Knygoje sutilpusi Tomo Kriščiūno istorija – nuo nelaimingos meilės iki arabų princo

Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2020-02-09 09:38
Verslo ir pardavimo konsultanto Tomo Kriščiūno (48) gyvenime lyg įspūdingame scenarijuje nestigo nieko: buvo viršūnių ir duobių, didelių pinigų ir bankroto, nelaimingos meilės ir minčių apie savižudybę. Net arabų princas buvo – tarsi pagal visus žanro reikalavimus... Skirtumas tik toks, kad Tomo istorija – ne išgalvota, o tikra. Ir ji sėkmingai tęsiasi.

Linkiu gyventi įdomų gyvenimą. Kiekvieną dieną“, – įrašė Tomas savo knygos „500 dienų su Saudo Arabijos princu“ pirmajame lape. Natūralu, kad girdėjęs daug replikų, jog jo istoriją vertėtų sudėti į knygą, sykį sėdo – ir ją parašė. „Iškloti savo patirtį popieriuje įkvėpė socialiniai tinklai, – šypteli. – Feisbuke užtikau keliautojų grupę – ir brūkštelėjau, kad važiuoju dirbti į Saudo Arabiją. Žmonės sukruto: visgi mažai pažįstamas kraštas, ne kiekvienas į jį lengvai patenka. Ėmė klausinėti, kaip ten sekasi, aš sukurpiau ilgą feisbuko įrašą – bet išėjo ne toks, kokio norėjau. Kažko trūksta, lyg per saldu: gyvenau egzotiškame krašte, dirbau su arabų princu, jis man buvo dosnus... Ne, viskas prasidėjo ne taip. Jei jau ėmiausi pasakoti savo istoriją, reikia tai daryti atvirai ir sąžiningai. Šiandien man sekasi – bet kad pasiekčiau tą sėkmę, turėjau nueiti labai duobėtą kelią.“

Sakoma, kad niekas gyvenime nenutinka be reikalo...

Visiškai tuo tikiu. Visi lietuviai, kuriuos sutikau arabų šalių kompanijose, buvo turtingų tėvų vaikai, išsiųsti mokytis į geras britų mokyklas, karjerą pradėję Londone ir niekada nematę vargo. Aš savo karjerą pradėjau net ne nuo nulio, o nuo minuso. Gimiau sovietiniame Kaune, užaugau inteligentų šeimoje: tai buvo laikotarpis, kai reikėjo kovoti dėl vietos po saule. Mokykloje mums kalė, kad pinigai yra blogis, bet namuose visi konfliktai kildavo tik dėl pinigų stygiaus. Mūsų daugiabučio kieme nuolat vykdavo turgus: kas apsivyniojęs vogtomis mėsomis, kas riešutais iš konditerijos fabriko – visko, ko nebuvo parduotuvėse, buvo galima nusipirkti po langais, reikėjo tik pinigų... Turbūt jau tada sumaniau užaugęs kurti verslą.

Baigęs mokyklą studijavau ekologiją: tuomet į Lietuvą grįžo Valdas Adamkus, ši specialybė buvo labai madinga. Kauno technologijos universitetą baigiau raudonu diplomu, o tada susidūriau su realybe: dirbau inžinieriumi keramikos gamykloje, siautė ekonominė blokada, bandydami nesušalti cecho viduryje kūrendavome laužus – dar užsidėdavome plaukimo akinius, kad apsaugotų nuo žiežirbų...

Daugelis tuomet važiavo į Londoną užsidirbti – ir mudu su draugu važiavome, indus plovėme, viešbučiuose dirbome. Grįžęs įsidarbinau „Stumbro“ gamykloje: Londonas paskatino išmokti anglų kalbos, „Stumbre“ vienintelis ją mokėjau, tad direktorius Algimantas mane siųsdavo į visas parodas. Kai pasikeitus politinei valdžiai jį atleido, atleido ir mane: susiradau darbą siuntų įmonėje DHL. Manau, tai viena geriausių įmonių, kuriose esu dirbęs.

Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka
Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka

Vis dėlto ją iškeitėte į nuosavą verslą?

Tai buvo klaida. Man gerai sekėsi: pardavimas augo, vadovai vertino, atlyginimas buvo puikus. Buvau Kauno filialo vadovas, universitete baigiau ekonomikos magistrantūrą, patyriau ir studentiškas vedybas – gimė dukra Kotryna, dabar jai dvidešimt penkeri. Ji labiau vokietė nei lietuvė, po skyrybų su mama išvyko į Vokietiją vos šešerių: palaikome ryšį, norėtųsi daugiau.

