Knygą apie Joną Valančiūną parašęs Linas Kunigėlis: „Nemaniau, kad taip sudėtinga rašyti vaikams“

Linas Kunigėlis išleido knygą apie krepšininką Joną Valančiūną / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Laisvė Radzevičienė
Publikuota: 2020-09-30 15:02
Krepšinio komentatorius, Jono Valančiūno paramos fondo vadovas Linas Kunigėlis nė neslepia, kad nustebo išgirdęs leidyklos „Alma littera“ pasiūlymą išleisti knygą apie krepšininką Joną Valančiūną. „Gal dar anksti?“ – paklausė, tačiau sužinojęs, kad knyga bus skirta paaugliams, pasiūlė pats ją parašyti. Dalis už parduotą knygą „Jonas Valančiūnas. Su kamuoliu – paskui svajonę“ surinktų pinigų keliaus paauglių dienos centrui, kuriuos rūpinasi Jono fondas.

Linai, ar rašydamas knygą esi pagalvojęs, kad Jono istorija galėjo būti ir viena iš tų, kurias jums pasakoja niekam nereikalingi paaugliai?

Paaugliams kartais lengva paslysti, kur jie nueis ir ko pasieks gyvenime priklauso nuo daugybės dalykų – tėvų, aplinkos, kurioje augo. Joną užaugino mama. Visų pirma, jai reikia dėkoti už tai, koks jis šiandien yra. Jonui teko išgyventi visokių laikų, kaip ir daugeliui paauglių. Ir šaipėsi iš jo, ir vaikiškai dėl madingų drabužių išgyveno.

Tik žinau viena, kai esi didelis ir talentingas, ateina diena, kai visos tos bėdos išsisklaido. Džiaugiuosi, kad leidykla pagalvojo apie tai, jog tokio įkvepiančio pavyzdžio paaugliams reikia. Turbūt gera žinoti, kad problemas, kurių turi pats, išgyvena ir visame pasaulyje žinomas žmogus.

Linas Kunigėlis ir Jonas Valančiūnas / Vyginto Skaraičio nuotr.
Linas Kunigėlis ir Jonas Valančiūnas / Vyginto Skaraičio nuotr.

Smalsu, o tu pats, ar patyrei paauglystėje sunkumų?

Lygiai tokių pat, kaip ir Jonas. Iš manęs šaipydavosi, kad esu aukštas ir liesas. Pašaipos baigėsi, kai mane pakvietė žaisti krepšinį Utenos miesto suaugusiųjų rinktinėje. Taip nutiko ir Jonui, toje pačioje Utenoje. Gal tavo matematikos sugebėjimų bendraamžiai taip gerai nevertintų, tačiau sportas yra geras tramplinas į socializaciją.

Tavo knygoje apie Joną galima rasti daug gerų žodžių, kuriuos išsakė jo mokytojai. Matyt, Jonas niekada nebuvo piktas, kampuotas paauglys?

Kalbėjau su daug žmonių – pirmąją trenere, vaikystės draugais, mokytojais, jo agentu, Šarūnu Jasikevičiumi, Rimu Kurtinaičiu, - visi jie kalbėjo tą patį: Jonas liko toks, koks buvo. Mama išmokė jį nepakilti nuo žemės. Kai pamėginu save įsivaizduoti dvidešimt trijų pasirašiusį kontraktą už 64 milijonus, galvoju, man gal stogą būtų nurovę. O Jono stiprus charakteris. Ir tai, kad jis iki šiol yra išlaikęs visus savo vaikystės draugus, daug apie jį pasako.

Jonas Valančiūnas su mama Danute / Asmeninio albumo nuotr.
Jonas Valančiūnas su mama Danute / Asmeninio albumo nuotr.

O gal, metams bėgant, daraisi atsargesnis? Gal vis sunkiau įsileisti naujus žmones į savo gyvenimą?

Jonas – atviras, jis linkęs bendrauti, aplinkui jį visada daug žmonių. Kai esi toks geras ir mielas, be to dar turi daug pinigų, visada atsiranda ieškančių naudos. Jonas tokių pamokų irgi turėjo, tačiau jo gyvenimo vertybės padėjo išgyventi šias situacijas. Daug apie jį kalba ir tai, kad nuo pats savo karjeros pradžios dirba su tuo pačiu agentu Šarūnu Broga, nors tikrai buvo daugiau norinčių.

Jonas Valančiūnas / Asmeninio albumo nuotr.
Jonas Valančiūnas / Asmeninio albumo nuotr.

Ar prisimeni savo pirmąjį susitikimą su Jonu?

Be abejo, stebėjau Jono karjeros pradžią, netgi komentavau Pasaulio krepšinio jaunimo čempionatą Rygoje. Dar buvo nebaigęs žaisti rungtynių, o jau turėjo kvietimą į kitą čempionatą. Tuomet dirbau su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine, su Jonu susipažinome pirmojoje rinktinės stovykloje. Iškart matėsi – vaikinas paprastas ir prie rinktinės „limpa“. Kad būtum rinktinėje savas, neužtenka vien gerai žaisti, dar turi mokytis į stalčių pasidėti savo ego, juk esi komanda. Vyresnieji jį paglobodavo, bet ir negailėdavo – nosies jaunikliams rinktinėje niekas nešluosto.

