Ko reikia dviračiu numinti iki Paryžiaus? Durnos galvos!

Fotografų Ramūno Danisevičiaus ir Sauliaus Žiūros kelionės dviračiais iš Vilniaus į Paryžių akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2017-07-13 08:00
Retam paprastam mirtingajam šautų į galvą idėja dviračiu nuvažiuoti iš Vilniaus į Paryžių. Kitas reikalas – fotografai. Dirbantys su jais žurnalistai žino: yra moterys, vyrai, ir yra kita žmonijos rūšis – fotografai. Dažniausiai – puikiai įvaldę juodąjį humorą, stebėtinai ištvermingi ir gebantys išsukti kolegą iš keblios padėties, kurių žurnalistiniame darbe netrūksta.

„Lietuvos ryto” fotografas Ramūnas Danisevičius (43) – visuomet kelyje su dviračiu. Karštą vasarą, net atšiaurią žiemą – ir tuomet kasdienybės poetu vadinamas fotomenininkas keliauja dviračiu apšarmojusiais ūsais. Kiaurus metus dviračiu minantį vyrą pristabdo nebent aplediję keliai.

Prieš porą metų Ramūnas atkreipė dėmesį į kolegos pranešimą apie Lietuvos fotografijos vietą pasaulyje.

„1937 metais fotografai Boleslova ir Edmundas Zdanovskiai nuvažiavo dviračiais į Paryžių apžiūrėti Baltijos šalių paviljono – kolegų darbų. Nežinia, galbūt jie nuo Varšuvos sėdo į traukinį – informacijos nėra, bet man užteko tos užuominos ir nusprendžiau pakartoti tą prieš 80 metų galbūt įvykdytą žygį, – pasakojo Ramūnas ir paklausė: – Ar žinai, ką reiškia „trolinti“?“.

Štai taip jis prikibo prie savo bičiulio, Vilniaus savivaldybės fotografo Sauliaus Žiūros. Vyras, toli gražu ne kasdien važinėjantis dviračiu, po geros savaitės pasidavė Ramūno „trolinimui“.

„Netikiu, kad Ramūną sužavėjo kolegų žygis prieš 80 metų, jam tai buvo tik pretekstas, – smagiai pasakojo Saulius. – Mudu jau buvome dviračiais numynę iki Baltarusijos, Rygos. Tad savo dviračiui pakeičiau detales ir stojom į kelią“.

2304 kilometrai per 20 dienų – štai tokie kelionės skaičiai. Vyrai to nelaiko žygdarbiu, neištrauksi iš jų ir kelionės romantikos krislo. Tiesiog jie ne iš tų, kuriuos tenkintų poilsis drybsant paplūdimyje, bet nemano, kad tai prasčiau nei ekstremalūs pojūčiai.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ko reikia, kad pasiryžtum tokiai kelionei?

Saulius: Durnos galvos (juokiasi). Laiko turėjome tris savaites – ilgesniam laikui mūsų nebūtų išleidę iš darbų. Dar – lėktuvo bilietus skrydžiui namo iš Paryžiaus, tad turėjome apibrėžtą laiko tarpą. Žinoma, reikia nors šiokios tokios praktikos, kad būtum numynęs ne vieną šimtą kilometrų – juk kasdien tris savaites nuvažiuodavome po 100 kilometrų. Jei kurią dieną patinginiaudami numindavome mažiau – kitą atsiimdavome.

Ar kas nors kelionėje erzino?

Ramūnas: Vėjas labiausiai užkniso – visą kelią mynėme prieš jį. Pasitaikydavo, kad navigacija nuvesdavo į smėlio keliuką per mišką, kur pavažiuoti neįmanoma, tad kartais žemėlapio rodmenis derindavome su vietiniais gyventojais, nes tokie nukrypimai atimdavo jėgų ir laiko.

Kokia žavingiausia kelionės akimirka?

