Knygos vaikams autorius Ernas Moll – iš mados pasaulio į pieštukų karalystę

Ernas Moll/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Beatričė Jurevičiūtė
Publikuota: 2020-01-18 09:00
Pažvelgęs į gatve einantį aukštą ir išvaizdų, kiek egzotiškų veido bruožų vyrų stiliaus konsultantą Erną Moll (35), neįtartum, kad šis ką tik parašė knygą vaikams „Šiaušiukai“ ir pats iliustravo. Jis labiau primena modelį negu pieštukais ir popieriaus lapais apsikrovusį menininką.

Tavo vardas ir pavardė lietuvio ausiai skamba kiek neįprastai...

Prosenelis iš mamos pusės – tikras italas. Nors ryšio su tuo kraštu ir nepalaikome, dar būdamas moksleivis pasikeičiau pavardę į Moll – gražiau skambėjo. Pamenu, grįžau po vasaros atostogų į mokyklą ir mokytoja sako: „Kas čia per naujokas Moll mūsų klasėje?“ Pakėliau ranką. „O, per vasarą ne tik paaugai, bet ir pavardė kita!“ – nusijuokė. Visi greitai priprato prie naujosios pavardės, tačiau visada buvau šaukiamas vardu, o ne, kaip kartais būna, pavarde ar pravarde.

Mano mama yra labai meniška, tokia ir visa jos giminė: nemažai scenos žmonių, senelis architektas, o močiutė turėjo grožio salonus. Turbūt šie genai persidavė ir man, nes štai tėčio pusė visai kitokia: ten žmonės racionalaus mąstymo, dirba medicinos srityje.

Apskritai jaučiu labai glaudų ryšį su mama, ji buvo tas žmogus, kuris padėjo mano fantazijai klestėti. Buvau vaikas, kuris vos išmokęs geriau kalbėti besdavo pirštu į medį, bėgantį šunį ar balą ir klausdavo ne „Kas čia?“, o „Ką sako?“ Ir sugalvok tu man, ką sako bala ar medis...

Ernas Moll/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Ernas Moll/ Redos Mickevičiūtės nuotr.

Rašytojas, iliustracijų autorius ar tiesiog kūrėjas? Spėjai apgalvoti, kas tave dabar tiksliai apibūdintų?

Didžiu menininku savęs niekada nelaikiau, tiesiog jaučiu spalvas, moku piešti. Pieštukas mane lydėjo nuo mažų dienų, o vaikystėje, kaip ir daugelis bendraamžių, perpiešdavau daiktus, vėliau pradėjau kurti ir popieriaus lape vis dažniau atsirasdavo mano fantazijos vaisiai: mažos istorijos, ką kambaryje veikia be manęs likę žaislai. Užaugęs svajojau piešti komiksus.

Niekada nebuvau tiksliųjų mokslų gerbėjas, baigęs mokyklą turėjau tik vieną norą – studijuoti etikos mokslus tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Pamenu, buvo rugsėjo mėnuo, oras jau nepriminė vasaros, bet rytiniai saulės spinduliai drąsiai skverbėsi į universiteto paskaitų auditoriją ir nusidriekė per visas jos grindis. Dėstytojo balsas taip ramino, viskas aplinkui tarsi sustojo, o aš įsistebeilijau į tuos saulės spindulius ant grindinio ir sąsiuvinyje pieštuku nupiešiau kažką jaukaus, mielo, pūkuoto... „Tikras šiaušiukas!“ – pamaniau. Nuo tos dienos praėjo visi penkiolika metų.

Tik šįmet šiaušiukas atsidūrė spalvingoje knygoje vaikams – kodėl taip užtrukai?

Taip susiklostė aplinkybės. Dirbdamas kostiumų salone sykį netikėtai iš ilgamečio kliento sulaukiau klausimo: „Ernai, norime išleisti knygą vaikams, gal tu žinai, kas norėtų sukurti savo herojų?“ Ogi aš! Parašyti knygą užtruko apie metus, kritikai įvertino turinį ir štai dabar leidinys jau pasiekė knygų lentynas. Norėjau sukurti ką nors tokio, kas paliestų vaikų ir tėvų širdis. Šiaušiukas turi savo filosofiją – nėra šiaip paprastas herojus. Šis mažytis, iš gamtos kilęs padarėlis, padeda kurti pokalbį tarp tėvų ir vaikų, atrasti tarpusavio ryšį ar jį atnaujinti. Šie besibaigiantys metai išties kūrybingi, bet žinojau, kad niekas kitas geriau už mane šiaušiukų istorijos neperteiks nei žodžiais, nei piešiniais. Visos iliustracijos kurtos tik pieštuku mano paties, nenaudojau jokios kompiuterinės grafikos. Pats sukau galvą, kokia bus šiaušiuko anatomija, kaip jis judės... Knygoje daug gražių jausmų ir gėrio: jeigu pažvelgęs į juos nusišypsai bent mintyse, vadinasi, savo darbą ji jau atliko, nes toks ir yra šios knygos tikslas – kelti geras emocijas. Šiaušiukas – širdimi juntamas, nekalbantis herojus.

