Knygą apie kiaušinių marginimą su mama pristačiusi Eglė Bazaraitė: „Tradicijose matau labai daug prasmės“

Eglė Bazaraitė / Sanda Vuckovic / littleupsidedowncake ir organizatorių nuotr.
Autorius: Eglė Užkuraitė
Publikuota: 2019-04-13 12:06
Neseniai knygų lentynose pasirodė mamos ir dukros knyga, dedikuota marginimui – „Savas margutis“. Kartu su mama knygą kūrusi Eglė Bazaraitė tikina norėjusi, kad tai taptų tam tikru vadovėliu. Juk gražiausių margučių katalogų yra net keletas, tačiau kaip marginti ir kodėl turėtume tai daryti – iki šiol nebuvo išleista. Su Egle kalbamės kuo marginimas ją sužavėjo ir kodėl vertinga pamėginti tuo užsiimti kiekvienam iš mūsų.

Egle, kaip jūsų gyvenime atsirado marginimas?

Jis ne atsirado – jis visuomet buvo. Mano mama ir močiutė per kiekvienas Velykas margino velykaičius, tikėtina, kad ir anksčiau mūsų giminėje buvo marginama. Anksčiau žmonėms tai buvo visiškai įprasta veikla – marginimas nebuvo laikomas menu. Buvo tikima, kad reikia kiaušinius dažyti – tuomet vištos geriau dės, o namai bus apsaugoti nuo negandų.

Mūsų šeimoje tai buvo savaime suprantamas dalykas. Mačiau kaip margino mama ir du vyresni mano broliai. Ir taip buvo visada – kai tik vaikas rankose gali nulaikyti pieštuką, jam leidžiama marginti. Niekas nėra verčiamas tai reikėtų daryti – viskas kyla iš noro. Geriausias įkvėpimas – tai darantys šeimos nariai ir namus lankantys šeimos draugai.

Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė / Organizatorių nuotr.
Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė / Organizatorių nuotr.

Man sekdavosi marginti ir patikdavo tai daryti. Tai tapo tam tikra saviraiškos ir savitumo forma. Buvo metas, kai gyvenau Portugalijoje. Tuomet man norėjosi pasidalinti savo patirtimi, tad pradėjau rengti kūrybines dirbtuves. Vietiniams tai buvo labai įdomu, nes jie nemargina kiaušinių – turi tik šokoladinius, o ir šie yra labiau iš Vokietijos atėjusi tradicija nei portugališka.

Iš noro pasidalyti patirtimi gimė ir „Savas margutis“. Kasmet apie margučius pasirodo įvairios informacijos žurnaluose ar atskiruose kataloguose, tačiau išvien marginimo technikai skirto leidinio iki šiol neteko matyti.

Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.
Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.

Užsiminėte apie kiaušinių marginimo dirbtuves Portugalijoje. Kas vietiniams buvo keisčiausia?

Jiems tai buvo įdomi veikla, traktuojama kaip egzotiška meno apraiška. Keisčiausias dalykas, tikriausiai, portugalams buvo pats kiaušinis. Jie nelabai suprato, kodėl kiaušinis yra dažomas pilnas ir kodėl mes jį saugome metų metus.

Kokį marginimo būdą dažniau renkatės: vaškavimą ar skutinėjimą?

Dažniau renkuosi vašką. Namuose, galima sakyti, tik vašku ir marginame. Mama dar šiek tiek skutinėja. Pats skutinėjimas yra aprašytas ir mūsų knygoje „Savas margutis“. Visgi, vaškavimas yra populiaresnis.

Kaip pasirenkate raštus? Laikotės tradicijų ar ieškote naujų simbolių, kuriuos galėtumėte perkelti ant kiaušinių?

Kiekvienas žmogus margindamas ar skutinėdamas turi savo braižą. Tai – kaip rašysena. Su mama visada juokaujame, kad mūsų braižas yra labai panašus. Mūsų margučius vienus nuo kitų atskirti labai sunku – pačios kartais suklystame. Žinoma, prie to prisidėjo ir tai, kad mokiausi iš mamos ją kopijuodama, ir iš jo raštų kompozicijų ėmiau kurti savas, o dabar ir ji nuo manęs kokius nors elementus „nusirašo“ (šypsosi). Yra ir tokių, kuriuos mėgsta marginti mama, o man jie nėra priimtini, pavyzdžiui, paukščio motyvas.

Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.
Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.

Gaunasi bendra kūryba. Visgi net ir keičiant kompoziciją vis tiek kažkas joje lieka bendro ir atpažįstamo iš mūsų šeimos rato.

Man patinka tradiciškumas. Nors išbandau ir kitokius raštus, gražiausias dalykas man yra mūsų namų raštų tęsimas ir jų tobulinimas. Norisi kaskart vis geriau padaryti.

Be to, patinka jų prasmės ir iššūkis, kurį kiekvienas raštas meta savo sudėtingumo prasme. Kiekvienas kiaušinis yra kitoks ir kaip pavyks padengti jį raštais priklauso ne tik nuo dienos ar tavo rankos, bet ir nuo kiaušinio.

O kas jums įdomiausia marginimo procese?

Kompleksiškumas. Viena yra rašto parinkimas, kita – kaip tas raštas pavyksta. Tai nėra mechaniškas užsiėmimas: kartais pavyksta gražiau, kartais – prasčiau. Man visas gražumas ir yra tame, koks bus galutinis variantas.

Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė / Organizatorių nuotr.
Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė / Organizatorių nuotr.

Prie kompleksiškumo prisideda ir dažų įkibimas, rašto pastiprėjimas. Yra daug žingsnių, kuriuos reikia stebėti. Galima tai prilyginti kompiuteriniams žaidimams, kai bandai pereiti iš vieno lygio į kitą. Man tai labai smagu.

