Vienos pranašystės pasmerktos žlugti. Tačiau yra tokių, kurios pildosi kasdien. Tai – mūsų lūkesčiai, kurie mums net nenutuokiant tampa tikrove.
Kai vienas draugas prisipažino lankęsis pas bioenergetikę, netekau žado. Visada maniau, kad jis – racionalus žmogus, neatiduoda savo likimo kavos tirščiams ar atsitiktinai iškritusioms taro kortoms. „Neskubėk teisti, – tarsi numatydamas priešišką reakciją užbėgo man už akių. – Aš irgi sakiau, kad tai nesąmonė, bet nueiti pas ją rekomendavo sesė. Ta moteris padėjo nustatyti jos vaiko ligą.“
Patikslinsiu – daktarai pasakė diagnozę kitą dieną po vizito pas būrėją. Puikus sutapimas. O gal reikia dėkoti aiškiaregei, padėjusiai nuvyti piktąsias dvasias? „Ji patarė man atsinešti bet kokią nuotrauką. Spėk, ką išgirdau apie savo gyvenimo draugę? Kad manęs nemyli!“ – stebėjosi burtininkės auka tapęs bičiulis.
Būtent pasąmonės galiai reikia dėkoti už išsipildžiusį kažkieno padiktuotą ir įtikėtą gyvenimo scenarijų, kurį dažniausiai net nenutuokiame pildančios.
Tikrai, nereikia turėti aukštąjį išsilavinimą ir tuo labiau aukštesnių galių, kad padarytum išvadą: jeigu nešiesi antrosios pusės nuotrauką, ko gero, nesi patenkintas dabartiniais santykiais. Taikli bioenergetikės įžvalga paskatino draugą galutinai apsispręsti ir išsiskirti. Bet štai bičiulė, išgirdusi apie mano bandymą atvesti draugą į protą, puolė ginti būrėjos: „Kodėl netiki tokiais dalykais? Man astrologė tiksliai papasakojo apie visus santykius su vaikinais, tarsi būtų pamačiusi mūsų ateitį. Viskas, ką ji kalbėjo, išsipildė.“ Tikiu. Tačiau ne jos antgamtiniais gebėjimais, o mūsų pasąmonės galia. Būtent jai reikia dėkoti už išsipildžiusį kažkieno padiktuotą ir įtikėtą gyvenimo scenarijų, kurį dažniausiai net nenutuokiame pildančios.
Lūkesčiai tampa tikrove
Turbūt teko girdėti apie placebo tabletes, gaminamas iš cukraus, tačiau veiksmingas ne mažiau nei rimti medicininiai preparatai. Net ir „tuščios“ piliulės gali palengvinti ligos simptomus, jei tik tikėsime jų nauda. Placebo efektas pastebimas ne vien medicinoje. Ir, kad jį patirtume, nebūtina vartoti tablečių. Pavyzdžiui, jei asmuo manys, kad geria kavą, nors gers tik jos pakaitalą, jis jausis taip, tarsi gautų kofeino dozę. Arba gerdamas nealkoholinį kokteilį (bet neabejodamas, kad jis turi laipsnių) jausis labiau atsipalaidavęs, šnekesnis ir atviriau bendraus su nepažįstamaisiais. Jei tikėjimas daiktų galia toks veiksmingas, kyla klausimas, kaip konkretaus asmens lūkesčiai veikia jį patį ir aplinkinius?
Mūsų mintys veikia realybę. Tai seniai žinoma tiesa, kuria dažnai manipuliuojama įvairaus plauko savigalbos knygose. Kol šarlatanai mėtosi tuščiais pažadais minčių galia įveikti vėžį ar uždirbti milijonus, psichologai atlieka rimtus tyrimus laboratorijose. Ir pripažįsta: lūkesčiai neretai tampa savaime išsipildančia pranašyste (jei tikėsi, veikiausiai taip ir bus).
Lūkesčiai formuoja mūsų elgesį ir požiūrį į aplinkinius, mūsų elgesys veikia kitų reakcijas ir veiksmus, o šie patvirtina pradinį lūkestį (pranašystė išsipildo).
