Knygą išleidusi Inga Jankauskaitė: „Lyg iš naujo išgyvenau viską“

Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2021-09-15 19:04
„Mūzos, kurios atskrenda ir įdeda tau minčių į galvą, realybėje neegzistuoja“, – įsitikinusi savo poezijos knygą „Ir tai praeis“ išleidusi aktorė, dainininkė Inga Jankauskaitė. Jos kūryba it geras vynas – brandinta ne vienerius metus.

Pastarųjų kelių metų stagnacija kultūros srityje turėjo įtakos knygos baigimui?

Teoriškai – ne, praktiškai – taip. Jau kurį laiką sulaukdavau  nemažai spaudimo iš savo aplinkos, kad būtinai reikia knygos, reikia leidinio, kuriame eilės įgautų apčiuopiamą formą. Kūną, taip sakant... bet savo knygos negaliu vadinti tiesiog eilių rinkiniu, tai ir fotografijų albumas, kurias specialiai šiai knygai kūrėme su subtiliąja fotomenininke Viktorija Vaišvilaite-Skirutiene. Maketo dizainas buvo patikėtas Jūratei Banytei-Gudelienei, kurios skonio ir saiko jausmu niekuomet neabejoju, o viską redagavo mano brangi draugė Jurga Blinstrubaitė-Schultz. Negalėčiau apsieiti ir be Olgos Filatovos-Kontrimienės akies. Tai tokia ta mūsų labai neprasta raganiška kompanija. Daug dėmesio skyrėmė visiems spaudos subtilumams, buvo svarbu, kad ne tik gražiai atrodytų, bet ir būtų malonu liesti. Ieškojome patogiausio formato, įrišimo būdo. Norėjosi, jog paėmus į rankas, knygos nesinorėtų padėti atgal į lentyną.

Krapščiausi archyvuose  ir lyg iš naujo išgyvenau viską

O dabar, kai svajonė išsipildė, tai jaučiu didžiulį dėkingumą šitoms savo raganoms už tai, jog neleido man pasiduoti, neleido savęs suvalgyti kritikuojant. Krapščiausi archyvuose  ir lyg iš naujo išgyvenau viską. Ne kartą buvo kilusi pagunda tiesiog ištrinti viską ir išjungti kompiuterį.

Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka
Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka

Tačiau neišjungėte.

Rašau lengvai. Taip, kaip kvėpuoju, tačiau, kai reikėjo atrinkti ir kiek įmanoma objektyviau įvertinti tai, kas buvo parašyta prieš penkerius metus – slydau. Buvo net pykau. Visko buvo, kol tiesiog suprasdama, jog darau tai pirmą kartą ir kad skirtingai manyti iš didelio laiko tarpo perspektyvos yra ne tik normalu, bet ir neišvengiama – pagydžiau save. Manau, jog šitas procesas turėjo ir savotišką psichoterapinį poveikį – priimti ir suprasti save.

Kas yra pagrindiniai jūsų knygos herojai?

Labai sudėtinga atsakyti. Mano aktorinė prigimtis leidžia man nesudėtingai susigrąžinti sau norimą būseną, kai man jos reikia. Galiu susifantazuoti bet kokį siužetą. Galų gale, man nebe 16 metų, esu mačiusi pakankamai įvairiausių siužetų tiek savo, tiek ir ne savo gyvenime. Gaudau būsenas ir stengiuosi jas kuo tiksliau įžodinti. Be abejo, kol kas žvilgsnis nukreiptas tik į savo vidų – atrama yra jausmas, ieškant jam kūno, ypatingas intymumas.

Man ne 16 metų, esu mačiusi pakankamai įvairiausių siužetų tiek savo, tiek ir ne savo gyvenime

Tikriausiai todėl Viktorija ir kūrė tokį vizualą knygai. Aš nemėgstu pliurpti ir atvirauti. Atsiverti galiu tik savo uždarame burbule ir labai pavargstu nuo aplinkos tarškėjimo – na, ką ten kalbėti apie meilę. Patirt ją reikia, jausti, veikti, augti, mokytis, o ne filosofuoti vėjus. Norite atvirumo? Ateikite į koncertą arba pabūkit su knyga. Didesnis atvirumas jau nebeįmanomas.

Kodėl renkatės būti tokia uždara?

Aš nesu uždara. Tiesiog neturiu asmenybės sutrikimo.    Buvo ir bus, kas daro, o kas pasakoja, kaip daro. Ir viskas.  Per tuos 25-erius karjeros metus mačiau įvairiausių situacijų, teko susidurti su įvairiausia žiniasklaida – buvo ir bulvarinė spauda, ir paparacių medžioklė. Ir daug rašymo to, ko net nesakiau. Aš labai jautrus žmogus ir ypatingai vertinu susitarimą, tad kartą užlipusi ant grėblio, to kartoti nenoriu. Jei dar paprasčiau ir nuoširdžiau, tai per visą tą laiką man pačiai įdomių interviu patyriau vos kelis. Todėl tingiu ir gaila laiko. O vaikų rodymą apskritai traktuoju kaip savotišką nusikaltimą – negalima atimti iš jų privatumo, galimybės užaugti savimi, o ne kažkieno priedu.