Bet grįžkime prie mano klaidos: DHL man užaugo sparnai, jaučiausi, kad viską moku ir viską galiu. Nusipirkau butą Žvėryne be jokios paskolos. Mane paaukštino – tapau įmonės pardavimo vadovu, netrukus išgirdau, kad esu numatytas tapti generaliniu direktoriumi. Ir tada... išėjau. Mane nuviliojo norvegai, prekiaujantys barų ir restoranų įranga. Taip įlindau į kavos aparatų ir ledų gaminimo įrangos verslą: kadangi maniau, kad viską galiu, netrukus jau pats įsteigiau įmonę. O tada kavos platintojų suvažiavime italas man pasiūlė steigti kavines.

Maitinimo verslas nėra toks saldus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

Viena iš mano misijų – atkalbėti žmones nuo šio verslo. Net įžymybės lenda į tą sritį – ir nudega, nes turbūt suveikia emocijos: kava, kepamų bandelių kvapas... Tik paskui dažniausiai laukia nusivylimas. Dar gerai, jei įbrenda negiliai, – o aš nėriau visa galva. Norėjau užkariauti viską: atidariau penkiolika kavinių ir ledainių, maniškė „Cafe Rosso“ veikė didžiausiuose prekybos centruose. Pamenu, atidarėme kavines vienu metu su „Coffee Inn“ įkūrėju Nidu Kiuberiu: aš „Gedimino 9“, o jis Vilniaus gatvėje. Jis pritaikė savitarnos principą, nes buvo lankęsis Amerikos „Starbucks“, o aš pabijojau, nes aplinkiniai įtikinėjo: „Ką tu, lietuviams tik padavėjai turi kavą atnešti...“ Pasamdžiau krūvą padavėjų, vadybininkų, virėjų. Patalpas prekybos centruose įrengiau nuo nulio: ten iki šiol tebėra mano suklotos ąžuolinės grindys, pakabintos lubos ir kondicionieriai.

Ech, viską šiandien daryčiau kitaip, bet juk geriausia mokytis iš savų klaidų... Kalbėjomės su Nidu. „Verslo partneriai mane drasko į visas puses, reikia tartis ir strateguoti, bet neįsivaizduoju verslo be jų“, – sakė jis. O aš viską dariau vienas. Perrašiau butą mamai, kad galėčiau jį įkeisti. Ėjau per bankus ir išperkamosios nuomos kompanijas – ir visi man suteikė paskolas, iš viso – pusantro milijono litų. Kavinės iš pradžių teikė vilties: į atidarymus susirinkdavo galybė žmonių. Galvojau – negi pavyks?

Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka
Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka

Nepavyko...

Tempėme iki 2008-ųjų vidurio. Mačiau, kad padėtis blogėja, dar bandžiau gelbėtis: vynioti sušius, ruošti makaronus ir sriubas... Investicijos į virtuvės įrangą didėjo, o krizė vis gilėjo – ir kartu gilėjo mano depresija. Atsirado didelė baimė: kas bus? Ką pasakys žmonės – buvau kavos magnatas, o kuo tapau? Dar prisidėjo vyriškas ego: kai gerai, jis vyrus varo pirmyn kiaurai sienas, kai blogai – į virvės kilpą. Bankrotas nėra vienadienis procesas: jis tęsiasi ilgai ir kankinamai. Ima trūkti pinigų, vėluoji sumokėti tiekėjams, vėluoja darbuotojų atlyginimai, o nuomotojai ir bankai nelaukia – blokuoja sąskaitas, meta iš patalpų.

Mobilųjį telefoną norėjau išmesti, nes man be paliovos skambino skolų išmušinėtojai. Jausdamas milžinišką įtampą užsidariau namuose, bet ir ten nebuvo paguodos – gyvenimo draugė mane paliko. Buvo aišku, kad ateina galas. Leisdavau laiką tarp keturių sienų su buteliu ir pakeliu cigarečių, kol krisdavau kaip negyvas. 2008-ieji Lietuvoje nusidažė verslininkų krauju: daugelis baigė gyvenimą savižudybe. Ir aš ketinau taip baigti, nes nebemačiau prasmės.

Kas jus išgelbėjo?

Vieną vakarą, sukinėdamas radiją, stabtelėjau ties Marijos radiju. Kalbėjo žmonės iš užribio: alkoholikai, narkomanai, buvę kaliniai... Pasakojo, kaip pradėjo melstis, atrado Dievą – ir atsistojo ant kojų. Pamaniau – pabandysiu ir aš, juk neturiu ką prarasti. Išgėręs nesimelsi, tad po truputį mečiau blogus įpročius. Pradėjau kasryt vaikščioti aplink Žvėryno bažnyčią, ėjau į mišias: tai buvo pirmieji žingsniai link pokyčių. Pažiūrėjus „Forestą Gampą“, labai įstrigo Tomo Hankso herojaus frazė: „Mano mama sakydavo: negali pradėti naujo nenutraukęs seno.“ Supratau: reikia nukirsti virkštelę su verslu. Aštuoneri metai nuolatinės kovos, be savaitgalių ir išeiginių... Užbaigsiu visa tai. Ir visgi nesidarysiu sau galo: rasiu darbą ir kažkaip išsikapstysiu.

