Klubo „Skaitom ir kalbam“ įkūrėja Kristina Chlastauskienė: „Knyga visada buvo geriausia dovana“

Kristina Chlastauskienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Viltė Drūlienė
Publikuota: 2018-12-05 08:00
Su Kristina Chlastauskiene susitinkame kavinukėje ir netrukus visa aplinka prisipildo mūsų čiauškėjimo ir skardaus juoko. Knygų klubo „Skaitom ir kalbam“ įkūrėja sako, ne tik visada mėgusi skaityti, bet ir organizuoti vakarėlius, būti tarp žmonių, todėl dabartinė veikla, atrodo, išsirutuliojo visiškai natūraliai.

Kristina, kaip gimė mintis įkurti knygų klubą?

Pirma mintis buvo organizuoti literatūrines keliones, ekskursijas, keliauti rašytojų ar knygų veikėjų takais. Aplankyti autorių tėviškes ir rengti jų kūrinių skaitymus. Bet tam pirma reikia turėti bendraminčių – todėl pirmas darbas buvo susiskaičiuoti, kiek jų būtų. Juk dažniausiai susitikusi su draugėmis spėji apkalbėti buitį, vaikus, santykius su vyru, bet „ką skaitai“ paklausi tik vilkdamasi paltą tarpduryje, kai reikia išsiskirti. Visada galvojau, kaip būtų gera turėti laiką, skirtą būtent knygoms! Pradėjau dėliotis mintis, kaip viską organizuoti, ir galiausiai pirmajam susitikimui 2017-ųjų rudenį turėjau 15 kandidačių. Tuomet susėdome, aptarėme, kas kokias knygas mėgsta, nusprendėme, kad visos skaitysime vieną kūrinį, po trijų savaičių jį aptarsime ir įvertinsime.

Taip pat pagalvojau, kad būtų labai smagu pasikviesti į svečius kokį nors jaunosios kartos lietuvių rašytoją, pasikalbėti apie rašymo užkulisius. Taigi nieko nelaukusi susisiekiau su Monika Budinaite ir ji atsakė galinti atvykti. Tai buvo kiek netikėta, nes laišką rašiau labai naiviai tikėdama sėkme – juk mes nesiūlome jokio atlygio, nieko, tik norime pasikalbėti. Ir tai buvo pati klubo veiklos pradžia. Tačiau viskas taip įsibėgėjo, kad per metus mes jau spėjome susitikti net su septyniomis rašytojomis, o šiais metais klubą lanko jau trys knygų mylėtojų grupės – iš viso 25 narės. Ir susirinko visos tokios nuostabios merginos ir moterys! Labai gražus kolektyvas. Atvyksta net vilniečių.

Ar sostinėje nėra tokių moterų būrelių? Kur jūsų sėkmės paslaptis?

Esu girdėjusi apie kitų tokių klubų veiklą. Nežinau, ar tai mūsų paslaptis, bet mes turime aiškų susitikimų planą, struktūrą. Nesusirenkame šiaip sau paplepėti prie arbatos ir pyrago (žinoma, darome ir tai!), bet pirmiausia vertindamos visų mūsų laiką aptariame knygas. Kadangi viena gali kalbėti ir 45 minutes, o kita nepratarti nė žodžio, būtina diskusijas suvaldyti, pastebėti, kas dar norėtų pasisakyti, galbūt reikia paskatinti. Kad visos išsiskirstytų po namus jausdamos susitikimo naudą, išgirstos ir išgirdusios.

Bet, žinot, kas man maloniausia vyšnaitė ant torto? Kai į svečius atvykusi rašytoja neskuba iš mūsų susitikimo išvažiuoti, nors iš pradžių planavo neužsibūti. Tai didžiausias įvertinimas. Čia vyrauja jauki atmosfera, verda įdomios diskusijos, iš autorių sužinome dalykų, kurių neišgirsi niekur kitur. Pavyzdžiui, kaip elgiasi rašytojos, svarstančios, kurią leidyklą rinktis, jei sulaukia pasiūlymo iš kelių.

O kaip literatūrinės kelionės? Ar jos neliko užmaršty, įkūrus klubą?

