Šiuo metu rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis su mylimąja, „Užkalnio žurnalo“ redaktore Fausta Marija Leščiauskaite keliauja po Ameriką. Daugelį nustebino neseniai jo įrašų socialinėje paskyroje tekstų pabaigoje pasirodęs prašymas: „Man labai smagu, kai skaitote. Kai PayPal įkrenta $2 ar daugiau, man irgi labai smagu.“
Tai pokštas? O gal Andrius jau nebeturi pinigų? Specialiai portalo Žmonės.lt skaitytojams jis paaiškino apie savo naują idėją.
Kai maniau, kad jau niekuo nebenustebinsiu lietuvių, pasirodo, vis dar galiu (bus gal ir kitų siurprizų, tik palaukite). Mintis pakviesti parodyti palankumą autoriui pinigais nėra nauja. Vakaruose yra interneto autorių, kurie susirenka nejuokingus pinigus iš gera valia persiunčiamų kelių doleriukų.
Aš seniai užsidirbu iš savo vardo, tekstų ir reklamos, čia naujas būdas autoriui Lietuvoje, bet aš visada turiu būti pirmas. Mintį įkvėpė saulėtoji Kalifornija, kur leidžiu šią vasarą kūrybinėse darbo atostogose.
Amerikoje nesibodima pinigų ir už viską mokama, nors tuo pačiu metu tai didžiausias pasaulio savanorystės ir geranoriškos pagalbos centras. Pagalvojau, gal kas norės prisidėti mažyte suma - tiek maždaug kainuoja laikraštis - prie mano rašymo, į kurį sudedu daug laiko ir širdies. Paprašyti negėda. Bent jau man. Turbūt todėl, kad širdyje esu amerikietis. Juk žmonės moka už mano knygas ir žurnalus.
Nustebino reakcija: atsikėlęs ryte pamačiau visą virtinę pranešimų kompiuteryje. Kas du dolerius, kas du eurus, kas daugiau. Dešimtys žmonių. Ir dar su prierašais, dėkojančiais už tekstus. Ir taip kasdien. Nemanau, kad tokiu būdu praturtėsiu. Aš užsidirbu pinigų iš daug kur, bet kiekvienas doleris labai malonus. Dar maloniau dėmesys ir gera valia: atsvara nekentėjams, kurių, beje, pastebimai sumažėjo. Nežinau, kodėl. Gal ir aš pradėjau kitaip rašyti?
Kalifornijoje labai daug sportuoju, apie 4 val kasdien, ir radikaliai pakeičiau mitybą (žmonės nustebtų pamatę, kaip kasvakar ką nors kepame ant grilio ir kaip pjaustau arbūzus ir papajas). Fausta prižiūri, kad nė žingsnio į šoną. Tik šiandien nekepsime paplūdimyje, važiuosim išbandyt garsaus japonų restorano su draugais. Kasdien siunčiu iš išmaniojo savo sporto duomenis draugui ir treneriui Andriui Pauliukevičiui. Jis žino kiekvieną mano žingsnį - tiesiogine prasme.
Kad dviejų dolerių sumanymas bus dovanėlė nekentėjams, galėjau net neabejoti. Bijai nekentėjų - nieko nedaryk. "Užkalnis nusigyveno" - gerai, gerai, tik jūs visi būkit taip nusigyvenę, tai bus labai laiminga Lietuva. Tą patį dalyką įvairiom formom girdžiu jau gal aštuonerius metus. Nuo tada, kai išleidau pirmąją knygą. Knygų mugėje pasirašinėjau knygas skaitytojams, ir kažkas sako tyliai - matai, jau turbūt algos nebegauna, turi knygas pardavinėti. Tą patį sakė apie kiekvieną laidą radijuje ar TV ir kiekvieną darbą portale. Nusigyveno. Ar kai turėjau parduotuvę oro uoste, kelnaites su Vyčiu pardavinėjau. Arba puodelius DUSKIT PAVIDOLEI platinau (dar yra keli likę iš originaliosios serijos, tik jų kaina beveik nebeįkandama, €900, tai jie laukia savo pirkėjo). O jau kai prasidėjo reklamos feisbuke, tai žmonėms visai saugiklius išmušė. Dar kai kažkur paminėjau 1000 EUR + PVM už vieną reklamos postą. Kas negavo aparpuolio tada, tikrai juos pasivijo teta su dalge, kai pasirodė Užkalnio koldūnai. Ir žurnalas.
Todėl mano dviejų dolerių sumanymas - čia tik dar vienas kadras iš mano gyvenimo filmo. Filmas vadinasi UŽKALNIS, o žiūrovai jūs visi. Pirkit bilietus.