Ramūnas: Neverbickas! (Kolega fotografas Renatas Neverbickas, gyvenantis Berlyne. – aut.past.) Pas jį nuvažiavome kaip tik po labai sunkios paros: išvakarėse niekaip negalėjom išvažiuoti iš vieno Vokietijos miesto – vis driekėsi ir driekėsi priemiestis, o jėgų jau – nulis. Įlindome į krūmus ties kažkokia gamykla ir pernakvojom.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Renatas mus pasitiko, pamaitino, apnakvydino. Jis pats daug važinėja dviračiu – buvo gera greitai apžiūrėti Berlyną ratuotiems, važiuoti ten vienas malonumas, labai draugiškas miestas dviratininkams.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Dar smagu buvo sutikti kitus kolegas – žurnalo „Žmonės“ ir portalo Žmonės.lt fotografę Gretą Skaraitienę su vyru Vygintu. Jie keliavo motociklu – sutarėme susitikti patogiame taške – viename kempinge Lenkijoje. Geras toks atokvėpis su savais...

Didžiausias džiaugsmas, kai draugai ir kolegos susirinko mus išlydėti nuo Vilniaus Katedros aikštės – tikrai gavom labai geros nuotaikos užtaisą. Ką gi – nebegali nebenuminti. Buvo gražu.

Kas jus nustebino?

Ramūnas: Lenkija tokia graži – net sunku patikėti. Mes juk važiavome per kaimus. Tai stebėjomės visur apsėtais arba jau tvarkingai nupjautais laukais, nėra nė lopelio netvarkingo. Vilkėjome marškinėlius su kelionės maršrutu „Vilnius-Poland-Germany-Belgium-Paris“, tai išvydęs vienas lenkas taip nuoširdžiai sušuko: „Kuuurwa!”. Buvo juokinga, toje šalyje šis žodis turi švelnesnę prasmę nei pas mus – juo dažnai reiškiama tiesiog nuostaba. Girdėjom jį šnabždant ir besistebinčias mūsų užmoju barmenes kavinėse.

Gal pakelėje jums kokia nors močiutė atnešė braškių?

Ramūnas: Kokia močiutė? Mums nešė braškes jaunos mergos pakeliui! (Kvatoja.)

Saulius: Tarp kitko, Vokietijoje tarp pakeliui pardavinėjamų uogų pamatėme braškių vyno – aišku, kad paragavome. Saldus...

Ramūnas: Juokinga prisiminti, kaip aš Prancūzijos kaime pirkau vyną. Prašau jo bare – parduotuvės jau nedirbo – įvairiausiomis kalbomis, tačiau barmenė niekaip nesupranta. Galiausiai kažkaip toptelėjo ištarti žodį „božolė“, nors tikrai nenorėjau jauno jų vyno. Moteris nulėkė į rūsį ir atnešė naminio vyno.

Kokios mintys kyla monotoniškai minant dviratį?

Saulius: Euforija baigėsi po savaitės. Trečią, neslėpsiu, jau galvojau, – kam man to reikia.

Ramūnas: Didžiausias džiaugsmas, kai draugai ir kolegos susirinko mus išlydėti nuo Vilniaus Katedros aikštės – tikrai gavom labai geros nuotaikos užtaisą. Ką gi – nebegali nebenuminti. Buvo gražu. Smagu buvo kelionės metu justi palaikymą – mes vedėme fotodienoraštį. Kolegos net paėmė ir įmontavo mūsų nuotrauką prie Eifelio bokšto – kilo sąmyšis, kad mes jau Paryžiuje. Žodžiu, likusi chebra linksminosi ir be mūsų.

Koks jausmas įvažiuoti į Paryžių dviračiu?

Ramūnas: Tai ne jausmas – tai didelis stresas!

Saulius: Po jaukaus Berlyno Paryžiuje patekome į chaosą – pro šalį grėsmingai varo vilkikai, virš galvos neaukštai ūžia lėktuvai, leisdamiesi oro uosto link, automobiliai pypsi. Paryžius ne dviračiams – ten tikra betvarkė. Nors man ji savotiškai patiko – gali važiuoti bet kaip, svarbu nepatekti į avariją.

Ramūnas: Geras jausmas buvo išvysti prie Eifelio palaikymo komandą – atskrido mūsų su Sauliumi antrosios pusės. Su vėliavomis, šampanu, tik štai šį bijojo šauti ir mus aptaškyti pergalės purslais – taip įgasdintos antialkoholinės politikos Lietuvoje (juokiasi). O Paryžiuje pievelėse žmonės piknikauja, ką nori – tą geria, policininkai tik padalija maišelius, kad šiukšles susirinktų.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kur keliaudami nakvojote, kaip maitinotės?

