atsiradusios įtampos ir jiems palengvėja ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai – organizmas atsipalaiduoja.
Jei žmogus verkia – tai reiškia, kad jis atpažino ir priėmė situaciją bei jos sukeltus jausmus. O tai jau vienas psichologinio stabilumo požymių. Todėl žmonės, gebantys priimti neigiamas emocijas, daug rečiau kenčia nuo depresijos, panikos priepuolių ar įninka į įvairias priklausomybes.
Net viešai ištryškusios ašaros nėra gėdingas reiškinys – taip žmogus demonstruoja, jog jis nelinkęs apsimetinėti ir nebijo parodyti, ką išgyvena. Tokius žmones labiau vertina draugai. Juk žmogus yra tiesmukas ir atviras ne tik tada, kai aptarinėja kitus, bet ir tada, kai yra paliečiami jo interesai, jausmai, moralinės nuostatos. Su tokiais žmonėmis lengviau draugauti, nes nėra poreikio apsimetinėti ir slėpti savuosius išgyvenimus.
Tiesa, vyrų ir moterų ašaros mūsų visuomenėje vis dar vertinamos skirtingai. Jei mažos mergaitės verkdamos sulaukia užuojautos ir paguodos, tai berniukai dar dažnai drausminami: „Būk vyras, neverk“.
Taip mažam vaikui siunčiama žinia, kad kai kurios jo emocijos ar išgyvenimai yra gėdingi, netinkami, todėl juos reikia slėpti. Kita vertus, vis dažniau pastebimas ir kitas kraštutinumas, kai skatinamas kiekvieno jausminio niuanso hiperbolizuota išraiška.
Todėl „taip“ ašaroms – kai skauda, kai liūdna, baisu, vieniša... Bet jei norisi verkti vaikystėje ar suaugus tik todėl, kad kitas turi gražesnį žaislą ar jam labiau sekasi, verta susiimti ir liautis verkšlenus – tokios pavydo ar pykčio ašaros dvasinės savijautos nepagerins, bet – priešingai, gali mažėti savivertė ir augti egoizmas.