Gegužės 7-ąją Lietuvoje minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. ŽMONĖS ir „ŽMONĖS Knygos“ šią istorinę datą, kadaise lietuvių tautą prikėlusią naujam gyvenimui, pasitinka su nauju projektu „Knygos, keičiančios žmones”. Žinomų knygų mylėtojų klausiame, koks veikalas paliko ryškų įspaudą jų gyvenime.
Fotografas Algis Kriščiūnas
Johno Steinbecko „Mūsų nerimo žiema" skaičiau būdamas trisdešimties – tokiame amžiuje, kai jaunatviško idealizmo migla ima sklaidytis ir prieš akis atsiveria ciniška realybė. Pamačiau save tame knygos herojuje, kartu su juo išgyvenau emocinį nuopuolį ir kartu su juo patyriau viltį. Vėliau dar buvo daug knygų, formavusių manyje tą žmogų, kokiu esu dabar. Jei ne Steinbeckas, Irvinas Yalomas ar Yuvalas Harrari, šiandien mano mąstymo modelis tikriausiai būtų visai kitas.
Reklamos kūrėja, dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė
Šiemet stipriausiai man suskambėjo Taros Westover „Apšviestoji“. Iki šiol negaliu patikėti, kaip tokios istorijos nutinka šiuolaikiniame pasaulyje. Ir iki šiol negaliu suvokti, kiek stiprybės, valios, drąsos ir pasiryžimo reikia savyje nešiotis, kad sugebėtum pabėgti nuo to, nuo ko pabėgo Tara. Ir kaip sukurti save tokią, kokią save sukūrė ji. Net kai užklups tamsiausia diena, net kai netikėsite nei savimi, nei apskritai pasauliu, žinokite, kad kažkur yra moteris, kurią išgelbėjo būtent knygos ir siekis būti daugiau nei beprotės šeimos auka…
Žurnalistė, laidų vedėja Daiva Žeimytė
Timo Guénardo „Stipriau už neapykantą“ perskaičiau jau kelis kartus ir žinau, kad dar skaitysiu. Labai stipriai ir jautriai papasakota paties autoriaus gyvenimo istorija, kuri priverčia į daugelį dalykų pažvelgti kitaip. Ši knyga padėjo man suprasti, kad nėra blogų žmonių, yra tik tam tikros gyvenimo aplinkybės. Autoriaus istorijos, tam tikri momentai priminė mano pačios gyvenimo tam tikrus etapus, todėl ši knyga buvo ir galimybė jo akimis pažvelgti į save, išsigryninti tikrąsias vertybes ir suprasti, kokiu keliu noriu eiti.
Vestuvių planuotoja Laura Vagonė
Labai tiksliai prisimenu knygą, kuri man aiškiai padėjo suvokti visa ko laikinumą. Tai buvo Ernesto Hemingway „Kam skambina varpai“. Vienam tai gali tebūti knyga apie karą, įvairias žmogaus žiaurumo formas, o man ji buvo knyga, po kurios siekis maksimaliai išgyventi kiekvieną dieną tik tvirtėjo. Vėliau „surijau“ visą Ericho Maria Remarque‘o kolekciją, kur ta pati tema mane labiausiai įtraukdavo. Dabar visiems atrodo, kad turim visą pasaulio laiką. Karo metu laiko sąvoka pasikeičia. Gyventi, mylėti reikia čia ir dabar, nes rytoj varpai gali skambėti jau tau. „Kam skambina varpai“ skaičiau gal tris kartus, pirmą kartą paauglystėje, bet mielai perskaityčiau ir dar kartą.
Rašytoja ir žurnalistė Erika Umbrasaitė
Ko gero viena įsimintiniausių buvo Alberto Camus „Užrašų knygelės“. Nebežinau, ar tai buvo privaloma literatūra mokykloje, ir nepamenu, kaip tokia palyginti rimta knyga pateko man, tuo metu šešiolikmetei, į rankas, bet filosofijos užkratas buvo pasėtas. Supratau, kad „įsimylėjau“ Camus, jo elegantišką cinizmą, gražius gilius sakinius, paprastai pasakomus sudėtingus ir skaudžius dalykus, o kartu su juo pamilau ir prancūzų egzistencialistus. Ne paslaptis – prieš žengiant į suaugusiųjų pasaulį, jauno žmogaus galvoje ir sieloje sukasi daugiau klausimų nei atsakymų. Taigi, Camus savo „blaškymusi“, neužtikrintumu ir kartu giliomis įžvalgomis – nes būtent tokiu padriku stiliumi ir parašytos tos „knygelės" – nuramino mane, kad viskas su manimi gerai, kad nerimaujant, blaškantis, kankinantis, ieškant ir atrandami atsakymai.
Knygos, pakeisiančios tave, ieškok www.zmonesknygos.lt