Žinau, kad tikėjimas dabar nebemadingas, o ir aš toli gražu ne davatka – greičiau atvirkščiai, bet būtent Dievas, vėliau – ir darbas mane ištraukė iš nevilties. Pasakiau savo darbuotojams: „Laikykitės, kiek galite, o aš einu ieškoti darbo. Kai užsidirbsiu, grąžinsiu jums skolas.“ Butą iš manęs bankas atėmė, bet Širvintose radau visai neblogą sodybėlę už kelis tūkstančius. Ėmiausi darbo paieškų, paprašiau buvusio kolegos parašyti rekomendaciją, o jis ir sako: „Mes nusipirkome komercinį archyvą, gal norėtum jam vadovauti?“ Taip tapau seniausios pasaulyje profesijos atstovu – archyvaru. Bendrovė tuo metu dirbo į minusą: ėmiausi pokyčių, mažinau darbuotojų skaičių, kilo konfliktų, bet rezultatai pastebimai gerėjo. Mane paskyrė visų trijų Baltijos šalių vadovu, estai pasitiko tylos streiku, bet jau žinojau: jei atlaikiau bankrotą – atlaikysiu bet ką. Savininkas estas, kaip žadėjo, tvarkingai mokėjo bonusus už gerus rezultatus – ir aš ėmiau sparčiai mažinti skolas.

Su Estija mane sieja patys šilčiausi prisiminimai – puiki šalis, patikimi žmonės. Paėmęs paskolą įsigijau butą Fabijoniškėse. Susipažinau su Gitana. Ji – svarbi moteris mano gyvenime, mums gimė dar du vaikai – Kristupas ir Viktorija. Dažniausiai gyvename atskirai: ji Kaune, aš – Riešėje arba Bahreine, bet tai mums netrukdo mylėti vaikų ir gerbti vienam kito.

Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka
Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka

Kokie vėjai jus galų gale nubloškė į Bahreiną?

Dirbdamas archyve važinėjau po tarptautines konferencijas ir sykį atsidūriau Amerikoje. Per kavos pertrauką išėjau į koridorių – ir tarp daugybės žmonių, bendraujančių grupelėmis, pastebėjau stovintį neeuropietiškos išvaizdos vyrą. Man, nuotykių ieškotojui, jis pasirodė įdomus, priėjęs ėmiau kalbinti: kaip kava, ar pirmą kartą Amerikoje, iš kur jūs? „Iš Saudo Arabijos“, – atsakė. Tuo metu man Marsas atrodė artimesnis ir pažįstamesnis nei Saudo Arabija. Net neįsivaizdavau, kas ten – dykumos, palapinės, lūšnynai?.. Maloniai nustebau, kad Salmanas angliškai kalbėjo kaip gimtąja kalba. Pastebėjau, kad jis gerai išauklėtas ir draugiškas, bet kartu išlaiko mandagų atstumą. Papasakojau, kad noriu kurti elektroninį archyvą, o jis pasiūlė patarimų: „Mes tokį turime, per savaitę kelis milijonus lapų suskaitmeniname.“ Oho, pamaniau.

Vėliau dar sutikau Salmaną Barselonoje ir Dubajuje: pastarajame jį pamačiau jau apsirengusį arabiškais drabužiais ir lydimą tvirtų vyrų. Tada ir sužinojau, kad tai yra Saudo Arabijos princas: tiesa, jis nevaldo šalies, bet turi oficialų titulą, jo šeima turi karališkosios šeimos statusą – Salmano senelio sesuo yra viena iš pirmojo Saudo Arabijos karaliaus Abdulazizo Ibn Saudo aštuonių žmonų. Salmanas tikrai galėtų nedirbti, bet jam patinka vystyti verslus – tuo ir užsiima. Jis mane prisiminė, kai jau nebedirbau Vilniaus archyve. Kai įmonė buvo pastatyta ant kojų, savininkas nutarė ją parduoti: aš padėjau tai padaryti, už tai gavau premiją, atidaviau paskutines skolas. „Prasideda naujas gyvenimo etapas“, – suvokiau. Nuvažiavau pas bičiulius į Australiją, pakeliavau po Naująją Zelandiją. Žinute pasveikinau Salmaną su gimimo diena, o jis atrašė: „Ką tu veiki? Mes nusipirkome firmą Bahreine – gal norėtum jai vadovauti?“

Iškart priėmėte viliojantį pasiūlymą?

