Kol Kastytis Sarnickas, dar žinomas kaip Kastetas iš G&G Sindikato, nepristatė pirmosios savo knygos „Turnė“, kurią išleido leidykla „Lapas“, nedaugelis jį siejo su rašymu. Tačiau romano eilutės išduoda – norint parašyti taip, kaip parašė Kastytis, reikia būti labai daug perskaičius.
Kiek knygų perskaitai per metus?
Niekada neskaičiavau. Skaitau priešokiais, būna, per mėnesį perskaitau keturias, būna, per pusę metų vieną. Priklausomai nuo užimtumo, psichologinės būsenos ir susidomėjimo. Pavyzdžiui, kažkada atradau Isaacą Asimovą. Susidomėjęs stengiuosi susirinkti kokią nors to autoriaus seriją ir per pora mėnesių perskaitau gal dešimt knygų. Panašiai su kokiais broliais Strugackiais ar skandinaviškais detektyvais. O kartais persisotinu ir nieko neskaitau.
Ką skaitai šiuo metu?
Dažniausiai skaitau tai, už ką savęs labiausiai nekenčiu. Feisbuką. Jis tikriausiai suryja pusę gyvenimo. O knygos, kurios guli šiuo metu ant stalelio – tai Haruki Murakami „Dansu Dansu“ ir Dano Browno „Kilmė“. Kažkada esu perskaitęs turbūt didžiąją dalį abiejų autorių knygų, bet dabar sekasi sunkiai. Galbūt po to, kai parašiau savo „Turnė“, pradėjau per daug analizuoti rašymo stilių, galbūt vis dar bandau lyginti save su kitais, susinervinu, užverčiu ir vėl lendu į feisbuką, kur pasijuntu esąs ne pats blogiausias rašytojas žemėje.
Kas tau yra gera knyga?
Augau tais laikais, kai nebuvo kompiuterių ir interneto. Knyga, o dažniausiai kelios visada būdavo šalia. Gera knyga man yra tokia, kurią užvertus apima išsiskyrimo liūdesys. Panašus į tą, kuris apima, kai atsisveikini su draugu žinodamas, kad dabar ilgai nesimatysite. Vėliau, nežinau, gailėtis ar ne, man knyga tapo tuo, kas padeda užsimiršti, pailsėti po dienos darbų. Į ką gali pasinerti ir bent kurį laiką pamiršti apie velnišku greičiu skriejantį gyvenimą.
Kokia yra pati juokingiausia tavo skaityta knyga?
Nežinau net... Mane labai sunku prajuokinti. Atsimenu, net skaitydamas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ garsiai nekikenau. Turbūt tokio pobūdžio literatūros nėra daug, gal tai laikoma lėkštu žanru, nors iš tikrųjų parašyti knygą, kuri priverstų žmones nusišypsoti, nėra taip lengva. Jau nelabai atsimenu, ar ten buvo kas juokingo, bet savu laiku man labai patiko Kurto Vonneguto ir Douglaso Adamso ironija.
Ką skaitai lėktuve?
Žiūrint, kur skrendu. „Lonely Planet“ dažniausiai skaitau. Juokauju. Gyvenime man gana svarbus simbolizmas. Nežinau, ar teisingai išsireiškiau, bet, priklausomai nuo to, kur skrendu, aš stengiuosi pasirinkti kokią nors knygą, susijusią su tuo kraštu. Pavyzdžiui, skrisdamas į Pietų Ameriką, skaičiau Gabrielį García Márquezą ir Mario Vargas Llosą. O šiaip, žinoma, lėktuvas nėra ta vieta, kur labai lengva susikaupti, todėl stengiuosi pasiimti tokią knygą, į kurią galėčiau įsitraukti be didesnių pastangų.
Jei rašytum meilės romaną, apie ką jis būtų?
Tikriausiai negalėčiau parašyti meilės romano. Man tai per daug intymu. Nebent tai būtų koks nors linksmas pasakojimas apie senukų porelę, kuri kartu nugyveno septyniasdešimt metų ir vis dar vaikščioja susikibę už rankų.
Ar turi mėgstamiausią autorių?
Ne, tikrai ne. Kai kurios pavardės, atėjusios iš paauglystės, man kelia nostalgiją. Ir, žinoma, kvaila būtų tuos autorius vadinti mėgiamiausiais, nors aš užaugęs su Vinetu, Harka ir kapitonu Bladu. Vis dėlto, jei reikėtų rinktis, prie kurio autoriaus grįžčiau dabar pat, tai tikriausiai būtų Umberto Eco.
Popierinės ar elektroninės knygos? Kodėl?
Man, kaip skaitytojui, nėra jokio skirtumo. Elektroninė netgi patogiau, ypač kelionėse. Šiaip visada stengiuosi patinkančią, įdomią knygą ar muzikos albumą įsigyti fiziniu formatu, o laisvalaikiui įsigyju elektroninių knygų, ypač jeigu jų nėra lietuviškai, o norisi perskaityti greičiau.
Koks žanras tau mieliausias?
Daug apie tai negalvoju, mielai skaitau detektyvus. Bet gal taip yra todėl, kad juos pasirinkti lengviausia. Pirkdamas knygą tu jau žinai, ko tikėtis ir laukti. Galbūt tai yra savotiška tinginių literatūra, nereikia analizuoti ir gilintis. Patinka fantastikos klasika, bet ne fantasy. Tikrai neturiu mėgstamiausio literatūros žanro, nebent, jei reikėtų skirstyti, tai visiškai neskaitau ne grožinės literatūros, tai yra visokių atsiminimų, motyvacinių, „kaipuždirbtimilijoną“ ir panašių knygų.
Ką netikėčiausio išgirdai apie savo romaną „Turnė“?
Būna labai netikėta, kad net ir uždėjus kirčio ženklą atsiranda žmonių, kurie knygos pavadinimą vis tiek sukirčiuoja neteisingai. O šiaip vienas žmogus parašė: „Aš norėčiau atskaityti šią knygą, kad galėčiau tuoj pat ją perskaityti iš naujo“. Taip ir aš laukiu to momento, kai galėsiu ją perskaityti taip, lyg ne pats būčiau parašęs.
Ką tavo mama sakė apie „Turnė“?
Mama atsiuntė žinutę: „Tavo knyga „Vagoje“ skaitomiausių knygų lentynoje, topuose“. Tikiuosi, ji neskaitė „Turnė“. Kita vertus, mano mama – buvusi mokytoja, pati rašanti poeziją savo malonumui. Ji puikiai supranta, kas yra literatūra ir ką reiškia parašyti knygą.