Knygos „Nepažįstamasis ant tilto“ herojai atvyksta į Lietuvą: po išgelbėtos gyvybės liko draugais

Jonnis Benjamin ir Neilas Laybourn / J. Sinclair nuotr.
Jonnis Benjamin ir Neilas Laybourn / J. Sinclair nuotr.
Nora Žaliūkė
Šaltinis: „Žmonės“
2019-09-16 08:46
AA

2008 metais, Jonnis Benjamin (32) stovėjo ant Vaterlo tilto ir ketino nusižudyti. Šimtai žmonių praėjo pro šalį, o Neilas Laybourn (36) sustojo, vaikiną užkalbino ir taip išgelbėjo jo gyvybę. Visą šią istoriją, kartu su Jonniu aprašė Britt Pflugger knygoje „Nepažįstamasis ant tilto“, o abu vyrai iki šiol glaudžiai dirba kovodami su psichikos sutrikimų stigma. Jonnis ir Neilas šiais metais atvyksta į Lietuvą: juos sutikti galėsite šių metų OPEN BOOKS literatūros festivalyje, rugsėjo 21 dieną, 17:30h, Nacionalinėje dailės galerijoje.

Apie ką yra jūsų knyga?

JONNY: Tai mano asmeninės kelionės istorija. Nuo psichikos ligos pradžios, laiko kai jaučiausi blogiausiai ir atsidūriau ligoninėje, iš kurios pabėgau tiesiai ant Vaterlo tilto. Knygoje kalbu apie trumpą, mane išgelbėjusį pokalbį su Neilu, po kurio buvome išskirti. Pasakoju kaip vėliau jo ieškojau ir kas vyko mums vėl susitikus. Tai knyga ir apie psichikos sutrikimus apskritai, apie jaunų žmonių psichologinę sveikatą ir ką dėl jos galime padaryti.

Britt, koks jausmas buvo rašyti knygą, liečiančią tokias skaudžias ir kartu jautrias temas?

BRITT: Aš jaučiau milžinišką atsakomybę darbą atlikti gerai. Teisingai. Dauguma leidėjų jau buvo susisiekę su Jonniu dėl knygos, tačiau idėja man kilo spontaniškai ir visai netikėtai. Ir kai pirmą kartą susisiekiau su juo, tarpusavio ryšys atsirado iškart, nors pirmas kontaktas tebuvo Twittteryje. 

Rašant knygą, svarbiausias dalykas man buvo perteikti Jonnio balsą ir išgyvenimus teisingai, įtraukiant ir svarbius, psichinę sveikatą liečiančius politinius aspektus. Šią mūsų idėja labai palaikė leidėja Carole Tonkinson. Tiek aš, tiek Jonnis jautėm, jog jo istorija yra kur kas daugiau nei „vien“ ta diena ant tilto. Svarbu kaip ir kodėl jis ten atsidūrė? Kokia buvo jo vaikystė? Ir pati svarbiausia tema - kaip po to įvykio jis atkūrė savo gyvenimą iš naujo.

Jonnis Benjamin ir Neilas Laybourn su Kembridžo hercogais / „Scanpix“ nuotr.

Daug žmonių bando nusižudyti viešose vietose, tačiau nedaug kas išdrįsta prieiti ir padėti. Kodėl taip yra?

NEIL: Psichikos sutrikimai nėra tas dalykas apie kurį dešimtmečius kalbama garsiai, tai nėra tai ką aiškiai supranta masės. Jie turi begalo daug neigiamų klišių, neteisingų asociacijų, dėl ko automatiškai atsiranda atmetimo reakcija. Ir yra visiškai normalu išsigąsti to, ko pats nesupranti. Žmonės, atsidūrę šalia savižudžio pasimeta: jie nežino ką daryti, mano, jog aplink yra daug kitų žmonių, kurie su situacija susitvarkytų geriau, tuoj kažkas prieis, padės. Taip pat, juk mums visiems įkalta  į galvas, jog tokius dalykus tvarkyti yra policijos reikalas, reikia skambinti jiems, o ne kištis pačiam. Žmonės bijo, nežino kaip prieiti ir tikisi, jog kažkas kitas imsis veiksmų.

Po to kai išgelbėjau Jonnį, jūsų keliai išsiskyrė. vėliau Jonnis tavęs ieškojo šešis metus. Kaip jauteisi kai Jonnis tave rado?

NEIL: Tai buvo įvykis, kurio mažiausiai tikėjausi. Tas keistas, padrikas pokalbis ant tilto, Jonnio situacija man ramybės nedavė daug metų. Nuolat galvojau ar jis gyvas, ar sveikas, ar grįžo ant tilto ir įvykdė ką buvo planavęs. Ir staiga, visiškai netikėtai visą šią istoriją pamatau socialiniuose tinkluose! Jonnis ne tik gyvas, bet dar ir gerai žinomas! Visiškai to nesitikėjau ir net nenutuokiau. Kuomet  vėl susitikome, emocijos liejosi per kraštus. Ilgai kalbėjomės, jis dėkojo ir pasakojo, kaip tas trumpas pokalbis ant tilto jam padėjo ir net pakeitė gyvenimą. Buvau be galo laimingas, jog Jonniui pagaliau viskas gerai. Viskas buvo absoliučiai nerealu gerąja prasme.