Mokslininkai šį fenomeną aiškina ne fantastiniais, bet realistiniais terminais: lūkesčiai formuoja mūsų elgesį ir požiūrį į aplinkinius, mūsų elgesys veikia kitų reakcijas ir veiksmus, o šie patvirtina pradinį lūkestį (pranašystė išsipildo). Pavyzdžiui, jei manysime, kad nemokame užmegzti kontakto ir esame kuklios, tikėtina, kad kiti apie mus susidarys būtent tokią nuomonę. Atėjusios į vakarėlį jausimės nejaukiai („Kvailai atrodau, ką kiti pagalvos, nesu įdomi“), o kūno kalba patvirtins vidinę būseną. Aplinkiniai į tokią viešnią reaguos atitinkamai – juk kur kas smagiau susipažinti su energinga, besišypsančia ir charizmatiška moterimi. Štai jums ir išsipildžiusi pranašystė: netikėjome, kad susirasime draugų, jų ir nesusiradome. Tokių pavyzdžių gausu.
Kokiose dar srityse lūkesčiai lemia mūsų ateitį?
Geriausia dieta – mąstymas
Kaip vertiname savo kūną? Klausiu ne todėl, kad pažadinčiau sąžinės balsą, o kad parodyčiau, kaip požiūris į svorį gali lemti tikrovę. Dauguma moterų įsivaizduoja esančios storesnės, nei yra. Nesvarbu, ar dėl nepasitikėjimo savimi, ar perdėto kuklumo, tokios nuostatos rezultatas gali būti nepageidaujamas – papildomi kilogramai. Kitaip tariant, jei nuogąstausime, kad esame storos, taip ir nutiks! Norvegų mokslininkai apklausė normalaus svorio paaugles, koks jų požiūris į savo kūną, ir dar kartą jas pakalbino po vienuolikos metų. Net 78 proc. dalyvių, paauglystėje sakiusių, kad turi antsvorio, laikui bėgant iš tiesų priaugo kilogramų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Draugų svajonių komanda: kaip atrodytų 6 idealūs jos nariai?
Kodėl taip nutinka? Mokslininkų teigimu, nerealūs lūkesčiai dėl idealaus svorio daro įtaką valgymo įpročiams, taigi ir kūno apimčiai. Pavyzdžiui, jei bijosime, kad atrodome storos, būsime linkusios praleisti pusryčius. Tai neigiamai atsilieps metabolizmui ir skatins persivalgyti vėliau vakare („Atsisakiau bandelės ryte, vadinasi, galiu suvalgyti dvi vakare“).
Įdomu, ar tikėjimas, kad esame per plonos, taip pat veiktų?
Tikėkime savimi – kiti irgi tikės
Kad apie save verta galvoti geriau, nei yra iš tiesų, parodė ir Camerono Andersono eksperimentas. Manydamos, kad esame talentingesnės, paskatiname ir kitus vertinti mus pozityviau.
Prieš eksperimentą mokslininkas paprašė tiriamųjų įvertinti savo geografijos žinias, o vėliau skyrė užduočių, atskleidžiančių tikruosius jų gebėjimus. Paskui dalyviai turėjo atlikti panašias užduotis su paskirtais partneriais. Tiriamieji lygino kolegų išsilavinimą bei statusą – kiek jie prisidėjo prie bendrų sprendimų, kiek buvo linkę lyderiauti, ar buvo verti pagarbos.
Jei galvosime, kad esame geros tam tikroje srityje, mus tokias ir matys.
Paaiškėjo, kad žmonės, kurie pervertino savo galimybes (prieš eksperimentą teigė išmanantys geografiją geriau, nei pasirodė iš tikrųjų), kitų buvo pripažinti kaip kompetentingiausi ir turintys aukščiausią statusą. Kitaip tariant, jei galvosime, kad esame geros tam tikroje srityje, mus tokias ir matys. Įdomiausia, kad savo žinias pervertinę asmenys buvo paminėti kaip geidžiamiausi lyderiai. Perdėtas pasitikėjimas savimi nebuvo suvoktas kaip arogancija (galbūt todėl, kad žmonės nuoširdžiai tikėjo savo jėgomis) – atvirkščiai, buvo nurodytas kaip kompetencijos požymis.
Taigi kartais verta nuoširdžiai tikėti savimi, nesvarbu, kad tai šiek tiek prasilenkia su tikrove. Svarbiausia, kad kitiems tai atrodo realybė!
Bijome nepritapti? Taip ir bus!