Oi ne, priešingai. Šią vasarą su merginomis keliavome po Mažąją Lietuvą. Šiai išvykai impulsas buvo Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“. Aplankėme Šilutės Hugo Šojaus muziejų, kur dalyvavome edukacijoje „Knygos kelias“, Kintų Vydūno muziejų. Kitų metų gegužę planuojame leistis į kelionę Žemaitės keliais. Negana to, ne taip seniai, spalį, su klubu „Skaitom ir kalbam“ lankėmės Berlyne. Kelių dienų viešnagę Vokietijos sostinėje suplanavome visai netikėtai: norėdama pakviesti pasikalbėti dar vieną lietuvių rašytoją – Liną Ever, pakalbinau ją socialiniame tinkle. O Lina atsakė: tikriausiai žinote, kad gyvenu Berlyne, bet mielai prašome apsilankyti čia.

Taigi taip devynios nepažįstamos moterys atsidūrė Vokietijoje. Žinoma, visos vežėmės po knygą. Juokingiausia tai, kad pirmąjį vakarą kelionėje pirmiausia išsiaiškinome, ką kuri dirba. Juk apie tai susitikimuose nešnekame, taigi net nežinojome, ką kas veikia gyvenime. Bet tai ir yra nuostabu: aptarinėjant knygas, tokios informacijos net nereikia, kartais iš jausmų, kuriuos sukėlė skaitytas kūrinys, išryškėja daug daugiau giluminių klodų. Su moterimis pajunti bendrystę. Susitikimai kartais būna labai jautrūs, intymūs. Kol kas neįsivaizduoju mūsų būrelyje vyrų.

Raudondvario pilies kiemą neseniai papuošė jūsų iniciatyva pastatytas dailus knygų namelis. Kam jis skirtas?

Knygų namelio idėja atsirado kartu su knygų klubu. O kad svajonė virstų realybe, teko nueiti tikrai ilgą kelią, įveikti daug biurokratijos suvaržymų. Todėl kai jis pagaliau atsirado, net ašaros ištryško.

Man buvo labai svarbu, kad knygų namelis stovėtų tarsi įrodymas, kad būtent čia vyksta knygų mylėtojų susitikimai. Raudondvario pilies kiemas – įspūdinga vieta, turinti ypatingą aurą, kur vyksta daug kultūrinių renginių, renkasi išsilavinusi, kultūringa publika. Čia yra saugotina teritorija, todėl galima tikėti, kad knygų namelis bus prižiūrimas ir naudojamas atsakingai. Tikiuosi, kad juo didžiuosis ir vietiniai gyventojai. Ir labai viliuosi, kad statinys nevirs senų ir nereikalingų knygų išmetimo vieta.

Sakėte, kad pati vaikystėje labai mėgote skaityti, o ar dukrelės seka jūsų pėdomis?

Taip. Ir tai pats saldžiausias jausmas. Akvilė, kuriai tuoj bus 4 metai, nešasi iš lentynos knygutes ir varto. Būna, aš pabėgu į kitą kambarį su savo knyga, o ji atseka paskui mane, įsiropščia kartu į lovą, deda ant mano knygos savąją ir prašo paskaityti. Būna, ir skaitau. Arba, tarkim, kokia nors proga (po vizito pas gydytoją) nusprendžiu nupirkti kokį žaislą, o ji sako: „gal knygutę“. Antroji dukrytė Marta dar neturi dvejų metukų, bet knygų lentyna pasiekiama ir jai. Nedraudžiu imti, nešti, vartyti knygučių, tegul susipažįsta. Knygos turi būti naudojamos. Sudedu į apatines lentynas, ką jos galėtų skaityti.

O galbūt pati pasvajojate kada nors parašyti knygą?

Žinoma. Tik labai bijau. Pati kritiškai žiūriu į žmones, leidžiančius prastas knygas. O labiausiai bijočiau apie savo kūrinį kalbėti mūsų klube (juokiasi). Mano geriausios vertintojos būtų bičiulės – knygų mylėtojos.

Tačiau knygų klubas – ne vienintelė jūsų veikla, pasirodo, jūs dar ir organizuojate vestuves! Kaip atsidūrėte šioje srityje?

