Kodėl bijome permainų?

Arogantiška moteris / Vida Press nuotr.
Arogantiška moteris / Vida Press nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
2017-06-29 21:21
AA

Neretai žmonės būna nepatenkinti daugeliu dalykų savo gyvenime, tačiau nesiryžta permainoms. „Geriau žvirblis saujoje nei erelis danguje“ – šią patarlę išmokstame anksti. Būtent todėl naujos galimybės ir pokyčiai asocijuojasi su naujais iššūkiais ir problemomis, o dabartis atrodo prognozuojama bei stabili.

Tačiau ar visada taip yra? Nors atlyginimas mažas ir darbas nuobodus, tačiau „visos socialinės garantijos“ yra priežastis, kodėl daugelis moterų metų metus tūno valdiškose kontorose. Joms atrodo, kad kitur užgrius neįveikiamų darbų lavina. Nors gerai pagalvojus paaiškėtų, kad tomis „garantijomis“ jos ir dabar beveik nesinaudoja, o kokia bus ateitis nuspėti apskritai neįmanoma. Tokių pavyzdžių ir asmeniniame, ir profesiniame daugelio gyvenime apstu.

Mus gąsdina nežinia. Tai žmogiškos psichologijos ypatybė. Net ir tada, kai ateitis yra gerokai šviesesnė, ji rodos kiek baugi. Būtent taip kažkada atrodė automobilio vairavimas, skrydis lėktuvu ar elektroninė bankininkystė. Tačiau šie dalykai tampa neatskiriama kasdienybės dalimi, kai pasiryžtame ir juos išbandome.

Net ir tada, kai ateitis yra gerokai šviesesnė, ji rodos kiek baugi.

Kartais dėl ateities baimės žmonės atsiduria tikruose spąstuose. Pavyzdžiui, sutuoktinio smurtą kenčiančios moterys bijo skirtis, nes neįsivaizduoja, kaip gyvens vienos. Ateities baimė neleidžia objektyviai vertinti situacijos. Tačiau kažin ar kuklesnės pajamos yra tikrai sudėtingesnis iššūkis nei kasdieniai skandalai namie. Arba gyvenimas sostinės centre mokant milžnišką paskolą yra tikrai prasmingesnis, nei grįžimas į gimtąjį miestą? Tačiau ta situacija, kuri yra įprasta, daugeliui atrodo saugesnė nei nauja. Ir todėl žmonės nieko nekeičia.

Mes tingime. Kiek kartų girdėjome skundžiantis kitus ar dejavome patys, kad reiktų geriau mokamo darbo, kad neklauso vaikai ar nėra laiko pailsėti. Tačiau sąžiningai įvertinus situaciją ir atsakius į klausimą „kodėl?“, būtų vienas vienintelis atsakymas – todėl, kad tingime. Vaikai yra mokomi taisyklingai valgyti, gražiai spręsti tarpusavio konfliktus ar atlikti buities darbus. Tačiau tam reikia daugybės laiko ir pastangų. Būtent dėl tingėjimo juos apšaukiame, užuot mokę pasigaminti patiekalą, paskubomis susitvarkome virtuvėje patys, o vietoj sveikuoliško pasivaikščiojimo parke tingiai išsitiesiame priešais televizorių. Ir dejuojame, kad reikalai klostosi ne taip, kaip norėtųsi.

Priklausome nuo aplinkinių vertinimo. Dar vaikystėje daugelis išmoksta įtikti tėvams ir mokytojams. Jei suaugusiųjų lūkesčiai būna itin dideli ir vaikai nėra vertinami kaip asmenybės, bet pripažįstami tik jų pasiekimai, užaugus būna nelengva.

Todėl taip ir nemetamos neįdomios, bet prestižinės studijos, nepasiryžtama nutraukti nevykusios santuokos arba neįsivaikinama, nes tėvai tam nepritars. Daug svajonių tyliai gęsta tik todėl, kad jos gali kažkam nepatikti. Tačiau gyvenimas yra vienas ir dažnai tie, kurių nuomonė mums yra tokia svarbi, gyvena net nesusimąstydami, kaipgi jaučiamės mes! O dar dažniau jie kišasi į mūsų gyvenimus be jokių skrupulų. Tai ar tikrai verta savo gyvenimą aukoti tam, kad atitiktume kažkieno mums primestą įvaizdį ar išpildytume puoselėjamus lūkesčius? Juk mes niekuo dėti, kad jie viso to prisigalvojo!

Nepasitikime savimi. Tik todėl, kad jaučiamės mažiau vertingi nei kiti, nesiryžtame siekti laimės ir pasyviai plaukiame pasroviui. Todėl daug moterų išteka už to, kuris parodė dėmesį, o ne to, kurio geidžia pačios. Juk jis ją pastebėjo – ir tai atrodo jau daug tai, kuri įsivaizduoja esanti mažiau graži, protinga ir patraukli nei jos draugės. Būtent todėl nešturmuojamos aukštosios mokyklos, nes fizinį darbą dirbanti mergina iš provincijos nesijaučia esanti verta būti ten, kur susirenka „gerų šeimų“ atžalos.

Nereikia savęs pervertinti, tačiau jei nepabandome siekti savo svajonių, galime vėliau labai gailėtis. Juk nesėkmė yra ne pasaulio pabaiga, o ženklas, kad renkamės galbūt ne tą kelią, ne taip siekiame tikslo. Bet tai nereiškia, kad esame netikę ar prastesni už kitus.

Nesėkmės yra daug prasmingesnės nei pasyvus laukimas, kad kas nors gyvenime pasikeis savaime. Galbūt pokyčių ir bus, tačiau juos režisuos kitų žmonių rankos. Ar tikrai verta savo likimą patikėti tik atsitiktinai besiklostančioms aplinkybėms, o pačiam būti tik pasyviu stebėtoju? Juk veikiant visada didesnė sėkmės tikimybė, nei pasyviai stebint, kur gi gyvenimo vėjai nupūs mano valtį. Kartai tereikia vieno stipraus ir ryžtingo mosto, kad laivas saugiai įplauktų į uostą.