Knygos „Kodėl prancūzės nestorėja“ autorė Mireille Guiliano atskleidė svarbias moterims paslaptis

Mireille Guiliano knygos apie prancūzių požiūrį į maistą, grožį, gyvenimą labai populiarios / Gretos Skaraitienės nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

Šeštadienio rytą smulkutė moteris plačiai šypsosi ir bendrauja taip šiltai, kad nuoširdžiai norisi ją apkabinti. Kitokia turbūt ir negalėtų būti versle daug pasiekusi ir į praėjusią Vilniaus knygų mugę atvykusi prancūzė Mireille Guiliano (70), rašytoja, kuri sulaukė pasaulinio pripažinimo dėl bestseleriu tapusios knygos „Kodėl prancūzės nestorėja. Valgymo malonumo paslaptys“ ir kitų.

Pirmoji ir Mireille labiausiai išgarsinusi knyga „Kodėl prancūzės nestorėja. Valgymo malonumo paslaptys“ išversta į keturiasdešimt kalbų. Joje rašytoja šmaikščiai dalijasi savo patirtimi metant svorį, pasakoja apie mitybos principus, pateikia receptų. Po šios knygos, kurios visame pasaulyje jau nupirkta daugiau nei 3 milijonai egzempliorių, ji parašė dar keletą panašių praktiškų gyvenimo būdo leidinių. Lietuviškai išleistos keturios jos knygos.

Mireille Guiliano knygos apie prancūzių požiūrį į maistą, grožį, gyvenimą labai populiarios

Baigusi prestižines kalbų studijas (Mireille turi prancūzų ir anglų literatūros specialisto diplomą, gautą Sorbonos universitete, vėliau įgijo vertėjo iš italų ir dar kelių kalbų magistro laipsnį), ji nemažai keliauja po pasaulį, daugiausia laiko praleidžia Jungtinėse Valstijose, ten gyvena su vyru Edwardu, vadovaujančiu Niujorko technologijų institutui. Taip pat turi namus Provanse ir nepamiršta per svaigią karjerą, kai buvo šampano „Veuve Clicquot“ atstovė spaudai, paskui – šio ženklo, dabar priklausančio prabangos prekių koncernui LVMH, vadovė, įgytų žinių. Rašinių apie maisto ir vyno derinimą, kulinarinės kritikos jos prašo garsiausi leidiniai, duoti interviu kviečia populiariausios televizijos laidos. Ir tai darydama ji išliko žavingai paprasta. „Žinai, užvakar susilaužiau riešą! To man tik ir trūko. Laimė, mano vyras yra tobula slaugė – štai lukštena man austres“, – rašo laiške iš Venecijos, kur užsuko iš Vilniaus vykdama į JAV. Beje, į Lietuvą ji ketina grįžti – kadaise čia gyvenęs niujorkietis bičiulis papasakojo daug dalykų, bet šįsyk jų nespėjo patirti, taip pat nori aplankyti Latviją, Estiją: „Gerbėjų turiu visur.“

Paslaptis – mūsų tradicijos ir ritualai, kurių laikytis lengva. Reikia valgyti tris kartus per dieną, rinktis mažas porcijas, o svarbiausia – kokybė, ne kiekybė.

Mireille nori viską patirti, pamatyti, išbandyti savo kailiu, nes dar kadaise suprato, kad įtikinamiausios istorijos – paremtos asmenine patirtimi. Kadaise pagal mainų programą nuvykusi į mokyklą Amerikoje, priaugo nemažai kilogramų, nes perėmė šeimos, kurioje gyveno, įpročius, pavyzdžiui, vidurnaktį prisikirsti ledų. Populiariojoje savo knygoje „Kodėl prancūzės nestorėja. Valgymo malonumo paslaptys“ ji aprašo grįžimo namo „malonumą“: septintojo dešimtmečio pabaigoje plaukti per vandenyną laivu buvo įprasta transatlantinė kelionė, tokią rinkosi daugybė prancūzų. Ji įsivaizdavo, kaip emocingas tėtis užtvers kelius kitiems keleiviams ir čiups į glėbį metus nematytą dukrą, bet patyrė visai kitokią gėdą. Tas miniatiūrinis prancūzas su stilinga berete atrodė ištiktas šoko: jo dievinama mergaitė yra stora! Tai – entuziastingo kibimo į mėsainius ir keptas bulves pasekmė. Tėtis sugebėjo išlementi tiek: „Atrodai kaip maišas bulvių.“ Įvertinusi, kad jis niekada nebuvo itin subtilus, o jos „sesuo“ iš Amerikos, kuri atvyko drauge, prancūziškai kalbėjo ne itin gerai, nepuolė į depresiją, paklususi šeimos gydytojui ir atgavusi kūno linijas, patirtį prasmingai panaudojo.