Manau, viskas mano gyvenime susidėliojo labai dėsningai. Mano kraujyje – tiek meilė knygoms, tiek švenčių organizavimas. Nuo mažens knyga man buvo geriausia dovana tiek per gimtadienius, tiek per Kalėdas, ir tėvai visada akcentavo, kad tai yra didelė vertybė. Su mama kartu mokydavomės eilėraščius, juos deklamuodavau ir tėtis įrašinėdavo į juostinį magnetofoną. Tai tikrai buvo įspūdinga.

Negana to, namuose dažnai vykdavo vakarėliai. Pas mus susirinkdavo giminės, tėvai į svečius prisikviesdavo draugų. Ypač didelis švenčių iniciatorius ir organizatorius buvo tėtis. Iš tiesų galiu pasakyti, kad ramiausiai užmigdavau, girdėdama už sienos vykstantį balių (juokiasi).

Organizuoti renginius labai mėgstu ir apskritai visą gyvenimą buvau aktyvi – mokykloje buvau klasės seniūnė, tarybos narė. Na, o universitete esu baigusi knygų leidybą, nes norėjau studijuoti kažką susijusio su rašymu.

Kada sulaukėte pirmųjų užsakymų kaip vedybų planuotoja?

Kai dar mokiausi 11–12 klasėje, pažįstami, draugai ėmė klausinėti: gal gali sugalvoti, kaip pasitikti jaunuosius prie stalo, gal kokią kalbą galėtum parašyti, gal kokį žaidimą pasiūlyti. Pagalbos prašydavo ir rengdami gimtadienius, kitas šventes. Iš pradžių jas pradėjau organizuoti artimiesiems, o vėliau atsirado ir pirmieji tikri klientai. Dirbdama sutikau kelias bendramintes, kartu sukūrėme „Švenčių virtuvę“.

Iš tikrųjų man labai patinka būti tuo žmogumi, kuris viską kontroliuoja, už viską yra atsakingas, bet į sceną išstumia kitus (juokiasi). Maloniausia turbūt ta akimirka, kai viskas gerai sustyguota, o aš tik palydžiu jaunąją ir, galima sakyti, užveriu bažnyčios duris. Per vestuves patiriu daugybę gerų emocijų, tarsi išgyvenu keletą skirtingų gyvenimų. Kaip ir skaitydama knygas…

Prakalbus apie vestuvių ir knygų paraleles, kas dar sieja šias dvi veiklas jūsų gyvenime?

Sakyčiau, yra vienas dalykas, kuris sieja – per mudviejų su vyru vestuves visi vietoj gėlių nešė knygas. Juokiausi su juo, kad per kitą šventę visų prašysime dovanoti mašinų detales. Nes vyro darbas susijęs su automobiliais.

Tiesa, jis knygų neskaito – skaitė tik tuo etapu, kai norėjo mane sužavėti (šypsosi). Pats yra idėjų ir veiklos žmogus. Aš gavau laimę būti šalia tokio žmogaus, kuris turi tvirtą palaikantį žvilgsnį ir mane visada drąsina eiti į priekį. Mes visada dalinamės visomis mintimis ir beprotiškiausiomis idėjomis. Iš jo visada galiu sulaukti palaikymo – ir kai sekasi, ir kai ne.

Kristina, kokių svajonių ar planų turite ateityje?

Svajoju kada nors turėti leidyklą. Jei ją įsteigčiau, įdarbinčiau visas knygų klubo nares – kur kuri labiausiai tiktų (šypsosi).

O su knygų klubu kol kas planuoju kasmet ir toliau organizuoti literatūrines keliones po Lietuvą. Gal ir keletą kartų per metus. Norėtųsi kažką naudingo nuveikti ir dėl Raudondvario bendruomenės, kuri mus svetingai priima. Dar norėčiau knygų klubo paaugliams. Dabar mokyklose pateikiami tokie literatūros sąrašai, kad tikrai ne visas knygas iš jų norėtųsi skaityti ir man. Todėl labai svajoju tai pakeisti. Aš manau, kad kiekvienas žmogus gali pamilti literatūrą, jei tuo metu, kada jam reikia, kada jis yra kryžkelėje, pasitaiko gera knyga. Taip pat norėčiau organizuoti kūrybines dirbtuves vaikams su knygų autoriais, vesti literatūrinius renginius. Galva pilna idėjų.

Temos:
Skaitymas

Naujausi straipsniai