Savo atžalų dar neturi – kaip sekasi bendrauti su mažaisiais?

Viskam savas laikas (šypsosi). Manau, gebėjimas vaiką išklausyti ir žiūrėti į jį kaip į augančią asmenybę padeda užmegzti pokalbį. Vaikai – ne gyvūnai, nereikia bandyti jų kaip nors prisijaukinti.

Ernas Moll/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Ernas Moll/ Redos Mickevičiūtės nuotr.

Ar visus tuos metus, prieš išleisdamas knygą, nesijautei save pametęs kūryboje?

Betgi pažiūrėkite – visi šie darbai susiję! Grožis, stilius, mada, piešimas – visur reikia estetikos suvokimo. Kūrybiškai žvelgiau į pozavimą, drabužių istorija irgi labai kūrybinga, o mokslas, kaip juos sudėlioti į teisingą eilutę, reikalauja daug išmonės ir fantazijos. Niekada nesijaučiau atitolęs nuo savo mėgstamo užsiėmimo, nes, vos tik užsimanydavau, paimdavau į rankas pieštuką – nelaukdavau jokios mūzos ar vidinių kančių, kurios neva privalo draskyti menininko sielą, kad šis sukurtų ką nors įsimintino. Tvarkingai išsidėlioju pieštukus, popieriaus lapus, pasidedu šalia trintuką ir, žiūrėk, nepastebiu, kaip pradeda aušti...

O kaip atsiradai mados pasaulyje?

Visai atsitiktinai – paskutinėje mokyklos klasėje tiesiog gatvėje mane užkalbino vienos modelių agentūros vadovė. Scena niekada nebaugino, netgi patiko, todėl ir pamaniau: „Kodėl gi ne?“ Lietuvoje pasirodžiau „Mados infekcijoje“, vykau į Pietų Korėją. Taip sykį niekieno neskatinamas sugalvojau išvažiuoti gyventi į Niujorką. „Juk pasaulis draugiškas, nieko neprarasiu palikdamas gimtąją šalį, galėsiu bet kada čia grįžti“, – pamaniau ir išskridau. Pragyvenau Niujorke trejus metus, kol pajutau namų ilgesį.

Niujorke tikėjaisi užkopti į mados olimpą ar tiesiog viliojo šio populiaraus svajonių miesto galimybės?

Visuomet žavėjausi dangoraižiais, net Vilniuje maloniau vaikščioti tarp aukštų pastatų – galbūt todėl, kad pats esu aukštas? Visgi Niujorkas didis miestas, viena iš mados sostinių, todėl nutariau pats ten belstis į modelių agentūrų duris. Buvau jaunas, nežinomybė ir neužtikrintumas manęs negąsdino, o ir šiokių tokių darbų buvo. Viskas neblogai sekėsi, tik jaučiausi gana vienišas, nes neturėjau artimų draugų, pasiilgau europietiškos kultūros. Niujorko Centrinis parkas išties žavus, tačiau Vilniaus Vingio parke vis tiek mieliau... Tiesą pasakius, esu gyvenęs trijose šalyse ir pakeitęs devynias mokyklas. Gimiau Šiauliuose, kelerius metus, iki tada, kai turėjau eiti į mokyklą, su šeima praleidome Vokietijoje pas gimines – tuometinė Lietuva labai skyrėsi nuo Vokietijos, o ten kaip tik viešėjau, kai griuvo Berlyno siena. Gyvenau ir Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Kaune... Po Niujorko apsistojau Vilniuje ir čia gyvenu iki šiol.

Septynerius metus dirbi vyriškų drabužių salone stiliaus konsultantu. Profesionalo akimis, lietuviai stileivos nebenusileidžia vakarų europiečiams?

Vyrai kur kas drąsiau žvelgia į spalvų paletę, renkasi ne tokias įprastas tamsias, o ryškesnes, šviesias. Spalvos atspindi žmogaus emocijas, o drabužis sukuria nuotaiką. Detalės atskleidžia įvaizdžio originalumą: vyriška eilutė iš karto atrodo dailesnė, kai pasiriši įdomesnį kaklaraištį, užsisegi apyrankę ar laikrodį, į švarko atlapą įsisegi ženkliuką. Būna, su vienu klientu salone praleidžiu kelias valandas, o su kitu užtrunku vos dešimt minučių. Tačiau garderobą atnaujinti besiruošiančiam vyrui reikia mažiau pagyrų negu moteriai: mato, kad tinka ir patogu, – ima ir nusiperka. Tiesa, vis dar manau, kad vyras vyrui gali geriau patarti renkantis drabužius: koks modelis patogesnis, o kuris varžo judesius. Beje, man pačiam švarko ir kelnių derinys – kasdienybė, todėl visiems siūlau nelaukti progų, norint vilkėti klasikinę eilutę. Darbe ir laisvalaikiu geriau jaučiatės ne su megztiniu, o su švarku – jį ir vilkitės. O jeigu tik ir laukiate, kada grįžę namo galėsite nusimesti tą nelemtą švarką ir apsivilkti ką nors kitą – puiku! Nereikia iš drabužių daryti kulto.

Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.

Naujausi straipsniai