Jonnis Benjamin ir Neilas Laybourn / J. Sinclair nuotr.

Knyga neįtikėtinai drąsi ir atvira. Ar nebuvo baisu ją išleisti pasaulin?

JONNY: Taip, buvo išties baisu kalbėti apie tokius asmeniškus patyrimus. Knygoje yra dalykų, kurių nežinojo net mano šeima ar artimiausi draugai. Dalykų apie kuriuos nesikalbėjau absoliučiai su niekuo. Mano artimieji mane labai mane palaikė. Knyga jiems leido pilnai suprasti ką aš išgyvenau, kas manyje dėjosi. Ne tokie artimi draugai pagaliau pamatė tikrąjį mane. Buvo ir baisu, tačiau kartu tai mane išlaisvino, leido būti atviram ir sąžiningam, nieko nebelaikyti užantyje. Tikrai bijojau neigiamų reakcijų, tačiau sulaukiau netikėto, milžiniško palaikymo.

Ar po knygos išleidimo kas nors pasikeitė?

 JONNY: Ne per daugiausiai, tačiau didžiausias pokytis – suartėjimas su šeima ir tai, kad jie pagaliau apie mane žino viską. Mano gyvenimas išties pasikeitė kai vėl sutikau Neilą: atsirado daug viešo dėmesio, domėjimosi tiek Jungtinėje Karalystėjė, tiek visame pasaulyje.

Ar manote, kad tokios knygos gali pakeisti pasaulį?

BRITT: Tai buvo dar vienas labai svarbus mano ir Jonnio uždavinys. Mano buvusiam partneriui, kaip ir Jonniui, buvo diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas – turėjau progos iš labai arti matyti kokių neteisingų ir iškreiptų įsitikinimų žmonės turi ne tik apie šizofreniją, bet ir apie psichikos ligas apskritai. O kaip žmogus išgyvenęs sunkią nerimo depresiją, patyriau tai ir savo kailiu. Tačiau atsiliepimai, kurių sulaukėme po knygos pasirodymo pranoko visus lūkesčius: įvairiausių sričių, profesijų atstovai susisiekė su mumis ir pasakojo, kaip knyga atvėrė jiems akis. Kaip ji padėjo labiau suprasti kas yra psichikos ligos, kokios jos būna, supažindino su savižudybės problema. Neapsakomai malonu iš jaunų žmonių girdėti, jog pagaliau jie rado juos suprantantį balsą, žmogų, kuris ne tik išgyveno tokį skausmą, kokį jie patiria šiandien, bet ir rado jam vaistų. Su mumis susisiekė ir specialistai, psichologai, psichiatrai, pasakojantys, jog knyga padėjo jiems dar labiau suprasti pacientus, pamatyti pasaulį jų akimis. Visi šitie atsiliepimai mums nepaprastai brangūs ir svarbūs. Neįkainojami.

NEIL:  Pats mačiau kaip knyga pakeitė ir paveikė daugelio gyvenimus.

Žmonėms patinka skaityti įkvepiančias istorijas apie žmones iš kurių gali pasimokyti. Jonnis buvo mano pirmas sutiktas žmogus taip atvirai kalbėjęs apie psichikos sutrikimus. Mano aplinkoje, tuomet, to nebuvo, neturėjau supratimo kas tai yra, iki ko tai gali privesti. Apskritai, nepažinojau nė vieno žmogaus taip nuoširdžiai pasakojančio apie tokias asmenines problemas, ir per tokį trumpą laiką nuveikusio tiek daug, kiek nuveikė Jonnis. Dabar, vis daugiau ir daugiau žmonių išdrįsta dalintis savo bėdomis, pasakoti apie ligas. Šiandien tai yra normalu, o tada Jonnio drąsa stebino visus, įskaitant mane patį.

Lietuvoje savižudybių statistika labai liūdna. Taip pat, mūsų šalyje, žmonių su diagnozuota depresija yra labai daug. Nuo ko turėtume pradėti, norėdami pagerinti situaciją?

JONNY: Lietuvoje, kartu su Neilu, buvome du kartus ir čia sutikome be galo daug nuostabių žmonių, darančių nuostabius dalykus. Kalbėjomės su puikiais psichiatrais, politikais, žmonėmis, kurie savižudybes patyrė artimųjų rate. Čia yra daug žmonių sunkiai dirbančių vardan situacijos pasikeitimo, o pasikeisti turi daug kas, įskaitant ir sveikatos sistemą. Žmonės turi susitelkti, dirbti išvien, vardan vieno tikslo. Jungtinėje karalystėje mes sakome, jog savižudybės klausimas yra visų reikalas vienodai. Tai nėra ta bėda apie kurią galime pasakyti: „Manęs tai neliečia, tai ir nepergyvensiu“. Psichikos sutrikimai gali paliesti bet ką, bet kada, ir mes turime keisti savo požiūrį į juos. Tačiau aš tvirtai tikiu, jog jis  pasikeis ir Lietuvoje. Tikėjimas tik tvirtėja sutikus tokius darbščius žmones, kokius sutikome Vilniuje. Viskas pasikeis į gerą.

Kas buvo sunkiausia rašant šią knygą?

BRITT: Iš pradžių, didžiausias mano rūpesti buvo išgirsti Jonny teisngai. Kuo daugiau laiko kartu leidome, tuo geresni draugai tapome. O ryšiui vis stiprėjant, pmatėme, kad į daug ką reaguojame emociškai vienodai ir klausyti Jonnio, jį suprasti tapo neįtikėtinai lengva. Kai kurie skaitytojai net sakė, jog skaitydami knygą galėjo girdėti Jonnio balsą ir tai man yra pats didžiausias komplimentas.

Taip pat, sunku buvo klausytis Jonnio praeities pasakojimų, grįžimo į sudėtingiausius ir skausmingiausius laikus iš vaikystės dienų ir paskutinių savaičių, privedusių jį prie tilto. Mintis, jog tavo draugas išgyveno tokias kančias buvo tiesiog nepakeliama...

Dar viena sunki dalis buvo mano pačios, tamsios praeities pusės atskleidimas. Prisipažinau Jonniui, jog vos du mėnesiai iki jo bandymo nusižudyti, aš pati rimtai svarsčiau, planavau stoti ant tilto ir atimti sau gyvybę. Nors mūsų istorijos skirtingos, patirtis man padėjo labiau jį suprasti, prakalbinti, nors kalbėti pačiai buvo nepapratsai sunku. O prisipažinus, 90% darbo su knyga buvo vienas malonumas. Nors skambės tikrai keistai, dirbdami mes nepapratsai daug juokėmės! Mūsų abiejų humoro jausmas tamsokas ir mums abiems buvo svarbu į darbą įnešti šiek tiek linksmybių. Aš tikrai negaliu įsivaizduoti geresnio bendraautoriaus sau: Sąžiningai, Jonnis yra vienas iš nuostabiausių, nesavanaudiškiausių ir labiausiai atjaučiančių žmonių, kokį tik man teko pažinti. Man didžiulė garbė vadintis jo kolege ir drauge.

Jonnis Benjamin ir Neilas Laybourn su Kembridžo hercogais / „Scanpix“ nuotr.

Ką patartumėte praradusiems gyvenimo džiaugsmą žmonėms, kurie dabar skaito šį interviu ir galvoja, kad jie niekam nerūpi, niekas jų nesupranta?

NEIL: Mudu su Jonniu esam sutikę daug tokių žmonių, ir aš puikiai suprantu kaip sunku apie savo būklę prabilti pirmą kartą. Bet vien ištarus garsiai, jog tave kamuoja mintys apie savižudybę, nusimeti nuo pečių didžiulę naštą ir įtampą. Tereikia susirasti vieną tinkamą žmogų, vieną saugią vietą ir pasakyti. Paprašyti pagalbos, pokalbio, plano. Pradėti kalbėti yra pati sunkiausia, tačiau daugiausia vaisių duodanti dalis.

JONNY: Visiškai sutinku. Labai svarbu nesigėdyti savo jausmų. Ir aš visada sakau, jog turėti psichikos sutrikimų yra tas pats, kas turėti bet kokių kitų sveikos probelmų. Vieni susilaužo kojas, peršala, apsinuodija. Kitiems ką nors maudžia, skauda. Smegenys yra lygiai toks pat organas kaip širdis, kepenys, skrandis ar plaučiai. Reikia nustoti skirti  psichologines ligas nuo kitų ligų. Galvą, nuo kitų organų. Būti žmogumi be galo sunku, o psichikos ligos yra lygiai tokios pačios ligos, kaip ir kitos kamuojančios kūną. Ir tam yra gydymas. Mano atveju – žinau, kad išgydytas nebūsiu, tačiau svarbiausia yra išmokti su tuo gyventi.  Aš išmokau. Radau pagalbą, kokios man reikėjo,  terapiją, vaistus, žinau kaip su tuo tvarkytis. Pradėjus ieškoti – situacija gerėja.

Knygos „Nepažįstamasis ant tilto“ herojus ir bendraautorę sutikti galite naujame literatūros festivalyje „Open books“.

Pirmą kartą rengiamo literatūros festivalio Open Books (Atviros knygos) siekis – tapti skaitytojų orientyru, išskirtinai pristatančiu ir rekomenduojančiu parinktus naujausius, pastaraisiais metais išleistus arba artimiausiu metu planuojamus pristatyti, grožinės bei negrožinės literatūros kūrinius.

Vienos dienos festivalis vyks rugsėjo 21 d., Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.