Linai, esi stebėjęs daug karjerų ir nuopuolių krepšinyje. Ar krepšinyje lengva pamatyti žvaigždę?

Kai kurias – taip. Pradžioje tai aiškiai susiję su fiziniais duomenimis – aukštas, rankos didelės, pėda didelė, vadinasi, dar augs. Ilgos rankos irgi privalumas. Yra taip sakoma: centimetrų neištreniruosi. Kūnas ūgį pasivys, atsiras raumenys. Iš mažiukų nežinia, koks Šarūnas Jasikevičius gali išaugti, o su aukštaūgiais – paprasčiau. Joną trenerių ir agento Šarūno akis iškart matė. Pakvietė į Vilnių, į krepšinio mokyklą. Mamai – baimė, išveš vienturtį, dideliame mieste bet kas gali nutikti. Prie Vilniaus Jonas ilgai neįprato, vis pas draugus į Uteną važinėjo, juk ten visi tokie paprasti, kaip ir jis, o vilniečiai – su madingais treningais. Viskas pasikeitė, kai apie jį, šešiolikmetį, sužinojo visa Europa.

Kokiais trimis žodžiais galėtum apibūdinti savo knygos herojų?

Paprastas, patikimas ir prie bajerio. Su žmogumi, kuris neturi humoro jausmo, man būtų sunku bendrauti.

Jonas Valančiūnas / Asmeninio albumo nuotr.
Jonas Valančiūnas / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip Jonas sureagavo, išgirdęs, kad tu rašysi apie jį knygą?

„Už ką?“ – jis manęs paklausė. Pasakiau, kad reikia jaunimui ir fondui, jis neprieštaravo.

O ką reiškė tau – grįžti prie žurnalistikos?

Negalėjau nė pagalvoti, kad taip sudėtinga rašyti vaikams. Savo darbą pradėjau, kad rašau žmonėms, kurie viską apie krepšinį žino, o man reikės tik sudėlioti įdomiausius dalykus. Nusiunčiau savo bandymus į leidyklą, atsakymas buvo ne toks, kokio laukiau – taip nieko nebus. Manęs paprašė rašyti dvylikmečiui, o tai reiškė – visai kitaip. Netraktuoju šios knygos kaip žurnalistinio darbo, mano žurnalistika tarsi ir baigėsi drauge su žurnalu „Krepšinis“. Net ir komentuodamas nesu žurnalistas – objektyvumo, nešališkumo šioje profesijoje nė su žiburiu nerasi. Ypač, kai žaidžia tavo mėgstama komanda.

Jono mamai buvo neramu. Įtarimų kėlė ir tai, jog Šarūnas – agentas, mat sovietiniais laikais agentais būdavo vadinami užsienio valstybių šnipai.

Kaip judu dirbote, kaip bendravote, juk Jonas, kol knyga buvo rašoma žaidė Amerikoje?

Kalbėjome telefonu, Jono interviu buvau palikęs pabaigai, prieš tai pasikalbėjau su jo artimaisiais, mokytojais, treneriais, draugais. Apie jo krepšinio karjerą gana daug žinojau, tačiau jo asmeninio gyvenimo epizodai buvo man naujiena.

Žiūrėk, gal visai ir patiks? Gal bus nauja knyga apie kitą krepšinio žvaigždę?

Dar nežinau. Nerašyti lengviau nei rašyti.

Kviečiame paskaityti Lino Kunigėlio knygos „Jonas Valančiūnas. Su kamuoliu – paskui svajonę“ ištrauką:

Agentas iš Vilniaus

Jonui – keturiolika. Vieną dieną į Uteną atvyko Šarūnas Broga, 26-erių agentas, krepšinio pasaulyje dar jaunas ir nelabai žinomas. Jis jau buvo girdėjęs apie aukštą ir vis dar augantį vaikiną Joną Valančiūną, apie Joną žinojo ir Šarūno Marčiulionio akademijoje Vilniuje, ir Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos treneriai Kaune.

Tačiau pirmiausia Šarūnas susitiko ne su vaikinu, o su Jono mama Danute ir pirmąja trenere Sinilga Bartaševičiūte. Ir pasiūlė abiem moterims, kad Jonas galėtų išvažiuoti į Vilnių, į sporto mokyklą, ten berniukas galės ir mokytis, ir rimtai sportuoti.

Toks planas moterų nesužavėjo. Jono mamai buvo neramu, kad jos vienturtis visiškai vienas gyvens dideliame svetimame mieste. Įtarimų kėlė ir tai, jog Šarūnas – agentas, mat sovietiniais laikais agentais būdavo vadinami užsienio valstybių šnipai. Kita vertus, mandagus ir kultūringas Šarūnas patiko Danutei. Tik va kur Jonas mokysis tame Vilniuje, pas ką gyvens, už kokius pinigus, kur sportuos, kas juo rūpinsis, kas rūbus vaikui išskalbs?