„Man rodos, mane apkalba“, – rodydama pirštu į besišnekučiuojančius kolegas guodžiasi bičiulė. Kartkartėmis visos pajaučiame nesaugumą ir baimę nepritapti, ypač kai nesame įtraukiamos į pasitarimus arba nesulaukiame kvietimo į vakarėlį. Tačiau kai kurie žmonės pasidaro paranojiški, kiekvieną aplinkinių veiksmą traktuodami kaip atstūmimą ar įrodymą, kad jų nemėgsta. „Jie iš manęs šaiposi, mane skundžia vadovybei ir t. t.“ Deja, tokių žmonių stipriausia baimė nesulaukti pripažinimo tampa realybe – matydami neadekvatų jų elgesį aplinkiniai iš tiesų nusigręžia.
Mokslininkė Jennifer Carson Marr pastebėjo, kad perdėtai įtarūs asmenys dviprasmiškas situacijas linkę interpretuoti neigiamai. Pavyzdžiui, jei girdi juoką valgomajame ir šis nutyla jiems įėjus į kambarį, tokie žmonės kur kas dažniau susirūpina, kad aplinkiniai juokiasi iš jų. Jie taip pat dažniau nei kiti tikrina artimųjų trumpąsias žinutes ar elektroninius laiškus, ieškodami slapto sąmokslo. Turbūt nenustebins ir kito tyrimo rezultatai: šie asmenys aplinkiniams kelia pyktį ir dažniausiai lieka vieniši. Paradoksalu, tačiau įsitikinimas, kad niekas jų nemėgsta, prišaukia neapykantą. Įsitikinimai keičia mūsų elgesį, o šis – žmonių reakcijas į mus.
Kur kas naudingiau tikėti geromis aplinkinių intencijomis – ir būsime maloniai nustebintos, kad taip ir yra.
Kai išsipildo kitų pranašystės...
Mes keičiame kitų žmonių elgesį, o jie keičia mūsiškį. Klasika tapusiame tyrime mokslininkas Robertas Rosenthalis mokytojams pamelavo, kad kai kurie mokiniai yra gabesni už kitus. Po kurio laiko palyginus „gabiųjų“ ir „kitų“ mokinių rezultatus buvo nustatyta, kad išgirtieji vaikai iš tiesų mokėsi geriausiai. Tačiau jų pažymiai buvo geresni ne dėl išskirtinio talento (visų tyrime dalyvavusių mokinių gebėjimai buvo labai panašūs), o dėl jiems rodomo ypatingo dėmesio: mokytojai dažniau juos skatindavo, kviesdavo atsakinėti ir pan. Suaugusiųjų tikėjimas, kad šie vaikai daugiau pasieks, padėjo jiems daugiau ir padaryti.
Jei vyras galvodavo, kad bendrauja su seksualia moterimi, jis pakeisdavo balso toną, o šis paveikdavo ir pašnekovės elgesį – ji daug dažniau koketuodavo nei kitos tyrimo dalyvės.
Aplinkinių lūkesčiai ne mažiau svarbūs ir meilės srityje. Psichologas Markas Snyderis tyrimo dalyviams vyrams pasakė, kad jie bendraus telefonu su patraukliomis arba nepatraukliomis moterimis ir parodė jų nuotraukas. Kol priešingos lyties atstovai liedavo širdį, mokslininkai stebėdavo abiejų pašnekovų kūnų kalbas. Jei vyras galvodavo, kad bendrauja su seksualia moterimi, jis pakeisdavo balso toną, o šis paveikdavo ir pašnekovės elgesį – ji daug dažniau koketuodavo nei kitos tyrimo dalyvės. Be to, vyrai seksualias pašnekoves įvertindavo kaip socialesnes ir šiltesnes nei kitos moterys. Vadinasi, išankstiniai aplinkinių lūkesčiai – teisingi ar ne – padėdavo pasiekti norimą rezultatą ir užmegzti artimesnį kontaktą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tyrimų objektas - meilė. Ką naujo atrado mokslininkai?
Šiuos tyrimo duomenis tikriausiai visos galime pagrįsti gyvenimiškais pavyzdžiais. Prisiminkime, kaip aplinkiniai bendrauja su mumis, kai esame geros ir blogos nuotaikos. Ir kaip reaguojame, kai matome susiraukusį kolegą...
Formulė labai paprasta: elkimės taip, kaip norime, kad elgtųsi su mumis; būkime tokios, kokios norime būti kitų akimis. Tada teigiami lūkesčiai ir taps realybe.