„Kažkada įsivaizdavau, kad esu pusdievis, kad esu Heraklis. Jau tuomet tai buvo signalas, kad man reikia pagalbos“, – pasakoja aktorius Marius Repšys knygų mugėje pristatęs naujausią savo kūrinį „Heraklis Nr. 4“. Į knygą aktorius sudėjo sunkiausius savo išgyvenimus: depresija, suicidinės mintys, psichiatrijos ligoninė – apie visą tai Marius kalba pagrindinio veikėjo Heraklio lūpomis.
Mariau, apie ką yra ši knyga?
Knyga yra apie savižudybę, psichines ligas. Mano gyvenimą – nuo vaikystės iki šiuo dienų. Ką išgyvenau, ką patyriau, kokios yra mano traumos, nuotykiai. Mokykla, teatras, akademija, studijos – viskas yra šitoje knygoje.
Kodėl knygos pavadinimas yra „Heraklis“ ir kodėl jo numeris yra keturi?
Kažkada įsivaizdavau, kad esu pusdievis. Kad esu Heraklis. Jau tuomet buvo signalas, kad man reikia pagalbos, tačiau niekas to nesuvokė. Visi galvojo, kad aš juokauju. Šios knygos gale yra ketureilis: „Turėjau tapti pusdieviu, tačiau tapau aš pusgalviu, kai šaltą dieną rudenį Heraklis mano numirė“. Heraklis numirė su mano kančiomis, kvailais įsivaizdavimais, o numeris keturi yra dėl to, kad šis skaičius mane persekioja daugmaž visą gyvenimą: aš gulėjau ketvirtoje palatoje, ketvirtoje klasėje turėjau tam tikrų išgyvenimų ir t.t.
Ar knyga yra tik apie depresiją? Kokia yra jos žinutė?
Tai yra kur kas daugiau. Pavyzdžiui man viskas prasidėjo nuo paprasto dalyko – nemigos. Tai kaip sniego gniūžtė – didėjo, didėjo, didėjo ir atvedė prie labai liūdnų pasekmių. Visą tai buvo galima sustabdyti daug anksčiau. Jeigu apie tai būtų žinoję artimieji, pasidomėję psichiatrija – galima buvo daug anksčiau į visą tai sureaguot ir sugrįžt į gyvenimo vėžias. Lygiai taip pat ir kiti žmonės – jie nesupranta, kas su jais vyksta ir jie nieko nedaro. Aš skatinu, kad jie nebijotų gydytis, nebijotų daktarų, ligoninių – ten nieko baisaus nėra.
Kaip manote, kodėl šiais laikais, tarp jaunų žmonių emocinių sutrikimų pasitaiko vis dažniau?
Manau, kad viena iš priežasčių – didelis gyvenimo tempas ir aplink tvyrantis stresas. Mes daug vartojame, viskas vyksta labai greitai. Žmogus neberanda laiko sau, o sau laiko reikia būtinai surasti. Bent valandą į dieną užsiimti savo mėgstama veikla, arba išvis nieko neveikti, tiesiog pasivaikščioti lauke. Šiais laikais mes to sau neleidžiame. Darbas, šeima, sportas – visą laiką skubame ir nesustojame. Žinoma, daug lemia ir genetika, ir gyvenimo būdas, netgi mityba.
Šiais laikais žmonėms būtina kažką kažkam įrodyti. Kitaip – neįsitvirtinsi visuomenėje. Kažką pasiekęs, atrodo, turi svaresnį žodį, tačiau nereikia bijoti būti paprastu žmogumi. Visi mes esame panašūs, visi – mirtingi. Moksliškai netgi yra įrodyta, kad mes esame vienas kino klonai. Nesvarbu ar tu afrikietis, ar europietis. Visi taip pat gimsta, visi taip pat mirs. Nė vienas žmogus nėra kažkuo ypatingas. Svarbiausia yra mylėti tai, ką darai.
Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?
Manau, kad ji skirta labai plačiam ratui žmonių. Ją gali skaityti tiek tas, kuris susiduria su problemomis, tiek jo artimieji, tiek – paaugliai, pedagogai.
Ar knygą rašėte jau išlaisvinęs iš ligos gniaužtų ar kaip tik – išgyvendamas sunkų periodą?
Rašiau ją depresijos piko metu. Pats rašymas truko apie pusantrų metų. Tai buvo ilgas procesas ir sunkus darbas.
Ką norėtumėte pasakyti ar patarti jauniems žmonėms, savo gerbėjams, skaitytojams?
Stebėkite save. Stebėkite aplinką, artimiesiems patarčiau stebėt savo draugus, šeimos narius. Yra akivaizdūs signalai, kuriuos galima pastebėti laiku. Kartais žmonės sako: „O, tas bičas – kažkoks crazy“. Tas crazy – gali būti ne šiaip sau crazy, o jam realiai važiuoja stogas. Į tokius žmones mes žiūrime, kaip į keistuolius, bet nežiūrime į juos, kaip į psichinius ligonius, kuriems reikia rimtos pagalbos.