Ramūnas: Nakvodavome palapinėse – pasidairai, kur nuošaliau ir pasistatai. Ypač Vokietijoje visur – privati valda, ežerai aptverti – neprieisi. Kai kada apsistodavom moteliuose, kempinguose. Bet į pastaruosius reikia spėt iki 21 valandos – paskui jau nebegauni vietos, o mes tokiu metu dar minam.

Saulius: Žinom, kad užsienyje parduotuvės užsidaro žymiai anksčiau nei Lietuvoje, bet tą pajusti savo kailiu, kai esi alkanas, buvo keista. Paprastai važiuodavome nuo 9 valandos ryto, apie pusę vienuoliktos vakaro jau statydavome palapinę. Tokiu metu rasti maisto sudėtinga, gerai, kad vežėmės kelioninę dujinę viryklę ir patys ką nors pasigamindavome. Rytą vėl – kavinėje gali gauti tik kavos ar arbatos, maisto – tik apie vidurdienį, o tokiu metu mes kelyje. Mus gelbėjo kebabinės – gyvenime nebuvau valgęs kebabų, kelionės metu išragavau visokių.

Ramūnas: Nepaisant to, svorio numetėme. Saulius Paryžiuje išsinumotame bute rado svarstykles, pasisvėrė ir sako, kad jos sugedusios – minus 8 kilogramai! Aš numečiau penkis, nors, regis, net nebuvo iš ko.

Ar buvo tokių, kurie netikėjo, kad nuvažiuosite iki Paryžiaus?

Ramūnas: Buvo – paskui labai stebėjosi ir džiaugėsi. Gal mums pasisekė, bet kelionės metu jautėmės saugūs, kai kada net dviračių nerakindavome. Kiek nejauku trumpai buvo gal Paryžiaus priemiesčiais važiuojant, kai vienoje vietoje išvydome būrį svetimtaučių.

Ar šiandien pasakytumėte, kad vertėjo leisti į tokią kelionę?

Abu sutartinai: Taip!

Tačiau kažkodėl abiejų akyse – gudrios ugnelės. Vėliau prisipažįsta – kitą kartą rinktųsi trumpesnį maršrutą.

Kokių galėtumėte duoti patarimų kitiems, sumaniusiems leistis į tokią avantiūrą?

Ramūnas: Niekur tu nevažiuok! (Kvatoja.)

Saulius: Reikia gerai įvertinti savo fizines galimybes. Pasiėmėm atsarginių detalių, padangos kamerų – bet šių neprireikė.

Mes neketinome nakvoti viešbučiuose, vadinasi – vežėmės palapinę, miegmaišius, taip labai apkrauni dviratį ir važiuoti dar sunkiau. Nerimavau dėl savo kojų – kartais kelius paskauda, Vokietijoje koja ties čiurna ištino, bet padėjo nusipirktas pakeliui tepalas. Patarimų pilna internete – nieko naujo nepasakytume. Be to, jei ko pritrūksta – visko galima nusipirkti pakeliui.

Ramūnas: Mes dar pasiėmėm papildų – tiesiog sporto parduotuvėje paklausėm, ko gali prireikti. Svarbiausia – magnis, nes iš tiesų ramiai sėdint pradėdavo tempti koją, krūvis kūnui didelis.

Atostogos reikalingos galvą išvalyti – ar pavyko?

Saulius: Galva tikrai labai gerai išsivalo. Po savaitės jau nebegalvoji apie darbą. Pirmąją dar mintys sukasi apie jį. Atsipalaidavom taip, kad į darbą, į realybę grįžti buvo labai sunku – jautėmės lyg kosmonautai.

Tarsi buvote įpareigoti vesti fotodienoraštį – sekančių jūsų žygį buvo šimtai. Ar nepraėjo noras fotografuoti?

Saulius: Telefonais fotografuodavome dažnai, o štai fotoaparatus išsitraukdavome retai. Vežėmės juostinius, o jiems reikia nusiteikimo, tinkamos šviesos. Kai šviesa puiki, žiūrėk, jau reikia rūpintis nakvyne ir dairytis į šonus nėra kada.

Kokie jūsų ateities panai? – šį kartą aš bandau „patrolinti“ kolegas.

Tai mūsų maža paslaptis, – kvatodamas ištaria savo mėgstamą frazę Ramūnas.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai