Klementina Venciūtė ir Martynas Levickis: artimas ryšys abu muzikantus sieja ne tik scenoje

Klementina Venciūtė ir Martynas Levickis / Asmeninio archyvo ir Pauliaus Peleckio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-07-14 17:44
Smuikininkė Klementina Venciūtė (22) – perspektyvi ir savo pasiekimais kasmet vis labiau stebinanti klasikinės muzikos atstovė. Talentinga mergina jau išmaišė pusę pasaulio, koncertavo Monako princesei Charlene, o šiais metais laimėjo aktoriaus George'o Mikellio stipendiją ir netrukus įgyvendins savo muzikos projektą. Be viso to, Klementina aistra gyvenimui užkrėtė ir akordeonistą Martyną Levickį (30). Kaip sako smuikininkė, juodu sieja tvirtas ryšys ne tik scenoje, bet ir už jos ribų.

Klementina, kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

Gimiau Suvalkijoje, tačiau netrukus tėvai persikraustė į Vilnių. Jie norėjo toliau tobulėti, siekti karjeros. Taip jau gavosi, jog mano giminėje muzikantų buvo nedaug – tik mama, LMTA studijavusi operinį dainavimą pas tuo metu labai žymią profesorę. Mama turėjo nemažai perspektyvų, bet dėl tam tikrų aplinkybių metė studijas ir pasuko kitu keliu. Tėtis buvo profesionalus futbolininkas, apvažinėjęs visą pasaulį.

Kol augau, tikrai nebuvau įsitikinusi, kad ateityje būsiu muzikantė. Manau, jaunystėje sunku iš karto atsirinkti tai, kas patinka. Mano atveju, paskatino mama, nuvedusi mane į menų mokyklą. Ten pirmą kartą į rankas paėmiau smuiką.

Klementina Venciūtė vaikystėje / Asmeninio archyvo nuotr.
Klementina Venciūtė vaikystėje / Asmeninio archyvo nuotr.

Klasikinę muziką rinktųsi ne kiekvienas, dabar madingiau būti „influencere“...

Juokauju, kad su muzika, ypatingai operos žanru, aš susipažinau dar negimusi. Besilaukdama manęs mama vaikščiodavo į baleto teatrą, įvairiausius spektaklius. Pamenu, kai jau vėliau, sulaukusi gal kokių penkerių metų, sėdėdavau operoje ir bandydavau suvokti siužetą, kas vyksta scenoje. Labai susikaupusi būdavau iki kol pradėdavo imti miegas ir užsnūsdavau. Juk opera kartais trunka ir tris valandas.

Galiu tvirtai sakyti, jog smuiką į rankas paėmiau tik paskatinta mamos. Ji norėjo, kad aš perimčiau jos muzikinę kelionę, tik su kitu instrumentu. Pirmą kartą pagriežiau šešerių. Pamažu pamilau klasiką ir nutariau savo gyvenimą sieti su ja.

O kas liečia socialinius tinklus, kai esi klasikinės muzikos atstovas, papildomai veiklai dažniausiai nelieka laiko. Šiuo gyvenimo etapu socialiniai tinklai man neatrodo kaip įdomi ar labai reikalinga veikla. Na, bet kai kurie žmonės iš to pragyvena. Nesakau, kad pati visiškai nieko nekeliu į instagramą. Tą darau, kai turiu ką parodyti.

Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunam žmogui su karjera dažnai tenka derinti ir mokslus. Kaip atrodo tavo dienotvarkė?

Mano dienotvarkė –  išties įtempta. Iki karantino keldavausi pusę šešių ryto. Ramiai atlikdavau savo ritualus – kvėpavimo pratimus, mankštą, medituodavau, šokdavau į ledinį dušą. Nusimaudžiusi skubėdavau į akademiją. Ten vykdavo paskaitos, specialybės pamokos pas profesorę. Na, ir žinoma – koncertai, koncertai.  

Dažnai sakoma, kad iš muzikanto profesijos duonos nevalgysi. Galbūt paneigtum šį posakį?

Tikrai drįsčiau paneigti. Visada maniau ir manysiu, kad absoliučiai viskas užkoduota žmogaus galvoje. Tavo pasisekimas priklauso nuo to, kaip pasinaudoji savo perspektyvomis. Jeigu pradėdamas verslą galvoji, kad bankrutuosi, kam tada išvis to imtis?

Su muzika, mano nuomone, yra dar kitaip.

Muzikantas dažniausiai renkasi eiti šiuo keliu, nes jis jaučia begalinę meilę tam, ką daro. Meilę, koncerto metu aplankiusiam jausmui, meilę aplodismentams. Vyksta didžiuliai energetiniai ir emociniai mainai. Tokiu atveju, piniginis atlygis lieka paskutinėje vietoje. Manau, jei žmogus myli tai, ką daro, ir jam toji veikla teikia malonumą, galiausiai jis sulauks sėkmės ir pripažinimo.

Asmeniškai aš, nepriklausoma finansiškai tapau jau mokykloje.

Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar kada reikėjo ginti savo pasirinktą profesiją nuo kitų?

Be abejo, iki dabar susiduriu su įvairiausiomis nuomonėmis. Bet aš pati visada maniau, jog muzika – universali kalba, jungianti visas įmanomas kultūras, profesijos sritis, pažiūras. 

Aptempta suknelė, aukštakulniai, nepriekaištingas makiažas – štai tokią tave pirmą kartą pamačiau su grupe „Electric Ladies“. Tuomet jūs sukūrėte coverį Adele dainai „Skyfall“. Kiek laiko groji su merginomis?

Šioje grupėje jau nebegroju, tačiau tai buvo išties smagi ir naudinga patirtis profesiniame kelyje. Prisitaikymas prie elektrinio instrumento, grojimas su jau minėta aptempta suknele ir aukštakulniais įvairiomis aplinkybėmis – judančiame laive, žiemą lauke ar aukštai ant pastolių – visada įdomi ir iššūkių kupina patirtis. Esu dėkinga kolektyvo merginoms už gerą laiką.

Klementina Venciūtė ir Martynas Levickis / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Klementina Venciūtė ir Martynas Levickis / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Graži, jauna mergina turėtų sulaukti nemažai dėmesio. Neseniai viename viešame renginyje pasirodei drauge su žinomu akordeonistu Martynu Levickiu. Kada susitiko jūsų keliai?

Su Martynu ėmėme bendrauti prieš metus, kartu grojame ir dirbame. Mus sieja ypatingas ryšys, kuris egzistuoja ir už scenos ribų.

Tai jus galima vadinti pora?

Neskubėkime visko įvardyti (šypteli).

Klementina Venciūtė ir Martynas Levickis / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Klementina Venciūtė ir Martynas Levickis / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiomis dienomis susiduri?

Dažnai tenka girdėti iš vyresnių žmonių, jog jų laikais kelią šlovės link prasiskinti buvo sunkiau, bet drįsčiau nesutikti. Mano karta gyvena tokiame amžiuje, kuriame be galo visko daug. Pradedant socialine erdve, ir baigiant kornetų kiekiu, įvairove. Šiais laikais sunku ką nors nustebinti, nes dažnai matome vienas už kitą didesnius profesionalus.

Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kokia esi, kai nulipi nuo scenos? 

Nuo mažens buvau nenustygstantis vietoje vaikas. Jau labai ankstyvame amžiuje mano galvoje virė įvairiausio plauko idėjos. Norėdavau viską išbandyti – tiek muzikoje, tiek gyvenime. Ne tik grojau smuiku, bet ir sportavau, lankiau šokius. Iki šiol man sumanymų netrūksta, esu atvira. Kartais juokiuosi, kad norėčiau trumpam išjungti savo smegenis. 

Su kiekviena diena mano galvoje gimsta kažkas naujo. Smagiausia, kad niekada nepabūgstu bandyti siekti savo tikslų.

Klasikinės muzikos sferoje žmonės dažnai būna per daug užsisklendę savyje ir bijo pokyčių. Tiesa, ne visi. Manau, jog išskirtinis mano bruožas – išpildyti tai, kas viduje kirba. Tokia užsidegusi esu ir namuose, ir scenoje.

Anksčiau net sulaukdavau klausimų, ar mano venomis neteka kokios karingesnės tautos kraujas. Kai griežiu, temperamentas veržiasi pro kraštus.

Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Klementina Venciūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunam žmogui skintis kelią klasikinės muzikos padangėje paprasta?

Sunku. Klasikinė muzika reikalauja ne tik profesinės brandos, bet ir psichologinės. Aišku, kai yra noras ir užsidegimas, įmanoma viskas. Man asmeniškai, klasikinė muzika reiškia be galo daug. Vos sulaukusi pilnametystės, aš klasiką įsimylėjau. Daug kam tai gali nuskambėti banaliai, bet vietoje trankios muzikos, pagal kurią jaunimas šoka klubuose, aš namuose įsijungiu simfoniją ir kaifuoju.

Tokia meilė klasikai tikriausiai tau pelnė ne vieną įvertinimą profesionalų tarpe?

Dažnai dalyvauju tarptautiniuose konkursuose. Kur tik yra galimybė, save išbandau. Pamenu, kai prieš du metus užsidegiau noru nuvykti į Rusiją ir ten sudalyvauti viename konkurse. Nuvykau ir, ką manote? Laimėjau pirmąją vietą. Šis ir panašūs įvykiai, verčia mane nesustoti.

Dabar esu dažnai kviečiama pagroti renginiuose Monako kunigaikštystėje, esu griežusi net Monako princesei Charlene.

Šiais metais laimėjau garsaus aktoriaus Geroge‘o Mikellio stipendiją įgyvendinti savo projektą po Lietuvą. Jis vadinsis „1-2-3-4 šiuolaikine lietuvių kompozitorių muzika smuikams”. Esu dėkinga gyvenimui ir mėgaujuosi kiekviena man suteikta galimybe.

Naujausi straipsniai