Turbūt labiausiai įkyrėjęs klausimas: ar išties prancūzės nestorėja?

Žinoma, knygos pavadinimas – dalis mano ironiško požiūrio, nes kiekvienoje šalyje yra storų moterų. Tiesiog mes, prancūzės, su tuo tvarkomės bene sėkmingiausiai Europoje. Šiais laikais daugelyje šalių geri dalykai, pavyzdžiui, daržovės, yra labai brangūs, o nuodai prekybos centruose – pigūs, todėl žmonės renkasi juos. Amerikietės aikčioja: „Na taip, šokoladas ir šampanas, kaipgi jūs būsite plonos?!“ Tokioms atsakau: mes valgome kitaip nei jūs, pusryčiams nesirenkame visos bagetės su šonine. Valgymas nėra tai, ką daro amerikiečiai, kimšdami bet ką oro uostuose ar namuose prie kompiuterių. Smegenys neturi kada pasakyti: „Viskas, stotus.“ Mes, prancūzai, valgome prisėdę prie stalo, renkamės tradicinį maistą ir pažadiname visus savo jausmus. Šia – maisto gerbimo – prasme esame artimi japonams. Mes žiūrime, kaip maistas patiektas, ir vertiname. Kažkur perkaičiau, kad Amerikoje žmonės pavalgo per šešias minutes. Taip tikrai nebūtų sakoma apie prancūzus. Mes valgome ilgiau, kalbėdamiesi, o tai reiškia – nebūdami pilna burna. Juk valgymas – toks malonumas! Pamenu, kaip džiaugdavausi bendraudama su močiute, kuri buvo ūkininkė, pati sukdavo sviestą, spausdavo sūrius. Kokie jie buvo skanūs ir tikri!

Mireille Guiliano knygos apie prancūzių požiūrį į maistą, grožį, gyvenimą labai populiarios

Kaip manote, kodėl jūsų knygos tokios skaitomos?

Pagal mano receptus lengva gaminti – jie paprasti. Nebūdama šefe knygose ryžausi pasidalyti savo mitybos principais, nes jie aktualūs. Ypač – Amerikoje, kur po feminizmo bangos išpopuliarėjo mintis, kad gaminti – niekinga veikla, juk yra pusgaminių. Viena tokių merginų sykį aplankė mane Provanse. Pamačiusi augančias morkas nustebo: „Ohajuje, kur užaugau, manydavome, jog visas maistas atsiranda parduotuvėse.“ Ji nedvejojo: pieną duoda ne karvės, o kartono pakelis. Reikia daug dirbti šviečiant žmones ir sakant, kad namuose ruoštas geras maistas yra nuostabus, o tinkami mitybos įpročiai gali daug ką pakeisti. Užtat skaitau paskaitas universitetuose ir apie maistą, ir apie verslą – mano parašyta knyga apie verslą nėra tokia populiari Europoje. Beje, rašyti verslo tema pradėjau tik atsistatydinusi iš pareigų šampano įmonėje.

Pasitraukti buvo sunku?

Tikrai taip. Prieš dvidešimt metų dar nesijaučiau sena, pavargusi, buvau energinga, norėjau daug nuveikti. Pirmoji knyga buvo sutikta plojimais, o ir vėlesnės – su džiaugsmu. Keliavau jas pristatydama. Vien Japonijoje buvau penkis kartus.

Rašyti pradėjote atsitiktinai, remdamasi savo patirtimi?

Europoje gal būčiau to nepadariusi, bet Amerikoje, kai ėmiau skaityti paskaitas apie šampaną, žmonės po jų prieidavo pasidomėti: „Atleiskite, bet jūs kalbate apie alkoholį, maistą, o esate tokia liekna. Kaip tai įmanoma?“ Turėdavau atsakyti, kad esu išbandžiusi viską, be to, turiu draugę, vyro kolegę amerikietę, kuri laikėsi dietų – svoris tai drastiškai nukrisdavo, tai vėl grįždavo. Žinau, kad tai – ne išeitis. Žinau jos priklausomybes, žinau savas – tai šokoladas, kiti saldumynai. Ir suvokiu, kad visam gyvenimui jų neužrauksi, – na, juk neatsisakysi to, ką dievinai, bet tiesiog galima pasirinkti, kada valgyti saldumynus. Dabar, būdama sena, suvokiu, kad negaliu valgyti šokolado tiek, kiek tada, kai man buvo dvidešimt ar trisdešimt. Bet jei tai vienas plytelės kvadratėlis per dvi savaites?.. Valgau lėtai, stebėdama aplinką, galvodama, kiek vyno prie jo išgeriu, – jis taip pat turi kalorijų. Taigi man buvo tam tikras mokslas suprasti, kodėl mes, moterys, storėjame, kodėl mūsų hormonai veikia kitaip, kodėl alkiu reaguojame į stresą. Mane labai įkvėpė žmonių reakcija į pirmą knygą. Jie rašė, kad pradėjo gaminti namie, ruošia jogurtą.

