Epitetas „žmogus rokenrolas“ tinka keliautojui Mariui Luckai (26). Tabu jo gyvenime nėra, o provokuoti visuomenę švenčiant gyvenimą triukšmingai – atgaiva širdžiai. Koks jis, netrukus knygą „Jaunystė“ išleidžiantis stileiva, organizuojantis kultinius „Pudros“ vakarėlius ir nekenčiantis atsakomybės?
Gal ir ne visi žino, kad Lucka – visai ne tavo pavardė. Kodėl toks paslaptingas?
Kadaise, kai šalyje kūrėsi internetinės pažinčių svetainės, buvo puikus laikas susigalvoti slapyvardį – taip dvylikametis Prakopimas virto Lucka ir šis slapyvardis prilipo taip, kad tapo brendu.
Nuo mažens esi maištaujantis?
Galima sakyti. Aš net mokyklą vos pabaigiau, o ten kartais eidavau tik tam, kad susitikčiau su draugais. Iš tiesų ir kelionės prasidėjo todėl, kad gavę mokyklos atestatą visi bendraamžiai kažkur save atrado, o aš neturėjau supratimo, kuo užsiimti. Iš aplinkos jutau spaudimą, tėvai išlaikyti negalėjo, todėl... nutariau būti keliautoju. Taip prieš septynerius metus susiruošiau į savo pirmąją kelionę – iš skolintų pinigų išvykau į Vietnamą ir gyvenau ten pusmetį. Įsidarbinau kaitavimo instruktoriumi – nemokėdamas rusų kalbos dirbau su rusakalbių turistų grupėmis. Galiausiai rusiškai pramokau, uždirbdavau po 200 eurų per dieną ir kurį laiką gyvenau be vargo.
Kaip į sūnaus avantiūras reagavo tėvai?
Kai pirmą sykį pasakiau mamai, kad skrendu gyventi į tolimą šalį, ji susiėmė už galvos ir pradėjo verkti: „Kur tu vyksi?!“ O tėtis visai nesijaudino ir dar pridūrė: „Būtų man dabar dvidešimt – į Ameriką pėsčias nueičiau!“
Sausio pirmąją bus penkeri metai, kai užsibrėžei įgyvendinti projektą „Aplink pasaulį per penkerius metus“. Viskas pavyko, kaip planavai?
Kur jau! Taip skambiai visiems pareiškęs, grįžau namo po pirmų trijų mėnesių: baigėsi pinigai (juokiasi). Visi, aišku, šaipėsi, traukė per dantį, bet aš nesustojau, ir pradėjo sektis. Įsidarbinau viename iš naktinių barų gimtajame Kaune ir galiausiai nutariau pats organizuoti vakarėlius. Taip gimė „Pudra“. Pirmas vakarėlis pelno neatnešė, o visi kiti pasisekė puikiai ir pinigų buvo užtektinai, nes žinojau, ką darau ir ko siekiu. Dirbau, kad užsidirbčiau kelionėms, nes troškau pamatyti pasaulį. Išsikėliau tikslą per penkerius metus jį visą apkeliauti – per metus po žemyną. Aštuonis mėnesius praleisdavau keliaudamas vienas, tada grįždavau į Lietuvą. Sakiau sau: varysiu, valkatausiu ir taip susirinksiu patirtį. Džiaugiuosi, kad negimiau su auksiniu šaukštu burnoje ir patyriau įvairaus gyvenimo skonio: vieną dieną valgau grikius, o kitą, žiūrėk, jau šampano butelį kardu atidarau. Buvo kelionėse ir prabangos, tačiau greitai supratau: visai nereikia milijono, kad jaustumeisi ypatingas. Noriu jausti svaigulį nuo pavasario ir balos grožio, o šiandien esu sotus ir gyvenu gerai.
Kaip sugalvodavai kelionių kryptis?
Kartais – ir visai atsitiktinai. Pamenu, sėdžiu prie kompiuterio ir mąstau apie Pietų Ameriką, o pelės žymeklis užveda ant Indijos miesto, angliškai skambančio Lucknow. „Ženklas!“ – pamaniau. „Luck“ – visai kaip mano slapyvardis, o žodis „now“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „dabar“. Po dviejų dienų išskridau į Indiją ieškoti šio miesto! Įspūdis? Mane pasitiko milijonai valkataujančių vietinių – miestas atrodė lyg ištiktas apokalipsės. Tačiau visada rinkdavausi įdomias, kuo mažiau turistines vietas, kad pamatyčiau tikrą gyvenimą, patirčiau nuotykių. Tokia buvo mano, labai jauno žmogaus, užgaida, kuri padėjo atrasti save ir suvokti pasaulį. Nesakau, kad štai dabar jau mane aplankiusi didi išmintis, tačiau per visus tuos metus labai pasikeičiau. Esu laisvos sielos žmogus, į nieką rimtai nereaguoju ir visus pokyčius priimu natūraliai.