Aš labai jautrus žmogus ir ypatingai vertinu susitarimą, tad kartą užlipusi ant grėblio, to kartoti nenoriu

Kita vertus, aš laisva ir todėl visiškai neprižadu, kad nešaus į galvą ir nepradėsiu vaikščioti po namus su kamera. Jei norėsis, tai pirmyn. 

Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka
Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka

Pati skaitote daug? Randate knygose atotrūkį?

Kažkada skaičiau nuolatos. Kaip dabar telefonas, taip anksčiau buvo knyga rankose. Skaitydavau autobuse, troleibuse, namie, darbe ir atostogose – visur. Romanai, biografijos, poezija... Pastarąją, beje, pamėgau labai anksti, dar ir dėl to, kad tekstas trumpas apimtimi, o virškinti gali ilgai ilgai. Tai nepamainomas dalykas kelionėje. Rekomenduoju. Skaitau ir dabar, tačiau turiu sau liepti, išjungti tą prakeiktą dėmesio siurblį telefoną, persijungti, susikaupti. Akivaizdu, ilgus ir sudėtingus tekstus jau darosi sunku įveikti. Bet gal aš paprasčiausiai persisotinau. Nežinau. Namai pilni pradėtų ir nepabaigtų knygų.

Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka
Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka

Kuriuo paros metu jums geriausiai kuriasi?

Keistas klausimas. Keistai ir atsakysiu – sužinosi receptą, nieko nebeparašysi, todėl nesuku galvos nei ritualais, nei paros laikais, nei kitais rėmeliais. Tiesiog seniai žinau – rašyti privalau kasdien, o daug ar mažai, visai nesvarbu. Mūzos turi atrasti tave dirbantį, va vienintelė praktinė tiesa... Viskas pasidaro darymo būdu.

Be abejo, kad reikia vienatvės, šiokio tokio atsiribojimo, bet stengiuosi nebūti nepatogi savo namiškiams. Visi seniai žino, kada galima mane judinti, kada geriau nereikia. Ir aš tai nepaprastai vertinu.

Teatras ir kinas mane išmokė neprisirišti prie savo kūrinio ir labiau mylėti procesą nei pasiektą rezultatą

Nepergyvenate, kad jūsų kūriniai bus ne taip interpretuojami, klaidingai suprasti?

Tai, kad čia jau ne visai mano rūpestis. Paleidau knygą gyventi,  o kol ji tai darys, aš juk rašysiu kitą ir gyvensiu jau kita. Teatras ir kinas mane išmokė neprisirišti prie savo kūrinio ir labiau mylėti procesą, nei pasiektą rezultatą. Neįsivaizduoju, kaip galima sukūrus vaidmenį ar eiles, atsitraukti ir sakyti – štai, tobula, genialu, nieko nebekeisčiau. Tokia situacija neįmanoma.

Man svarbus kontaktas su klausytojais ir visi, kas ateina į mano koncertus, tai puikiausiai žino. Kaskart kaunuosi už tą ryšį, bandau užmegzti jį vis iš naujo ir iš naujo. Tiesą sakant, tik tame ir matau kūrybos prasmę. Nėra jokios prasmės, kai kažkas daroma tik sau.

Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka
Inga Jankauskaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka

Kas buvo pirmieji jūsų knygos kritikai?

Visada naujausiomis eilėmis dalijuosi su šeima, keletu draugų. Bet pavieniai eilėraščiai yra viena, o surinktos į knygą ir įgavusios apčiuopiamą kūną eilės – visai kas kita. Jos tapo atskiru kūriniu.

Buvo liūdna, kad viena kūrybinė kelionė baigėsi su knygos išleidimu?

Šis jausmas lydi visiškai kiekvieną premjerą. Kai Jūratė atsiuntė galutinį maketą, apsiverkiau. Vis dėlto, niekada nemaniau ir neplanavau, kad aš galėčiau žengti tokį žingsnį ir štai – knyga yra. Ir dar kokia fantastiškai graži! Tai  šventai apraudojau, pagailėjau savęs dienelę su pižama, tokioje lervos būsenoje, paskui parašiau apie tai eilėraštį, užvedžiau kompiuteryje naują aplanką,  pavadinau jį „Nauja knyga‘‘ ir tokiu būdu iš lervos pavirtau drugeliu.

Dabar intensyviai įrašinėju trečią  albumą, pavadinimu „Švyturys“, ruošiuosi dideliam rudens turui, meldžiuosi, kad jis įvyktų ir visi būtų sveiki.

Inga, kur galima įsigyti jūsų poezijos knygą?

Mano koncertuose! Su galimybe gyvai pabendrauti ir tuojau pat gauti autografą arba internetu ingajankauskaite.lt.

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai