Pirmieji juokdariai atsirado dar prieš Kristų. Jų paslaugomis naudodavosi ir Egipto, ir Graikijos valdovai. O Europoje labai išpopuliarėjo viduramžiais, tačiau jų padėtis buvo nepavydėtina, o gyvenimas – ne visada linksmas.
Skiriamasis ženklas – spalvinga kepurė. Visiems gerai žinomas juokdario skiriamasis ženklas buvo kepurė iš skirtingų spalvų medžiagų. Iš jos kyšo du arba trys ilgi galai, ant kurių prikabinti varpeliai.
Visiems gerai žinomas juokdario skiriamasis ženklas buvo kepurė iš skirtingų spalvų medžiagų. Iš jos kyšo du arba trys ilgi galai, ant kurių prikabinti varpeliai.
Manoma, kad tokia kepures juokdariai nešiojo nuo XV a. Iki šiol istorikai ginčijasi dėl šio atributo kilmės, tačiau tokios formos kepurė visiems gerai atpažįstama.
Juokdario lemtis – visam gyvenimui. Juokdarys savo kaip linksmintojo funkciją turėjo atlikti nuo ryto iki vakaro: juokinti ir valgant, ir sėdint, ir keliaujant. Šio amato meistrai neturėjo teisės nusirengti savo juokdario drabužių ir tapti paprastais žmonėmis. Jeigu sykį tapai juokdariu – tai visam gyvenimui, iki pat mirties. Viduramžiais į juokdarius niekas nežiūrėjo kaip į žmones: ponai juos galėjo pirkti, parduoti, išlošti ar kitaip gauti, perduoti. Tik renesanso–baroko laikotarpiu juokdariai pradedami laikyti žmonėmis, jiems pradėta leisti kurti šeimas, aktyviau dalyvauti socialiniame gyvenime.
Juokdarys turėjo būti išsilavinęs. Jie dažniausiai mokėjo kelias užsienio kalbas, galėjo groti įvairiais muzikos instrumentais. Neretai dvaro ar pilies linksmintojai buvo pramokęs įvairių akrobatinių ir kitokių triukų. Juk savo poną juokdarys visą laiką privalėjo stebinti sumanumu, linksminti šmaikščia kalba. Todėl geras juokdarys galėdavo kalbėti metaforomis, vaizdingais posakiais, kurių potekstę ponai ne visada suprasdavo.
Egzistavo ir klajojantys juokdariai. Jiems buvo kur kas sunkiau, nei tiems, kurie dirbdavo dvare. Jiems tekdavo keliauti per miestus ir vaidinti aikštėse. Tačiau jie ne tik linksmino žmones, bet ir dėl skanesnio kąsnio apgaudinėdavo bei vogdavo. Tarp tokių juokdarių buvo ir gatvės muzikantai, fokusininkai. Beje, neretai juokdariais virsdavo ir kokią nors negalią turintys žmonės. Jie ja sumaniai pasinaudodavo.
Juokaujant svarbu jausti saiką. Kad ir kokie smagūs būdavo juokdarių pokštai, vis tik buvo privalu jausti saiką. Sklido gandas, kad Rusijoje, valdant Ivanui Žiauriajam, vienam juokdariui teko skaudžiai pasigailėti savo pokšto: iš pykčio valdovas jį pietų metu apipylė karštu sultiniu. Galima manyti, kad tokių nutikimų buvo ir daugiau.
Juokdarį turėjo ir Vytautas Didysis. Pasakojama, kad Vytautas kartą juokaudamas sugalvojo įšventinti juokdarį į riterius. Juokdarys po šios ceremonijos jau nebenorėjo vėl grįžti prie juokdariškų pareigų, tačiau kunigaikščio buvo gerai pamokytas, kad suprastų savo vietą. Valdovui tai atsirūgo – atkeršydamas juokdarys ėmėsi šnipinėti Didįjį Lietuvos kunigaikštį.
Pasaulyje yra ne viena juokdario statula. Bronzinę juokdario statulą galite pamatyti Stratforde, Šekspyro gimtinėje. Jamesas Butteris, skulptūros kūrėjas, paaiškino, kad tokį sumanymą lėmė kvailio ar juokdario charakteriai, pasirodantys Šekspyro kūriniuose. Pavyzdžiui, Šekspyro tragedijoje „Karalius Lyras“ juokdarys – labai svarbus personažas, kuris skleidžia tiesą, ją išsakydamas juoko forma. Spalvotą juokdario statulą galima aptikti ir Naujajame Orleane.