Keistas klausimas? Visai ne. Vis daugiau šiuolaikinių moterų, kurioms 30–40 metų, dėl to smarkiai nerimauja. Jos turi greitai apsispręsti, nes biologinis laikrodis tiksi, bet tuoj pat ima kankinti mintys apie galbūt atidėtą karjerą ir sugriuvusį senąjį gyvenimą. Kodėl dabartinei kartai viskas taip painu? Tai bando išaiškinti psichoterapeutė Margherita Tozzi.
Ankstesnių kartų moterys gimdė anksti ir nesuko sau galvos – visos taip darė, tai buvo įprasta ir sveikintina. Dabartinei kartai atrodo, kad prieš akis – visas ilgas gyvenimas, todėl vaikai palauks. Tačiau kai priartėjama prie 40-mečio slenksčio, neretai apima panika: ką daryti?
Tarkime, moteris pasiekusi karjeros aukštumų, turi gyvenimo draugą. Mėgaujasi gyvenimu, daug keliauja. Darbe ji nuolat girdi bendradarbių dūsavimus dėl vaikų ligų, finansinių rūpesčių, dėl atžalų elgesio ir mokslų – beveik vieni skundai ir beveik jokio pozityvumo. Taigi, ryžtis gimdyti nėra paprasta.
Anksčiau turėti vaikų buvo norma, laimingo gyvenimo tikslas, toks pat reikšmingas, kaip vedybos, o dabar tai – pasirinkimas. Tai puiku, nes kiekviena gali modeliuoti savo gyvenimą, neįgrūsdama jo į nusistovėjusias schemas, tačiau pasirinkimo laisvė – tai ir didelė atsakomybė.
Daug moterų galvoja taip ar panašiai: „Šeimai dar bus laiko. Dabar svarbiau įsitvirtinti darbe, galbūt dar pasimokyti, pakeliauti.“ Dažnai vaikai pradedami planuoti nuo 35-erių, kai, pasak ginekologų, moters vaisingumas gerokai sumažėja. Kai kurioms, niekaip negalinčioms pastoti, tai virsta tikra tragedija, nes kartais nepagimdžiusi moteris jaučiasi nevisavertė. Taigi, kodėl, atsižvelgus į visas aplinkybes, vis bijoma pasiryžti turėti vaikų?
Kūdikis nėra bėda, jis patenkina daugybę moters lūkesčių – nuo giminės pratęsimo fakto iki galimybės save įprasminti kaip žinių ir patirties perdavėją.
Bijoma sprendimo, kuris pakeis visą likusį gyvenimą. Tai gali reikšti laisvės praradimą, karjeros pertrauką, pajamų sumažėjimą, naujo būsto paieškas. Psichoterapeutė M.Tozzi siūlo pirmiausia sau pripažinti, kad tai nelengvas sprendimas, bet ne toks, dėl kurio turėtume kaip stručiai slėpti galvą smėlyje. Kūdikis nėra bėda, jis patenkina daugybę moters lūkesčių – nuo giminės pratęsimo fakto iki galimybės save įprasminti kaip žinių ir patirties perdavėją.
Kartais poros patiria be galo didelį aplinkos spaudimą. Net jei esate visais atžvilgiais laiminga pora, bet neturite vaikų, tėvai, dėdės ir tetos, tolimesni giminaičiai, draugai ir pažįstami nuolat primins, ko jums trūksta iki pilnos laimės. Tai gali paveikti visiškai atvirkščiai – dažnai žmonės nori patys nuspręsti, kada jiems susilaukti vaikų.
Ko dar bijo moterys? Kad pasikeis ne tik jos vidinis bei išorinis gyvenimas, bet ir išvaizda. Ypač, jei jos aplink mato ne pačių geriausių pavyzdžių, kai lieknos jų draugės po gimdymų virsta putliomis tetulėmis. Tačiau tai visiški niekai. Kaip ir begalinė gimdymo baimė, kuri dažniausiai kyla prisiklausius draugių pasakojimų.
Dar viena baimė – pagimdžius prarasti save kaip asmenybę, tarsi ištirpti vaikuose. Pasiskaičius kai kuriuos naujai iškeptų mamyčių pasisakymus forumuose kartais tikrai kyla minčių, kad taip ir atsitiks („mes jau vaikštome“, „mes jau sėdime ant puoduko“)..., bet juk mūsų elgesys – mūsų rankose.
Daug moterų skundžiasi, kad negali rasti tinkamo tėčio jų būsimiems vaikams. „Nors šiais laikais moteris pati gali išauginti vaiką, įsivaizdavimas, kad kūdikis – tai „meilės vaisius“ dar labai populiarus“, – teigia M.Tozzi. Daugybė moterų guodžiasi, kad nuolat sutinka nebrandžius, nenorinčius prisiimti jokios atsakomybės vyrus, kurie visai netrokšta tapti tėvais, nes „dar ne laikas“, jie „per jauni“ ir taip toliau.
Psichoterapuetė pataria pirmiausia paklausti savęs: ko trokšta mano širdis? Ir to siekti, o ne taikstytis su kažkieno kito primesta gyvenimo samprata.
Pasak psichoterapeutės, tai, kad moters gyvenimo kelyje pasitaiko vis tokie patys dar iš paauglystės neišsiropštę vyrai, nėra atsitiktinumas – tai, kad vyras nenori vaikų, yra tarsi pasiteisinimas moteriai, kuri bijo turėti vaikų... Dažnai moterys su tuo sutinka ir susitaiko net tada, kai pačios trokšta kūdikio – bijodamos, kad nėštumas gali pakeisti jos santykius su vyru. Psichoterapuetė pataria pirmiausia paklausti savęs: ko trokšta mano širdis? Ir to siekti, o ne taikstytis su kažkieno kito primesta gyvenimo samprata.
Atsakymas dažniausiai ir slypi mūsų širdyje. Jei pasirenkame tai, ko trokštame, nustojame bijoti kliūčių ir neidealių aplinkybių. Tada ir atsiranda jėgų drąsiai pasitikti naują gyvenimo etapą.