Ar galite įsivaizduoti tapybos katedros studentę su akriliniais aukštakulniais ir mini? O teologijos studentę su kombinezonu ir šiaudu dantyse? Ir aš negaliu. Mėgstamiausias mano darbinio ryto ritualas būdavo kelionė savo auditorijos link instituto koridoriais, prasilenkiant su įvairių katedrų tipažais, į kuriuos pažiūrėjus galėdavau suprasti, kas ir iš kur ir net kelintam kurse. Kaip? Nes visi vilkime savo profesines uniformas.
Džinsuose gyvenantys fotografai, minimalistiški interjero dizaineriai, o papuolus į animatorių, web dizainerių teritoriją, galima sakyti, nieko nepamatai – visi pasislėpę už kompiuterių, iš už kurių kyšo tik susivėlusios plaukų kupetos, beisbolo kepurės ir akiniai, o pro viršų kartais blyksteli fokusą į realybę iš skaitmeninių erdvių bandanti suvesti akis.
Pamažu vaizdas imdavo ryškėti ir suprasdavau, kad artėju prie savų – mados studentų. Pro akis prašvytuoja odinėm kelnėm stamantriai apspaustas užpakalis, vintažinės suknelės, 20 cm storio platformos, spalvoti akinių rėmeliai, nuogi pilvai iš po neoninių trumpų palaidinių, žali-rožiniai-mėlyni plaukai.
Prasilenkiu su Viktorijos Beckham antrininke iš Mados rinkodaros katedros (ji sekė kiekvieną originalo mirktelėjimą ir tuojau pat atkartodavo) ir patenkinta pasiekiu savo duris, prie kurių kas kaip ant grindų sugriuvę ir ramstydami sienas klega studentai.
Skirtingai nei mums, dėstytojams, studentams jokių aprangos taisyklių nebuvo – kaip karnavalas, ir tai man labai patiko. „I love your shoes, Laura!“ – spygteli viena ir visi čiauškėdami sugarmam auditorijon. Tiesa, San Diege mados studentai dažniau buvo bohemiški arba pliažiniai (nudrėkstais šortais, nespėjau-susišukuoti galvom ir šliopkėm, tačiau pliažinio stiliaus industrija pietų Kalifornijoje klestėjo. Visai kas kita buvo Los Andželo mados studentai, kurių stilius buvo koreguojamas Holivudo garsenybių ir gatvės, jau nebekalbant apie avangardinius San Fransisko menininkus.
O kaip dėl profesionalumo? Na, jei vertinsime, sakykime, būsimos inžinierės akimis, nieko profesionalaus jų stiliuje nebuvo. Tačiau mados industrijoje yra vienas nuostabus dalykas – viskas, kas nepriimtina kubeliniuose biuruose, teismo rūmuose, pasitarimų salėse, yra priimtina pas mus, tad prašom, drąsiau! (čia, mažomis raidėmis reikėtų išskirti visokius su skoniu nesusijusius dalykus, įskaitant atviro vulgarumo perteklių, kuris gali būti privaloma uniforma striptizo šokėjai – ir viskas čia gerai).
Kitas dalykas, sakykim, teisės studentai, kuriems suprasti solidų klasikinį stilių yra ne mažiau svarbu nei bylos modelį, kurį jie nagrinėja. Mano draugė kineziterapeutė universitete smagiai dėvėjo visokias laisvalaikio kelnes (lounge pants), vos besilaikančias ant jos plieninės sėdynės ir niekuo neišsiskyrė iš savo kolegų.
Universitetuose ne tik pumpuojam informaciją į smegenis – juose treniruojam ir savo įvaizdį, profesinį identitetą, kartais net apie tai nesusimąstydami.
Ar industrija primeta savo aprangos kodą? Taip, tik ne primeta, o mes jį prisiimame – taip, kaip sutinkam, kad maudymosi kostiumėlis yra skirtas pajūriui, o ne darželio tėvų susirinkimui. Tad nedažnai pamatysi būsimą teisininkę auditorijoje su rožinėm kutuotom platformom ir avangardine suknele, filosofę – su neonine palaidine ir lateksinėm tamprėm, tapytoją – be ilgo sijono, o mados studentę – net nežinau be ko ar su kuo, nes mados industrijoje ribos nusitrynusios labiau nei kitur, todėl madistai tik atlaidžiai šypteli, pamatę Marcą Jacobsą su rožine suknele Paryžiaus mados savaitėje.
Universitetuose ne tik pumpuojam informaciją į smegenis – juose treniruojam ir savo įvaizdį, profesinį identitetą, kartais net apie tai nesusimąstydami. Kiekvienai profesijai – sava „uniforma“ ir kiekviena profesija formuoja mūsų stiliaus pasirinkimus.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Sekso ir miesto“ stilius išėjo iš mados
Aišku, būna išimčių – kuo lengviau apibrėžiamas profesinis stilius (tikros uniformos, profesinės „uniformos“ – kostiumėliai ar tiesiog mados perteklius), tuo labiau norisi į priešingą pusę – amerikietiškojo „Vogue“ mados redaktorė Grace Coddington neišlenda iš juodų „kokonų“, Venus Williams visada su superseksualiais ir ryškiais sportiniais kostiumais, o teisininkė Svetlana Pronina – drąsiais stiliaus eksperimentais.
Mūsų išvaizda – kaip reklaminiai stendai, kuriais pranešame, kas mes tokie, kur dirbame ir ką mokame. Jei vertiname savo veiklą, laikome save patikimais profesionalais ar siekiame tokie būti, norime, kad išvaizda netrukdytų kitiems mumis pasitikėti, o dar geriau – kad atkreiptų į mus dėmesį. O kaip dėl „batsiuvio be batų“? Atsakysiu klausimu – pas kurį batsiuvį patys norėtumėte eiti, pas tą su nuostabiais batais ar pas tą, kur visai be? Aha, žinojau.
DAUGIAU: Asmeninis Lauros Mizgirytės-Latour tinklaraštis apie stilių, madą ir įkvepiančius dalykus