Pirmoji knyga apie prancūzes – turbūt populiariausia?

Tikrai taip. Nes joje pasakiau, kad esu viena iš jūsų, – man buvo nuteikę tas pats, kas ir kitoms. Net būdama prancūzė esu tokia pat kaip kitos moterys pasaulyje – Japonijoje, Australijoje. Visur duodama interviu, net, pavyzdžiui, apie savo verslo knygą, pirmiausia sulaukiu klausimų apie šią.

Ameriką, į kurią pirmąsyk nuvykau dar moksleivė, prisimenu su šiurpu. Ten patyriau sukrėtimą ir užsiauginau katastrofišką antsvorį. Mano amerikietis „tėtis“ kas rytą suvalgydavo po tris keturis kiaušinius su šonine. Tai tikrai per daug.

Padarėte svaigią karjerą ir verslo srityje?

Žinote, turėdama kalbų specialisto diplomą galiu arba dirbti vertėja, arba dėstyti universitete, todėl sulaukusi pasiūlymo padirbėti kitoje srityje čiupau nemirktelėjusi. Turėjau nuostabų viršininką ir įkvėpėją. Rizikavau to imdamasi, nes auklėjamos mergaitės dažniausiai girdi žodį „baimė“. Mes tikrai užaugusios bijome visko, labiausiai – rizikuoti ir keistis. Dar ir dabar gaunu daugybę laiškų, kuriuose merginos rašo: „bijau“, „negaliu“, „nepajėgsiu“. Atrašau joms: jei tik įvertinate riziką – pirmyn. Išeitis yra visada. Šitas darbas tapo nepakeliamas? Keisk. Mano draugė italė metė darbą, trejus metus buvo namuose. Sakiau: per tiek laiko kuoktelėsi, ieškokis ko nors. Ji puikiai moka kelias kalbas ir dabar dėsto italų verslo kalbą Milane. Jai tai patinka. Na, o kalbant apie mane – buvo sunku, nes tapau viena pirmųjų vyno srityje dirbančių moterų, buvau gal trisdešimties, todėl reikėdavo vyresniems vyrams, su kuriais derėdavausi, parodyti, kad esu ne pėsčia. Turėjau tikslų ir visiems įrodžiau, kad į šitą rinką atėjau ne kelti problemų, o rimtai dirbti. Labai daug mokiausi, bendravau su teisininkais – juk kiekvienoje valstijoje kitokie įstatymai, privalėjau juos išmanyti. Amerikos alkoholio verslo srityje niekas neaplenks.

Kai kas man pabrėždavo, kad dirbdama „Veuve Clicquot“ turiu prabangiausią pasaulyje veiklą, valgau geruose restoranuose, užgerdama geru vynu. Išties tai buvo kova: reikėjo išpopuliarinti tuo metu mažai žinomą šampaną, turint kuklų biudžetą. Kita vertus, man, kaip žmogui, tai buvo gera mokykla: kaip vyrų pasaulyje save pateikti ir pasakyti, ką noriu, nebūtinai tiesiai, o per aplinkui, kaip mokame mes, prancūzai? Tai, ką gavau su genais, padėdavo. Ir pati įsitikinau, kad prancūzų stiprybė dažnai yra tas žaismas: juk gyvenimas – žaidimas, tad žaiskime. Tiesą pasakius, tais laikais gaudavau 40 procentų mažiau nei tokią pat poziciją užimantys vyrai – sekretorės atlyginimą. Laimė, turėjau vyrą, iš jo pajamų valgėme. Buvo ir daugiau keistenybių tais laikais, o ir Paryžius nuo Niujorko labai skyrėsi. Pavyzdžiui, prancūzai iki šiol (nekalbant apie anuos laikus) retai drįsta prašyti padidinti atlyginimą, kas amerikiečiams yra elementaru. Mes tiesiog kitaip žiūrime į pasaulį.

Mireille Guiliano knygos apie prancūzių požiūrį į maistą, grožį, gyvenimą labai populiarios

O kaip pati atsidūrėte tame kitame pasaulyje – Jungtinėse Valstijose? Meilės emigrantė?

