Kodėl lietuviai bijo kalbėtis sunkiomis temomis?

Kadras iš filmo „Močiute, Guten Tag!“
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-26 12:05
„Laikas pasikalbėti“ – su tokiu šūkiu šią žiemą į kino teatrus žiūrovus kviečia naujas dokumentinis lietuvių filmas „Močiute, Guten Tag!“ Šis šūkis – neatsitiktinis. Filme dvi seserys – kino režisierė Jūratė Samulionytė ir fotografė Vilma Samulionytė, pasakodamos savo močiutės gyvenimo istoriją paliečia jautrią nesikalbėjimo šeimoje temą ir skaudžias to pasekmes – savanorišką pasitraukimą iš gyvenimo.

Atvirai pasakodamos apie dramatišką savo močiutės vokietės Ellos Fink likimą, seserys tikisi, kad jų nuoširdumas taps įkvėpimu ir kitiems – pagaliau nutraukti tylą ir išdrįsti savo šeimoje kalbėti apie sunkius dalykus. Kad kalbėjimasis su artimaisiais yra būtinas patvirtina ir klinikinę bei sunkių traumų psichologiją ir suicidologiją tyrinėjanti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja, profesorė Danutė Gailienė.

Pasak profesorės, Lietuvoje jau turbūt nebėra žmonių, kurių nebūtų palietusi savižudybės tragedija. Šiai tendencijai kelio neužkerta ir lietuvių nekalbumas, todėl jį įveikti labai svarbu. D. Gailienės teigimu, Lietuvoje itin trūksta traumų psichologijos specialistų, kurių darbas yra labai svarbus, nes psichologinės traumos vaistais negydomos. Potrauminiai reiškiniai veiksmingiausi įveikiami specialiomis metodikomis, tačiau pirmuoju žingsniu gali tapti ir atviras pokalbis šeimoje.

Kodėl lietuviams sunku kalbėti sudėtingomis temomis ir atsiverti net patiems artimiausiems žmonėms? Profesorė D. Gailienė teigia, kad kalbėtis ir dalintis savo sunkiais išgyvenimais lietuviams nėra paprasta, nes jie iš prigimties nėra atlapaširdžiai. „O mūsų istorinės patirtys, ypač okupacijos laikas, dar labiau stiprino uždarumą ir nepasitikėjimą kitais. Mes esame visuomenė, patyrusi sunkias, ilgalaikes istorines ir kultūrines traumas. Mūsų situacija buvo sudėtinga, todėl ir pasekmės sudėtingos. Visi kas gyveno okupacijos sąlygomis buvo mokinami ne kalbėtis, o priešingai – tylėti, tad mes neturime įgūdžio bendrauti atvirai“, – pasakoja D. Gailienė.

Pasak jos, užsisklendęs žmogus labiau jaučiasi vienišas, greičiau pasiduoda nusivylimui. Studijos rodo, kad savo šeimos istorijos nežinojimas žmogų psichologiškai silpnina. Ir atvirkščiai – žinojimas apie save, apie savo šeimos istoriją arba siekimas tai sužinoti – žmogų stiprina, nes suteikia jam gilesnį savosios tapatybės suvokimą.

Kad lietuviai pralaužtų tylą, D. Gailienė pataria pradėti nuo pokyčių visuomenėje: „Reikia mūsų visų. Reikia, kad visuomenė reflektuotų, klaustų, domėtųsi, kas mes esame, kur mes buvome ir kas mums nutiko. Reikia nebijoti. Tiesa nieko nenužudo. Ji išlaisvina. Filmas „Močiute, Guten Tag!“ yra labai geras pavyzdys, kaip smalsūs ir drąsūs jauni žmonės gali pradėti skleisti net ir sunkius šeimos istorijos puslapius“.

Dokumentiniame filme „Močiute, Guten Tag!“ seserys Samulionytės, besigilindamos į savo šeimos istoriją, atras netikėtų tabu, užslėptą kompleksą būti vokiečiu Sovietinėje santvarkoje bei pasikartojančias savižudybes šeimoje. Karas, bėgimas į Vokietiją, paslaptingas mylimasis ir lemtingi gyvenimo apsisprendimai – su kiekvienu žingsniu seserims kils vis daugiau klausimų, o artimiausi šeimos nariai vienas po kito atsitvers tylos siena. Kas slepiama ir kodėl taip sunku prabilti?

Filmas „Močiute, Guten Tag!“ šiuo metu rodomas Lietuvos kino teatruose.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai