Televizijos laidos „Klauskite daktaro“ vedėjas Alvydas UNIKAUSKAS (60) sakosi savęs skriausti nenorėjęs, bet... Kai prieš kelerius metus užlipęs ant svarstyklių išvydo skaičių, kuris privertė susimąstyti, ėmėsi priemonių ir jau po pusmečio svėrė trisdešimt kilogramų mažiau.
„Savęs kankinti aš nelinkęs. Tačiau kiekvienam laikytis tam tikrų principų – būtina“, – įsitikinęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius.
Dalyti patarimus apie tai, kas sveika, o kas kenkia, jam tenka ne tik televizijos studijoje, bet ir bičiulių draugijoje. „Ne vienas pažįstamas, laikydamasis mano patarimų, jau atsikratė kilogramų“, – šypsosi profesorius. Teko įprasti ir prie atidžių aplinkinių žvilgsnių, stebinčių, ką mylimas daktaras dedasi į pirkinių krepšį. „Daugelį medikų, kalbant apie sveiką gyvenseną, reikėtų vadinti teoretikais. Mes žinome, ką reikia daryti, kad, tarkim, gyventume šimtą metų, ir to neslepiame – pasakojame kitiems. Ar patys to laikomės, tai jau kitas klausimas“, – šypsodamasis pradeda pokalbį prie puodelio kavos.
Kada susimąstėte, kad gal ir jums derėtų elgtis taip, kaip patariate kitiems?
Aš niekada profesionaliai nesportavau, treniruotes lankydavau savo malonumui, neturėdamas tikslo tapti sportininku. Mano gyvenime visuomet buvo daug judėjimo. Užaugau Petrašiūnuose, netoli Pažaislio ir Kauno marių, visas laikas, kuris likdavo nuo mokyklos, vėliau – studijų, prabėgdavo miške. Iki vidurio studijų neprisimenu dienos žiemą, kad nebūčiau atsistojęs ant slidžių. Tai buvo kaip ritualas: grįžtu po pamokų ir dingstu su slidėmis kokioms trims valandoms.
Kai jaunam žmogui dėstai sveikos gyvensenos principus, jis tik klausosi, bet į galvą nieko nesideda. O kodėl turėtų suklusti? Su savo kūnu jis gali daryti, ką nori, ir gerai jaučiasi, organizmas nesiunčia jokių pavojaus signalų. Tad toks pokalbis – lyg ateivio bandymas susikalbėti su Žemės gyventoju. Jie nesupranta, kad paauglystėje ir jaunystėje visos organizmo sistemos dirba puikiai, kompensuodamos gautą negatyvą, o ateina keturiasdešimt metų ir viskas, – aišku, ne iš karto, o palaipsniui, – pradeda riedėti žemyn. Ir ateina diena, kai tos puikiai veikusios sistemos nebeatlaiko. Dauguma ligų yra netinkamo gyvenimo būdo, ypač mitybos, pasekmė. Ir ateina graži diena, kai vyras žvilgteli žemyn ir ups – kojų per pilvą jau nebemato.
Jūs – ne išimtis?
Ir aš, kaip daugelis, ilgainiui ėmiau ir aptingau – pradėjau mėgautis patogiu gyvenimu. Vieną gražią dieną, – man jau buvo per penkiasdešimt, – pasisvėriau ir pamačiau, kad svarstyklės rodo 120 kilogramų. Skanu gyventi, bet ateina laikas, kai tas malonumas nebekelia džiaugsmo...
Susimąsčiau, ką reikėtų keisti. Nepatiko dietologų raginimas, kad, norint numesti svorio, reikia valgyti po mažai ir dažnai, nors neretai tai yra geras patarimas. Man, kaip medikui, kirbėjo abejonė: jei valgome dažnai ir nebadaujame (kraujyje kaskart padidėja gliukozės kiekis, kasa išskiria daug insulino; dalis gliukozės skiriama energijai palaikyti, likusi paverčiama riebalų rūgštimi ir atidedama į atsargas), mes niekada nedeginame organizmo atidėtų riebalų. Tad savaime piršosi išvada, kad, norėdami sulieknėti, mes turime daryti tokią pertrauką tarp valgymų, kad organizmas energijai palaikyti naudotų sukauptus riebalus.
Ir?..
Pasirinkau lengviausią kelią. Kadangi iš prigimties daugeliui žmonių, ypač diedams, būdinga tingėti, nuėjau mažiausio pasipriešinimo keliu (nusišypso). Nutariau maitintis taip, kad kiekvieną parą tarp valgymų būtų šešiolikos valandų pertrauka. Pavyzdžiui, jei pavalgau aštuntą vakaro, kitą dieną valgau tik vidurdienį. Fiziologiškai ši pertrauka paaiškinama. Kai po kiek laiko pradėjau tuo domėtis ir ieškoti literatūros, pasirodė, jog tai jau seniai naudojama.