Jono trenerei Sinilgai naujiena irgi nebuvo prie širdies. Tuo metu Utenos krepšinio komandoje Jonas jau ryškėjo kaip lyderis. O ir komanda buvo nemažai pasiekusi, išsiveržusi į antrą lygą, jau taikėsi į aukščiausią ešeloną. Kaip bus, jeigu Jonas, vienas iš stipriausių žaidėjų, išvažiuos? Kaip tai atsilieps komandai? Be to, Sinilga turėjo svajonę išsiųsti Joną už Atlanto. Štai baigs mokyklą ir tegu studijuoja viename iš JAV universitetų. Argi ne šauni perspektyva?

Vieną vakarą abi moterys susitiko pas Danutę namuose. Valgydamos Danutės keptą pyragą, trenerė ir Jono mama ilgai svarstė, ką daryti.

– Dar visai jaunas tas mano Jonukas, – kalbėjo Danutė. – O čia – vienas į Vilnių... Geriau jau aštuntą klasę namie baigtų, o tada, nuo devintos, gal ir galėtų važiuoti. Kita vertus, krepšinis jam labai patinka. Kad tik blogiau nepadaryčiau.

Galų gale buvo taip nuspręsta: tegu Jonas Utenoje baigia aštuntą klasę, o tada bus matyti, kaip su tuo Vilnium.

Agentui Šarūnui Brogai ir vilniškiam treneriui Gintautui Reginai tokia mintis visai nepatiko. Jie žinojo, kad Vilniuje Jonas, treniruodamasis su metais vyresniais žaidėjais, tobulėtų daug sparčiau, kad vaikinui tai tik į naudą.

Galiausiai buvo sutarta, kad Jonas kelioms dienoms atvažiuos į Vilnių, apsidairys, viską savo akimis pamatys.

Jonui ta bandomoji kelių dienų išvyka į Vilnių patiko. Tačiau grįžusį namo vėl apėmė abejonės: nei savos chebros, nei kompu su kuo pažaisi. Važiuot – nevažiuot?

Prisiminęs tuos laikus, Šarūnas Broga vėliau pasakys: „Grįžęs Jonas iš tiesų buvo apsigalvojęs, tačiau gerbdamas jo ir mamos sprendimą nenorėjau jų spausti. Bet gal po mėnesio ar pusantro suskambėjo telefonas ir atsiliepęs išgirdau Jono mamos balsą: „Šarūnai, mes čia ilgai galvojom, svarstėm ir nutarėm – pabandom. Blogiau nebus.“

Danutė pasitikėjo sūnumi, o Jonas nenorėjo jos nuvilti.

Jonas Valančiūnas su mama Danute / Asmeninio albumo nuotr.
Jonas Valančiūnas su mama Danute / Asmeninio albumo nuotr.

Antroji ekskursija – lemiama

Treneriui Gintautui Reginai, puikiam psichologui, dingtelėjo pasiūlyti Jonui kartu su Gintauto treniruojama jaunimo komanda važiuoti į Prancūziją, į jaunimo krepšinio turnyrą. Jonas nei treniruosis, nei žais, užtat su komandos vaikinais susipažins, pabendraus. Gal apsipras ir greičiau apsispręs?

Iš Prancūzijos Jonas tikrai grįžo apsisprendęs: jis vyksta mokytis ir sportuoti į Vilnių.

Norėdamas, kad ir Jono mama būtų visiškai rami, išleisdama savo paauglį sūnų į didmiestį, Šarūnas Broga pasiūlė dar vieną pažintinę kelionę į sostinę – šįkart ne tik Jonui, bet ir jo mamai Danutei. Antra ekskursija po Vilnių (po Velykų atostogų) buvo suplanuota taip, kad išsklaidytų paskutines Danutės abejones: Šarūnas supažindino ją ir jos sūnų su Biržiškos gimnazijos, kurioje Jonas tęs mokslus, direktoriumi, aprodė sportininkų bendrabutį Ozo gatvėje, kuriame gyvens Jonas, ir valgyklą.

Jonas Valančiūnas ir Eurelijus Žukauskas / Asmeninio albumo nuotr.
Jonas Valančiūnas ir Eurelijus Žukauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Jono mama atėjo į keletą treniruočių, kuriose dalyvavo ir Jonas, ir nusiramino, nes pamatė, kaip treneris Gintautas Regina dirba su vaikais: pats kartu su jais bėgioja visą treniruotę, moko drausmės, disciplinos, kad niekur nevėluotų, kad laiku eitų miegoti.

Gintautas buvo griežtas treneris, bet teisingas. Jo principai – labai aiškūs: jeigu nori žaisti komandoje, turi mylėti krepšinį ir atiduoti visą save. Jeigu bendrabučio šaldytuve rasdavo kokį alkoholinį kokteiliuką, prasikaltėlį išsiųsdavo namo, ir be kalbų. Jono mama pasitikėjo Gintautu Regina. Jeigu būtų buvęs kitas treneris, dar nežinia, ar būtų pavykę ją įtikinti.

Naujausi straipsniai