Knygą apie „Vasaros 5“ parašęs Tomas Vaiseta: „Labiausiai bijojau, kad pacientai nesutiks kalbėtis“

Tomas Vaiseta / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-03-23 10:34
„Vasarnamis“ – pirmoji knyga Lietuvoje, nagrinėjanti Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją sovietmečiu. Ši Tomo Vaisetos (34) monografija atveria duris į netikėtus, kartais šokiruojančius ar tiesiog stebinančius gydymo įstaigos užkulisius.

Kaip kilo idėja rašyti tokią knygą? Papasakokite apie jos atsiradimą.

Istorijoje mane visada domina intymi žmogaus esmė – tai, kas dažnai nustumta į visuomenės pakraščius (dėmesio skyrimo prasme), apie ką dažnai nelinkstame šnekėtis su kitais ar net su savimi, tačiau kas lemia mūsų gyvenimą ir egzistencinę patirtį. Jau savo pirmojoje monografijoje „Nuobodulio visuomenėje“ buvau užsiminęs apie sovietinę psichiatriją, bet palikau nuošalyje, nes buvo aišku, kad tai atskiro tyrimo reikalaujanti tema, o Lietuvoje tokių nebuvo atlikta. Kai apgyniau disertaciją, mano vadovas Nerijus Šepetys supažindino su psichiatru Arūnu Germanavičiumi, kuris ieškojo istoriko, galinčio nagrinėti psichiatriją sovietmečio Lietuvoje. Šis tapo mano stažuotės po doktorantūros vadovu, o tos stažuotės tema buvo Vilniaus psichiatrijos ligoninės istorija sovietinės okupacijos metais.

Pasakojate, kad ne visi liudininkai sutiko bendradarbiauti.

Labiausiai būgštavau, ar pavyks rasti buvusių Vilniaus psichiatrijos ligoninės pacientų ir ar jie sutiks kalbėtis. Tačiau paaiškėjo, kad tai geranoriškiausia pašnekovų grupė. Žinoma, tam tikrą įtarumo ir atsargumo sieną reikėjo įveikti, tačiau galiausiai jie papasakojo daug svarbių, kartais netgi labai asmeniškų istorijų, jos padėjo išvengti paviršutiniško žvilgsnio ir pamatyti gyvenimo ligoninėje įvairialypiškumą. Duoti interviu nesunkiai įkalbindavau ir ligoninėje dirbusias medicinos seseles, slauges, taip pat – psichologes, psichoterapeutes. Pastarosios ypač pagelbėjo savo kaip eksperčių žiniomis. Gerokai sunkiau sekėsi su psichiatrais – kai kurie kalbėtis visai atsisakė, kiti kalbėjosi, bet nenoriai ir atsainiai, atvirai demonstruodami viršenybę, tik santykinai jaunesnės kartos psichiatrai buvo atviresni.

Rašant knygą neapsieita ir be sunkumų.

Be nekalbių psichiatrų, kita svarbia tyrimo kliūtimi tapo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimas nesuteikti leidimo skaityti to meto pacientų ligos istorijų. Žinoma, šiose bylose esanti informacija labai jautri, tai sukuria precedentą neleisti nagrinėti mūsų visuomenei labai svarbių klausimų, pavyzdžiui, kaip sovietinis režimas išnaudojo psichiatriją politiniais tikslais, uždarydamas savo oponentus į ligonines. Susidarė įspūdis, kad inspekcijos sprendimą lėmė mano menkas socialinis statusas ir teisinė galia (pamenu, kaip netikėtai paskambinusi inspektorė, kuri turėjo priimti sprendimą, paniekinama intonacija klausė: „O kas ta socialinė istorija?“), nes gerus teisininkus galinčios pasisamdyti farmacijos bendrovės gauna leidimus atlikti dar ne tokius eksperimentus su pacientų duomenimis.

Labai įdomus ir gana dviprasmiškas knygos pavadinimas. Kokia jo istorija, mintis?

Pavadinimą „Vasarnamis“ padiktavo patys kalbinti buvę Vilniaus psichiatrijos ligoninės pacientai. Taip jie vadindavo šią ligoninę. Pamaniau, kad toks pavadinimas gerai atspindi šios ligoninės ir visos psichiatrijos sovietmečiu daugiasluoksniškumą ir įvairiapusiškumą. Sovietinę psichiatriją dažnai linkstama piešti vien juodomis spalvomis arba priešingai – rodyti tik kaip įprastą medicinos įstaigą. Norėjau ištrūkti iš tokių supaprastintų vaizdinių, nes toji ligoninė, kaip ir kitos panašios institucijos, veikė ir kaip politinis įrankis, ir kaip gydymo įstaiga, ir kaip žmonių kančios (kartais – net kankinimo) vieta, ir kaip vienintelė galima užuovėja ar pagalba visų pamirštam žmogui, o kartais – ir kaip tiesiog poilsio, pabėgimo nuo „nenormalios sovietinės tikrovės“ vieta. Žodis „Vasarnamis“ tuomet įgauna ironišką, netikėtą, bet kartu labai rimtą prasmę, kuri nenubraukia labai skirtingų čia gulėjusių ar dirbusių žmonių patirčių.

Naujausi straipsniai