„Laiškai, kurių tu niekada negausi“ – romanas apie stiprias, ryžtingas, drąsias moteris. Keliaujantis laiku atgal, kartu ir pažindinantis su šiandienos realijomis. Istorija, kurioje esama tikrų faktų, kaip ir jos autorė Živilė GALDIKIENĖ, skatina nebijoti kalbėti, jausti, o kartais ir prašyti pagalbos.
Kas jus paskatino pradėti rašyti knygą?
Keletą metų dirbau emociškai sudėtingą teisinį darbą, teko sutikti įvairiausių žmonių. Akis į akį esu bendravusi su buvusiais kaliniais, asmenimis, priklausomais nuo sunkiųjų narkotikų, kamuojamais kitų problemų. Tokia patirtis, žmonių psichologiniai portretai ėmė nebetilpti viduje. Rašyti vis aktyviau skatino ir mano aplinkos žmonės. Gimus pirmajai dukrai buvo kilę savanorystės idėjų. Jaučiau, kad išgyvenu labai gražų tarpsnį, noriu dalytis, ir kilo mintis išnaudoti laisvo laiko trupinius prasmingai. Atsimenu tą ryškų pradinį impulsą, po kurio knygos pamatai tarsi savaime išsiliejo. Tiesiog turėjo ateiti tinkamas laikas. Nuo pradinės idėjos rašyti knygą iki tol, kol iš tiesų sėdau prie jos dirbti, praėjo beveik ketveri metai.
Pasakojate, kad knygoje galima rasti ir jūsų giminės moterų portretų...
Knyga įkvėpta tikrų istorijų, tačiau joje, žinoma, yra ir fikcijos, kūrinys – ne biografinis. Pirmiausia sėmiausi įkvėpimo iš savo prosenelės likimo istorijos. Šiuolaikinio žmogaus akimis, tai buvo šviesus, neeilinės stiprybės žmogus. Klausiausi mamos, močiutės pasakojimų, konsultavausi su istorikais, domėjausi tuo laikotarpiu, esu lankiusis tose vietose, apie kurias rašoma. Visgi palikau vietos ir literatūrinei vaizduotei, nes nemažai tos praeities mozaikos fragmentų nebelikę. Tikrumo yra ir šiuolaikinėse istorijose.
Knyga paliečia ir nutylėtą temą – nesėkmingą, sudėtingą nėštumą. Nors visuomenėje tai nėra retenybė, garsiai apie tai nekalbama. Kodėl ši tema vis dar yra tabu?
Pasirinkau netylėti, nors tai nelengvas kelias. Įpyniau dalį savo patirties į vieną šiuolaikinę istoriją. Žinoma, tai nėra mano asmeninio gyvenimo atspindys. Nesėkmingi nėštumai, sudėtingas kelias iki vaikų – labai jautri tematika. Esu kalbėjusis su nemažai negimusių vaikų netektis išgyvenusių moterų. Kai kurios gėdijasi, jaučiasi nevisavertės. Kitos bijo atsiverti net artimiesiems, kad jų neužgautų. Dažnai bijoma pasirodyti, kad esi lydimas nesėkmės, nes socialiniuose tinkluose gausu laimingų gyvenimo akimirkų. Kartais susiduriama su aplinkinių nesupratingumu, įkyriais klausimais, todėl pasirenkama tylėti. Be to, pirmus tris nėštumo mėnesius priimta niekam apie tai nesakyti, todėl jam nutrūkus dažna moteris lieka viena su savo skausmu. Džiugina tai, kad sąmoningo atvirumo mūsų visuomenėje daugėja, opios temos pamažu vaduojasi iš tylos. Kalbėjimo labai reikia, kad kitos sunkumus išgyvenančios moterys (poros) nesijaustų vienišos su savo problema. Labai svarbi ir psichologinė šio jautraus klausimo pusė: reikėtų apie ją kalbėti gerokai daugiau, nes tai tikrai nėra vien fizinis išgyvenimas.
Skaitytojus norisi įkvėpti nebijoti kalbėti, būti atvirus pirmiausia sau. Taip pat leisti sau jausti tai, ką iš tiesų jaučia, sunkiu metu ryžtis ieškoti pagalbos. Galbūt ta pagalba visai čia pat? Drįsčiau sakyti, kad romanas skirtas labiau moterims, nes gvildenama specifinė tematika ir apskritai pasakojama apie ypatingus moterų likimus.
Kiek laiko rašėte knygą?
Būtų sudėtinga tiksliai atsakyti. Mintyse rašiau jau seniai, vėliau buvo pora rankraščio variantų, jie nukeliavo į virtualią šiukšlių dėžę. Su visais klystkeliais, rašymais, taisymais užtruko kokius dvejus metus, gal šiek tiek daugiau.
Kas rašant tapo didžiausiu iššūkiu?
Didelis iššūkis man – niekada nemiegantis vidinis kritikas, bet mokausi su juo darniai gyventi. Neslėpsiu, nėra lengva. Buvo ir kitų vidinių barjerų, dvejonių. Pasakysiu galbūt banaliai, bet apgalvotas išėjimas už savo komforto zonos ribų suteikia labai vertingos patirties ir būtent tada atsiskleidžia tikrasis gyvenimo grožis.