Ar marginimas vis dar yra populiarus jaunimo tarpe?

Yra žmonių, kuriems tai sãva. Daugelis marginimui renkasi augalų techniką, kuri taip pat yra labai graži, tačiau tai labiau atsitiktinis menas. Kuriant knygą turėjome progą vis kalbėti apie margučius, ir visgi yra tikrai daug žmonių, tiek jaunų, tiek vyresnių, kurie margina. Tačiau yra ir tokių, kurie neišmoko arba nemargino savo namuose, tačiau turi noro tai daryti.

Margindami mes įprasminame Velykas. Nes kas yra Velykos? Kas tuomet yra šventė ir kokie jos elementai? Turėdami savitus ritualus, pavyzdžiui, marginimą, sukuriame tam tikrą aiškumo jausmą, kuris padeda nužymėti laiką, išskirti jį iš kasdienybės. Kai sakoma, kad reikia kurti Lietuvos identitetą, tikiu, kad jo kurti nereikia. Mes jį turime. Tereikia nuoširdžiai pasižiūrėti ir įvertinti, kas vis dar yra aktualu. Tad jaunimo tarpe marginimas, kaip ir kitoks lietuviškumas, vis labiau populiarėja. Tikriausiai tai susiję ir su tuo, kad patys amatai dabar yra populiarūs – galbūt dėl to, kad daugybę daiktų savo gyvenime jau gauname pagamintų, o prisilietimas prie kūrybos ir gamybos per amatus padeda mums pajusti kūrėjo galią.

Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.
Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.

Nežinome, iš kur yra atėję daugybė dalykų, kuriuos mes valgome ar nešiojame. Tų žmonių, kurie gamino juos, nepažįstame. Turbūt dėl to atsiranda noras patiems pajausti kaip gimsta vienas ar kitas daiktas.

Su kiaušiniais yra lygiai taip pat. Man neteikia tiek džiaugsmo pirkti margučiai, net jeigu jie ir yra numarginti puikaus meistro. Norisi, kad jie būtų mūsų namų: mano mamos ir kitų šeimos narių marginti. Tokia ir mūsų knygos pagrindinė žinutė, kad kiekviena šeima, kiekvienas žmogus margintų savo margučius.

Kokie pagrindiniai žingsniai, kuriuos turėtų žinoti norintys pradėti marginti?

Pirmiausia, reikia žinoti, kad vieniems išmokti pavyksta greičiau, kitiems – lėčiau. Taigi svarbiausia yra nusiteikti, kad neturi iš karto pavykti. Šiais laikais visi skubame ir norime, kad viskas pavyktų iš karto. Nesistenkite su niekuo konkuruoti. Leiskite sau marginti ir neskubinkite proceso.

Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.
Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.

O pradėti siūlyčiau nuo pačių paprasčiausių ženklų. Vienas iš pratimų – taškiukų dėliojimas. Jau vien iš jų galima sukurti labai gražų margutį. Imkitės nedidelių kartotinių elementų, nes užsibrėžę iškart padaryti, pavyzdžiui, saulę per visą kiaušinį, galite labai greitai nusivilti ir pasmerkti save nesėkmei.

Vaškavimui būtinai naudokite tikrą bičių vašką, o ne parafiną. Prieš marginant, pasistenkite, kad virtas kiaušinis būtų truputį šiltas, o tuščius galite marginti šaltus. Neužmirškite, kad galite naudoti ne tik vištų kiaušinius, bet ir ančių ar žąsų, ar net stručių.

Visgi svarbiausias yra nusiteikimas. Pasiruoškite tam tikrai meditacijai ir marginkite be skubos. Atsipalaiduoktie ir mėgaukitės procesu.

Velykos – viena laukiamiausių pavasario švenčių. Kaip vyksta pasiruošimas jūsų namuose?

Užgavėnės, po kurių prasideda Gavėna, pažymi Velykų laukimo pradžią. Septynios savaitės – visai nemenkas laikas. Bet kiaušinius mes imame ruošti anksčiau. Galima sakyti, kad renkame visus metus. Jeigu pasitaiko gražesnės formos ar lygesnio paviršiaus, atsidedame. Marginimas prasideda likus kelioms savaitėms iki Velykų. Mūsų šeima yra gana didelė, o pridėjus draugus – dar didesnė, todėl marginame pakaitomis – kas kada užsuka į namus, tada ir pamargina.

Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.
Knyga „Savas margutis“ / Organizatorių nuotr.

Didįjį šeštadienį vakare su mama einame į mišias, kurios pasižymi ypatinga nuotaika – ji nepasikartoja iki kitų Velykų. Šventinama ugnis ir vanduo, ir šviesos santykis su vakaro tamsa yra toks išraiškingas, kad šioms mišioms lygių nėra. Tai būna ypatingas dvasinis momentas. Grįžusios imame marginti tuos kiaušinius, kuriuos valgysime prie velykinio stalo. Juos per naktį paliekame dažuose, o ryte belieka užkaitinti. Nors margučio paskirtis nėra būti suvalgytu – pirmiausia tai yra dovana su linkėjimu. Tačiau Velykų stalui ruošiame margučius, kuriuos mušame, o pirmąjį Velykų margutį mama supjausto ir padalina kiekvienam prie stalo esančiam šeimos nariui su specialiu palinkėjimu. Jeigu kažkuris margutis visgi labai gerai pavyksta, tai jis nukeliauja į margučių archyvą arba dovanoms.

Visgi kiaušinių ridenimu neužsiimame, nes didžiausias žaidimas mums, manau, yra marginimas.

Įsigykite šią knygą internetiniame knygyne „ŽMONĖS Knygos“.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai