Daug kam pinigai – vis dar nepatogi tema. Nesmagu draugei užsiminti apie skolą ar darbdavio paprašyti vėluojančio atlyginimo, o sunkiausia save įsivertinti, kai mūsų klausia, kiek kainuotų viena ar kita paslauga.
Kvailas kuklumas
Mes bijome įvertinti savo darbą pakankamai brangiai, net jei esame savo srities profesionalės. Kai kurioms vis dar atrodo, kad žmogus, ramiai kalbantis apie tai, kiek jis nori uždirbti, yra godus ir nedvasingas. Tikite tomis pasakomis?
Tada jumis tikrai naudojasi įvairiausio plauko „paslaugėlių“ prašytojai, kurie tikisi, jog nemokamai paskaitysite pranešimą jų trečiarūšėje konferencijoje („jums juk reklama“), užbaigsite kolegos darbą („tu gi visada viską spėji!“), trenksitės į kitą miestą, kad dešimčiai minučių pasirodytumėte kokiame nors svarbiame renginyje (svarbiame ne jums...).
Užuot ramiai pasakiusios, kiek kainuoja mūsų darbas, mes dažnai kenčiame finansinį nepriteklių ir imame lankyti keistus seminarus, kur mus moko, kad pinigus „pritrauksime“ vien tik pozityviai mąstydamos ir bandydamos įsikalti į galvą banalią frazę: „Daryk tai, kas tau patinka, o pinigai ateis savaime“. Tos frazės potekstė yra tokia: „Nesureikšmink pinigų, būk laiminga, gaudama minimumą, nešok aukščiau bambos“. Nes pinigai vertinami kaip bonusas, o ne kaip intelektualaus, fizinio, visuomeninio darbo įvertinimas.
Kartais skirtingai suvokiama darbo vertė gali sugriauti ir verslo partnerių santykius: jei vienas niekaip negali susitaikyti, kad už paslaugas kitas esą prašo per daug. Jis vis primena, kad „geriau žvirblis rankoj, nei briedis girioj“, o galiausiai iš tokio „nusipiginusio“ verslo išeina šnipštas.
Problemos šaknys
Kai kuriems iki šiol atrodo, kad geriau slėpti, jog gerai gyveni.
Galbūt vaikystėje tėvai nuolat kartodavo, kad pinigai esą gadina žmogų, kad turtingai gyvena tik sukčiai, kad pinigai uždirbami tik kruvinu prakaitu, kad aukščiau bambos neiššoksi. O dar pridėkime gana populiarią neapykantą tiems, kurie nesidrovi įsivertinti brangiai, klesti ir džiaugiasi gyvenimu. Seneliai ir tėvai buvo itin atsargūs finansiniais klausimais, nes daugelis patyrė nepriteklių, todėl kai kuriems iki šiol atrodo, kad geriau slėpti, jog gerai gyveni. Tad su pinigais susijusios klaidingos nuostatos nesąmoningai perduodamos jaunajai kartai.
Todėl, jei staiga nutinka taip, kad į sąskaitą atkeliauja įspūdinga sumelė, stengiamės ją iššvaistyti – pinigai išbyra greitai kaip smėlis tarp pirštų: imame rizikingai investuoti ar leisti juos nereikalingiems daiktams.
Kaip pakeisti netikusį scenarijų?
Pradėkime nuo savęs. Prisiminkime tėvus ir pagalvokime, kokios „pasakos“, susijusios su pinigais, iki šiol mus veikia. Apie tai, kad neturėk daug pinigų, bet daug draugų? Kad pinigai keičia žmones? Kad geriau būti biednu, bet teisingu? Paklauskite savęs, ar ir šią minutę tuo tikrai tikite?
Nustokite lygintis su aplinkiniais, nesmerkite tų, kurie net socialiniuose tinkluose per savaitę uždirba daugiau, nei jūs per mėnesį. Nekreipkite dėmesio į kitus, svarbu suvokti, kokius jausmus ir mintis jums kelia didelė pinigų suma. Ar galite pakelti savo paslaugų įkainius be graužaties? Ir kaip jūs leidžiate pinigus: esate švaistūnė, o gal šykštuolė?
Užsirašykite, ką galite sau leisti, gavusi padorią pinigų sumą ir ko vis vien negalite.
Neieškokite kaltų dėl to, kad ne itin mokate elgtis su pinigais. Geriau pabandykite pakeisti įprastą jums scenarijų: pavyzdžiui, jei niekaip nesiseka sutaupyti, sutarkite, kad bankas tam tikrą sumą pervestų į kitą jūsų sąskaitą – taip pamažu atsikratysite įpročio išleisti daugiau, nei reikia.
Išsiaiškinkite, kam jums reikalingi pinigai. Daiktams, grožiui ir sveikatai, saugumui, komfortui, labdarai. Tada be sąžinės graužimo, kad per daug užsiprašėte, galėsite mintyse save nuraminti: ta sumelė bus SPA savaitgaliui kurorte ar šunelių prieglaudai.
Išmokite mėgautis pinigais. Juk jie yra užmokestis už jūsų patirtį, profesionalumą, charizmatiškumą – kad jūs galėtumėte pagaliau išlįsti iš savo kiauto ir patirti finansinę laisvę.