Kelionių įspūdžius, potyrius ir išgyvenimus užsirašydavai dienoraštyje. Iš pat pradžių turėjai tikslą savo užrašus panaudoti knygai?
Rašiausi, kad nepamirščiau, nes po daugelio metų iš prisiminimų belieka epizodai, o tai, ką jaučiau, apskritai dingsta iš širdies. Kiti įsivaizduoja, kad gyvens amžinai. Kai devyniasdešimt penkerių metų draugo senelio paklausiau, kaip nusisekė gyvenimas, jis atsakė: „Ėjo ir praėjo...“ O aš nenoriu, kad mano paties gyvenimas tilptų į šiuos tris žodžius. Noriu, kad metus užtruktų pasakoti, ką nuveikiau, todėl ir pradėjau rašyti, kurti eilėraščius, o pasiūlymu išleisti pirmą poezijos rinkinį nesusigundžiau – jo užteko, kad paglostytų mano savimeilę ir šią idėją tuoj pat pamirščiau. Tik šįmet pribrendau šiam žingsniui, kai „Almos litteros“ atstovai paprašė parodyti juodraščius. Knygoje sudėti mano kelionių dienoraščio fragmentai, poezija ir proza, apsakymai ir jausmai, kuriuos patyriau per tuos metus. Labiausiai bijojau, kad „Jaunystė“ nebūtų nuobodus leidinys apie keliones, kokių apstu knygynuose. Didžiuojuosi šia knyga, nors, kai pradėjau rinkti tekstus, dvejojau: „Dabar jau taip nebegalvoju, tos moters nebemyliu... Gal neverta viešinti?“
Minėjai, kad vos įstengei baigti mokyklą. Tačiau tau puikiai sekasi lieti mintis popieriaus lape.
Daug skaičiau. Tiesą sakant, visai neseniai atradau tokias knygas kaip „Altorių šešėly“ ar „Rugiuose prie bedugnės“. Ir tuo labai džiaugiuosi – tik dabartine širdimi ir protu galiu pajusti visą šių kūrinių gilumą. Tas mano nesimokymas mokykloje padovanojo nuostabių dalykų šiandien.
Knygą dedikavai Antazavės kaimui...
Ten praleidau bene visas vaikystės vasaras, ten žvejodavau, su baba žemuogiaudavau, matydavau, kaip keičiasi metų laikai. Antazavėje randu užuovėją, ten yra mano ramybės oazė. Turiu minčių šiame krašte susukti filmą apie gyvenimą kaime – tą artimiausiu metu ir pradėsiu daryti.
Bet kaime nėra audringų vakarėlių ir gatvėje daugeliui puikiai atpažįstamų veidų, kurie tave supa mieste. Nepasiilgsti?
Mane supa įvairūs žmonės, todėl nenorėčiau išskirti, kad štai garsūs draugai, o tie – nelabai. Toleruoju visus.
O vakarėliai... Išvykdamas nuo jų bėgu, todėl kelionėse stengdavausi nevartoti alkoholio ir nerūkyti. Buvo laikas, kai visiškai nevartojau alkoholio po kelis mėnesius, bet perskaitęs Jacko Kerouaco „Kelyje“ panorau keliauti kaip jis – pradėjau gerti rugpjūtį, o visiškai išsiblaiviau tik vasarį.
Tačiau aš turiu valios išeiti iš gero vakarėlio, įlipti į aukštą kalną ar pasiekti užsibrėžtų tikslų sporte. Būdamas paauglys plaukiojau, rimtai žaidžiau vandensvydį, o šį pavasarį Maljorkoje dalyvavau triatlono varžybose – rimtai tam ruošiausi, sveikai gyvenau. Valia nėra įgimta, ją nuolat ugdau.
Esi išvaizdus vyras, demonstravai drabužių kolekcijas ir per dizainerio Juozo Statkevičiaus ankstesnius šou. Dėmesys tau patinka?
Patinka, bet narcizas nesu. Laisvai bendrauju, man lengva pakalbinti nepažįstamus gatvėje ir paklausti, kaip jie gyvena, – sulaukus malonaus atsako diena iš karto pasidaro šviesesnė. Ir moterų dėmesio man užtenka, bet su viena gyventi nenorėčiau. Nesu pasiruošęs mylėti, nors sykį stipriai mylėjau: trejus metus išgyvenau nuostabią meilės istoriją, vertą romano. Šventai tikėjau, kad atradau TĄ moterį, bet... Tai nebuvo nelaiminga meilė, nors esu ir ją išgyvenęs, tiesiog jausmai išblėso.
Beje, pastebėjau, kad kai esu įsimylėjęs ir viskas sekasi, sukurti ką nors, kas paliestų kitą ir supurtytų mane patį, beveik neįmanoma. Būsiu atviras – bėgu nuo atsakomybės, man ji nepatinka, o kai turi antrą pusę ar vaikų, privalai jais pasirūpinti. Šiandien aš noriu rūpintis tik savimi.
M. Lucko knygą galite įsigyti internetiniame knygyne „ŽMONĖS Knygos“.