Reikia daug ir sunkiai dirbti, gėda tiesiog nieko neveikti – tokiu šūkiu vadovaujasi dauguma, nes nuo vaikystės mums tai įkalė tėvai ir mokytojai. Tačiau psichologė Collena Long, knygos „Happiness in B.A.L.A.N.C.E“ autorė, siūlo pagaliau mums iš tikrųjų išmokti tingėti.
Italai tai vadina „dolce far niente“ – malonumas nieko neveikti. Amerikietis visą savaitę pluša iki išsekimo, kad savaitgalį galėtų su pižama pasėdėti prie televizoriaus su dėže alaus, o italas padirba porą valandų ir kulniuoja namo pasnausti. Ir jei eidamas jis pamatys jaukią kavinukę, užeis išgerti kavos ar vyno. O namie jis sutiks žmoną, užbėgusią trumpam pailsėti, ir jie galbūt pasimylės.
Mes bėgame kaip voverės rate: keliamės priešaušriu, paskubomis pusryčiaujame, keliame vaikus į mokyklą, važiuojame į darbą, tada susirenkame vaikus iš būrelių, grįžtame namo, pavakarieniaujame ir einame miegoti. O kitą rytą vėl tas pats. Ir kitą. Amžina Švilpiko diena. Mūsų gyvenime vyrauja du žodžiai: „reikia“ ir „privalau“.
Tik įsivaizduokite, kokia gyvenimo kokybė būtų, jei pradėtume gyventi pagal principą „dolce far niente“. Užuot kas pusvalandį tikrinę paštą ir valandas lindėję socialiniuose tinkluose, netgi po darbo telefonu tvarkę darbo reikalus, užuot laisvalaikiu važiavę šopintis, galėtume tiesiog... nieko neveikti.
Išvada graudi: mes nemokame ilsėtis, nors tai, atrodo, turėtų būti visiškai lengva.
Kažkaip... keista? Ir neramu? Nes mus mokė, kad tik sunkus darbas atves į puikią ateitį, o tingėti yra baisi gėda. Taigi, prisiversti nieko nedaryti yra sunkiau, nei prisiruošti nueiti į sporto klubą. Išvada graudi: mes nemokame ilsėtis, nors tai, atrodo, turėtų būti visiškai lengva. Juk gebėjimas atsipalaiduoti turėtų būti įgimtas.
Visas tas interneto portalų, televizijos ir socialinių tinklų triukšmas, bėgiojimas po parduotuves, lėkimas į vaikų šventes, beprotiška skuba, ruošiantis į vakarėlį, kuriame privalu efektingai atrodyti, staiga subliūkšta ir netenka prasmės, kai išmokstate nieko neveikti. Viskas, kas iš tikrųjų reikšminga, – tai jausmai, kuriuos patiriame šią akimirką, net jei tai liūdesys ir nusivylimas. Kai pradedame gyventi jausmais ir pojūčiais, tampame savimi ir mūsų egoizmas, kuris remiasi nuostata, jog turime būti ne blogesni už aplinkinius, tiesiog dingsta.
Užuot siuntinėję žinutes vienas kitam, skaitinėję svetimus įrašus feisbuke, peržiūrinėję svetimas nuotraukas ir nuorodas, galėtume išjungti savo išmaniuosius įrenginius ir nieko neveikti. NIEKO. Nustokime laukti atostogų ar savaitgalio kaip dangiškos manos ir pradėkime džiaugtis tuojau pat!
Raskite keliolika minučių gerai knygai, pažiūrėkite pro langą, išgerkite kavos balkone. Pasiklausykite mėgstamos muzikos. Pasimokykite atsipalaidavimo technikų, meditacijos, jogos, nesigėdykite, jei savaitgaliais jus traukia numigti pietų miego.
Tingėjimo menas – tai dovana ir galimybė šią akimirką džiaugtis gyvenimu. Sugebėjimas pastebėti paprastus dalykus: saulės blyksnius, praeivio šypseną, pasimėgauti puikiu desertu ir mielu pokalbiu – visa tai tiesiog paverčia įprastą kasdienį bėgimą su kliūtimis gyvenimu, kupinu malonumų.