Kažkuria prasme – taip. Itališkų šaknų turintį amerikietį savo vyrą sutikau Stambule ir maniau, kad jis – turkas! Tuo metu turėjau nepaprastai gerai mokamą vertėjos darbą, bet dirbau po keturiolika valandų per parą. Atlikusi vieną didelę užduotį pasakiau, kad bent trims mėnesiams išvažiuoju atostogų. Keliavau po Kanadą, Niujorką, užsukau į Graikiją – kalbu ir graikiškai, toliau vykome su bičiuliais graikais. Paskui išsišnekėjome, kad noriu į Stambulą, tik visi man kartojo nekeliauti ten vienai. O su draugais – kodėl gi ne? Edwardui nutiko panaši istorija: po atostogų tris laisvas dienas praleido Atėnuose, užsuko į Stambulą. Susitikome autobuse, važiuojančiame iš oro uosto į viešbutį. Jis atkreipė dėmesį, kad esu prancūzė, – nežinau, gal dėl aprangos? Edwardas grojo fleita, kalbėjomės apie literatūrą... Sakiau: „Reikės vertėjos – parašyk.“ Buvo vasara, jam reikėjo Niujorke baigti mokslinį darbą, pažadėjau aplankyti per Kalėdas. Lapkritį jau turėjau lėktuvo bilietą. Mama jaudinosi, nes iki tol niekada nebuvau gyvenusi su jokiu vyru, o čia taip pasiryžau. Įvertino padėtį: „Regis, įsimylėjai.“ Ir buvo teisi. Dar pridūrė, kad nepabandžiusi nežinosiu, kaip galėjo būti, o grįžti namo į Prancūziją juk galėsiu bet kada. Mečiau sunkiai gaunamą vertėjos darbą Europos Taryboje ir pasirinkau ne šalį, darbą, o... vyrą. Nauja šalis, naujas gyvenimas ir darbas pasiteisimo. Ypač – darbas, nes buvau prancūzų šampano atstovė ir galėjau dažnai grįžti namo, o mano tėvai – seni, nebekeliauja.

Vaikų mes neturime – kažkada maniau, kad nesuderinsiu jų auginimo ir karjeros, o paskui nebeliko poreikio: jei būtume norėję, būtume susilaukę ar įsivaikinę.

Ir gyvendama greitojo maisto tėvynėje Amerikoje išlaikėte prancūzišką žavesį. Ar tiesą sako jau kelerius metus Prancūzijoje gyvenanti kolegė, kad lėktuvui nusileidus Paryžiuje pasijunta dešimčia kilogramų lengvesnė ir dešimtmečiu jaunesnė?

Geras palyginimas! Išties ta paslaptis – mūsų tradicijos ir ritualai, kurių laikytis lengva. Reikia valgyti tris kartus per dieną, rinktis mažas porcijas, o svarbiausia – kokybė, ne kiekybė. Žinoma, tobulai maitintis niekam nepavyksta, visi esame žmonės. Ir tai yra ne dieta, o gyvenimo būdas. Laikydamosi dietos mes save baudžiame ir kankinamės, šitaip maitindamosi – gyvename. Aišku, tai nėra visiškai paprasta, pavyzdžiui, amerikiečiai susiduria su viena problema – jie ekstremalių pojūčių mėgėjai, visko nori čia ir dabar. Prancūzai gyvena ir valgo lėtai. Sulaukiu dėkingų žmonių laiškų, kad po mano paskaitų geriau jaučiasi, nes geria daugiau vandens – amerikiečiai vandens geria mažai, mieliau renkasi šešis puodelius kavos ir tris arbatos kasdien. O jei valgysite namie gaminto jogurto dusyk per dieną, kaip daro prancūzės, neteksite keleto kilogramų per metus nieko daugiau nedarydamos. Dar kiekvienai reikėtų bent dvidešimt minučių kasdien pavaikščioti. Ypač – pavalgius. Visos turime darbus, daug valandų sėdime, užtat pajudėti tiesiog būtina. Bent jau nulipti ir užlipti laiptais. O savaitgalį jau galima pasilepinti kruasanu, keptomis krevetėmis ir – nė už ką – nesijausti dėl to kaltai! Svarbu valgyti lėtai ir protingai, o sulaukus pirmadienio pamiršti savaitgalio nuodėmes. Suprantu, kad tai sunku. Ypač Amerikoje, nes šiais laikais maisto ten yra visur: oro uoste, stotyje, gatvėje. Tačiau ar valgymas gatvėje – valgymas? Prancūzė to nesuprastų. Taip pat svarbu gerai miegoti. Kai miegame, kūnas nuveikia daug dalykų – organai valosi, smegenys „tvarko“ atmintį. Būtina pusryčiauti. Prieš atsikąsdamos duonos, suvalgykite jogurto, kiaušinį, sūrio – bet ko, kas yra gryni proteinai.

Mireille Guiliano knygos apie prancūzių požiūrį į maistą, grožį, gyvenimą labai populiarios

Skaitykite daugiau