Namuose pasitarėme, Gitana pasakė – važiuok. Išsiderėjau iš Salmano, kad galėsiu grįžti į Lietuvą kas šešias–aštuonias savaites, nes noriu dažniau matyti savo vaikus ir tėvus. Bahreino Karalystės pavadinimas man skambėjo egzotiškai: ką gi, pamaniau, juk norėjau tyrinėti pasaulį, pažinti kultūras ir religijas, išmokti kalbų – tai pirmyn. Vėl žiūrėjau filmą su Hanksu – „Holograma karaliui“: Hankso herojus nuvyksta į Saudo Arabiją, draugai jam žada rojų, o ten randa palapinę vidury dykumos... Svarsčiau, ar tik man taip nebus (juokiasi). Bet viskas buvo gerai.

Bahreine dirbau penkis šimtus dienų: vadovavau Saudo Arabijos įmonei, kurios veikla – dokumentų saugojimas ir archyvavimas. Išvažinėjau Persijos įlankos šalis skersai išilgai, pažinau jų kultūrą. Palapinių, kurių tikėjausi, mačiau nedaug – kur kas daugiau stiklinių dangoraižių. Artimieji Rytai – tikras kultūrų mišinys. Bahreine gerokai laisviau nei aplinkiniuose kraštuose: čia gali su žmonėmis kalbėti apie viską, išskyrus politiką, – apie seksą, religiją, ką tik nori. Žinoma, jei teigsi, kad tavo religija geresnė nei jų, gero nelauk, bet jei nuoširdžiai domiesi islamu – jie mielai paaiškina. Tačiau apie politiką ten geriau niekada nekalbėti.

Moterys ten dirba?

Taip – be abejo, rečiau nei Vakaruose. Mūsų įmonėje aš priėmiau pirmąją – ir tai ne arabę, o italę iš arabų kalbos kursų (šypteli). Saudo Arabijoje jos irgi gali dirbti, tik biuruose turi būti įrengti atskiri kambariai moterims ir vyrams. Bahreine, kur ne tokia griežta tvarka, dirbome visi kartu. Ten net skyrybos yra įmanomos, bet, žinoma, retos. Kita vertus, dauguma moterų arabų kraštuose visai nesijaučia menkinamos, jos patenkintos savo padėtimi – ir nemanau, kad kas nors sparčiai keisis.

Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka
Tomas Kriščiūnas / Svetlanos Prodanovos nuotrauka

O kaip skiriasi darbo kultūra?

Įsivaizduokite: susitariu su darbuotojais susirinkti kontoroje po dešimties minučių, o jie ateina po valandos. „Kur buvote?“ – stebiuosi. „Pasimelsti nuėjome“, – ramiai atsako, ir suvokiu, kad negaliu sakyti nė žodžio prieš. Lietuvoje frazė „einam parūkyt“, o Bahreine ar Saudo Arabijoje – „einam pasimelst“ yra šventa: darbas sustoja, bet tu negali ginčytis. Konferencijose kartais girdėdavau priekaištą: „Jūsų maldos kambarys neparuoštas dideliam skaičiui žmonių.“ Religija – labai svarbi jų gyvenimo dalis, reikia tai priimti. Per ramadaną jie nevertė manęs badauti – užsieniečiams leidžiama valgyti už uždarų durų, bet aš to nedariau, stengiausi laikytis jų taisyklių tiesiog iš pagarbos. Jų vertybės sudėliotos tokia eiga: Dievas, šalis, šeima, aš. Lietuvių, manau, sudėliotos atvirkščiai.

Bahreine vis dėlto nelikote?

Palaikau ryšį su Salmanu, dirbu prie įvairių projektų, bet įmonėje nelikau. Išnarsčiau Bahreiną, aplankiau visus klientus, pardaviau, kiek galėjau, – viskas, ko ten sėdėti? Pajutau, kad nebeaugu profesine prasme, o turiu dar daug neišpildytų norų. Metams bėgant supratau, kad didžiausios gyvenimo vertybės yra sveikata ir laikas, – nebenoriu jų švaistyti. Salmanas pasakė: „Liūdna, bet suprantu tave. Planuoju įsigyti naujų verslų – gal Omane, gal Dubajuje. Norėsiu tave ten matyti.“

Su Bahreinu ir Saudo Arabija tebedraugauju: mane susirado kelios Lietuvos įmonės, norinčios siūlyti produktų tiems kraštams. Konsultuoju, kuriu pardavimo ir pokyčių strategijas, ieškau neatrastų kelių. Vis dar retai būnu Lietuvoje: grįšiu tik į Vilniaus knygų mugę, nes dabar aš jau ir rašytojas (juokiasi). Žinau viena: svarbiausia gyventi taip, kad pačiam būtų įdomu. 

Žurnalo „Žmonės“ prenumeratą rasite paspaudę ČIA.

Naujausi straipsniai