Atostogų metas dar nesibaigė, o joms priskiriamos pačios gražiausios svajonės. Išvykos, kelionės, žaidimai, stovyklos, buvimas su artimaisiais... Būtent tokių potyrių tikimės iš laisvo laiko. Natūralu, kad to paties trokšta ir mūsų vaikai.
Tačiau, kol vaikai atostogauja, daugelis suaugusiųjų ne visada turi galimybę būti šalia ir užtikrinti, kad jos bus nenuobodžios ir labai linksmos. Kaip rašoma lifehacker.ru, vaikų psichologai mano, jog tėvams nėra būtina sugalvoti nuolatinių pramogų vaikams per vasaros atostogas, kadangi nuobodulys juos moko savarankiškumo.
Tiksliau – nereikia sudaryti grafiko, kuo vaikas privalo užsiimti kas valandą, kad jis būtų visada užsiėmęs, nes tai slopina jo norą daryti atradimus, taip pat užsiimti tuo, kas jį išties domina.
„Tėvų misija yra padėti vaikams užimti vietą visuomenėje. O būti suaugusiuoju – tai išmokti užimti save ir užpildyti laisvą laiką tuo, kas teikia laimę ir džiaugsmą. Jeigu vaiko tėvai kiekvieną minutę planuoja tik už jį, tai jis pats niekada neišmoks elgtis savarankiškai“, – mano vaikų psichologė Lyn Fry.
Ji ne vienintelė, kuri mato nuobodžių atostogų svarbą. Štai dr. Teresa Belton, tyrinėjanti ryšį tarp nuobodulio ir vaizduotės, interviu BBC teigė, jog nuobodulys turi lemiamą reikšmę vidinio stimulo vystymuisi, dėl kurio atsiveria esminė galimybė kurti.
Rašoma, kad ekspertai jau daug metų tyrinėja „nieko neveikimo“ fenomeną. Dar 1993-aisiais metais psichoanalitikas Adamas Phillipsas „On Kissing, Tickling, and Being Bored“ rašė, jog nuobodulys padeda vaiko vystymuisi, taip pat – stebėti pasaulį, o ne bėgti paknopstomis per jį.
„Tėvai maniakiškai bando kažkuo užimti vaiką, užuot davę jam laiko surasti tai, kas jam išties patinka. Nuobodulys – neatsiejama mokėjimo įdomiai leisti savo laiką dalis“, – įsitikinęs A.Phillipsas.
Lyn Fry pataria atostogų metu susėsti su vaikais, kuriems jau suėjo ketveri metai, ir susidaryti sąrašą įvairių užsiėmimų, kuriuos jie galėtų įgyvendinti laisvu metu. Įtraukti į sąrašą psichologė pataria bazinius veiksmus, tarkime, knygų skaitymą, žaidimus, važinėjimą dviračiu, taip pat dėmesio skirti įdomesnėms užduotims – vakarienės gaminimui, vaidinimo sukūrimui, fotografavimui ir kt.
Kai vaikas ateis skųsdamasis, kad jam nuobodu, pasiūlykite pažvelgti į sąrašą. Taip leisite jam nuspręsti, kuo jis norėtų užsiimti. Kurį laiką vaikas gali liūdėti ir nuobodžiauti, tačiau tai nėra prarastas laikas. „Nėra problemos, kai vaikai šiek tiek nuobodžiauja. Vaikai turi išmokti nuobodžiauti, kadangi tai juos motyvuoja siekti tikslų. Nuobodulys vaikus daro savarankiškais“, – tikina L.Fry.
Panašią teoriją iškėlė ir filosofas Bertrandas Russellas, teigdamas, jog vaizduotė ir galimybė susidoroti su nuoboduliu yra kiekvieno vaiko tikslas.