Tada paaiškėjo, kad visgi tokių priemonių norint numesti daug antsvorio per maža, todėl ėmiausi koreguoti ir tai, ką valgau. Ilgainiui iš raciono pašalinau greituosius angliavandenius – cukrų ir miltus. Per parą ėmiau valgyti – ir valgau iki šiol – du kartus, bet sočiai. Pusryčius praleidžiu, pietus valgau ligoninėje – kavinėje užsisakau mėsos arba žuvies ir daug daug daržovių. Prašau, kad gardintų Jalapeño paprikomis, dalį pomidorų pakaitintų. Mėsa geriau malta, tokia lengviau virškinama. Antras valgis – vakarienė namuose. Be abejo, paskui ne iškart į lovą, iki miego praeina bent kelios valandos.
Jei po valgio jauti nuovargį, per daug valgei. Gal netinkamas maistas. O gal per greitai valgei. Geriau visada, žargonu tariant, nedavalgyti. Sotumo jausmas ateis kiek vėliau.
Rezultato teko ilgai laukti?
Jau po poros savaičių supratau, kad svoris krinta. Per pusmetį numečiau trisdešimt kilogramų. Aišku, buvo laikotarpių, kai atleisdavau vadeles ir keletas kilogramų grįždavo, bet vėl susiimdavau. Ilgainiui toks mitybos planas tapo gyvenimo būdu. Nereikia tikėtis, kad brandaus amžiaus žmogui numestą svorį bus lengva išlaikyti ir neperžengti tam tikrų ribų. Tai visada bus problema. Ką per gyvenimą prisidarei, ko prisidirbai, iškuopti nebus lengva.
Maisto papildų niekada nevartojau. Manau, viską, ko reikia organizmui, gaunu iš maisto. Pasaulyje nėra sukurtos nė vienos stebuklingos gydymo priemonės. Vienintelė stebuklinga priemonė – mūsų gyvenimo būdas, įskaitant ir mitybą.
Ir – jokių nuodėmių?
Iš pradžių nuodėmių būdavo, bet senokai sau jų nebeleidžiu. Desertų nevalgau. Jei kokia šventė, leidžiu sau išgerti šiek tiek alkoholio, bet stengiuosi to nedaryti. Išimtį darau juodai ruginei duonai, tačiau ją, bemielę ir becukrę, perkame turguje. Su žmona mėgstame ant riekės užsitepti storą sluoksnį sviesto. Riebalų aš nevengiu, bet pirmenybę teikiu sveikiems riebalams.
Jūsų klausantis atrodo, kad viskas paprasta...
Juk sakiau, kad tai – programa tinginiams: nereikia į priekį numatyti kelių dienų raciono, tik laikytis keleto principų. Svarbu atsisakyti greitųjų angliavandenių ir daryti pertrauką tarp valgymų. Ir dar – valgant nereikia užsigerti, o atsigerti likus geram pusvalandžiui iki valgio arba praėjus tiek pat laiko po jo.
Dažnai žmonės daro klaidą: ryte išgeria kavos be cukraus ir mano, kad tai nėra maistas. Kasa nereaguoja tik į vandenį. Išgėrus kavos, jau burnoje skonio receptoriai duoda komandą ir organizme išsiskiria insulinas. Kavos gėrimą turime įskaityti kaip valgį.
Jei pasigilintume, mano racionas – skurdus: mėsa, žuvis ir daržovės. Dar – aliejus. Vaisių valgau labai mažai, nes tai yra tukinimo priemonė. Sulčių niekada negeriu.
Apsiperkame turguje, stengiamės rinktis kokybišką maistą, nors jis ir brangesnis. Jokios perdirbtos mėsos – jokių rūkytų gaminių.
Pieno produktų jūsų valgiaraštyje nėra?
Mano nuomone, suaugusiam žmogui visiškai nebūtina valgyti jokių pieno produktų. Kita kalba – rūgpienis, kefyras ir pasukos. Juos ir vartoju. Darau išimtį tik sviestui. Per pasisėdėjimus paragauju kokio pelėsinio sūrio, bet ne daugiau. Iš pradžių dar nusidėdavau ir kartais suvalgydavau ledų – aš labai juos mėgau. Bet dabar sau ir to nebeleidžiu.
Koks yra jūsų rytas?
Rytas – tas metas, kai man labai patinka mano savijauta, esu lengvas ir energingas. Nemėgstu skubėti, geriau aukoju miegą ir atsikeliu anksčiau, kad rytas būtų ramus. Jokios specialios mankštos nedarau, dar lovoje turiu išsiraivyti, išlipęs iš jos prasitampau, padarau keletą paprastų pratimų. O paskui turiu pasėdėti ir susikaupti dienai. Per kokią valandą palengva išgeriu apie pusantro litro vandens. Vandenį geriu iš čiaupo, vasarošiltį. Citrinos nededu.
Kavą išgeriu jau atėjęs į darbą. Dieną vandens geriu pagal norą, manau, susidaro trys litrai.
Gink Dieve, nenoriu propaguoti, kad nereikia valgyti pusryčių. Tiesioj man jų niekada nereikėjo ir niekada savęs neprievartavau. Tai individualu. Žmonės, kuriems per keturiasdešimt, neturi teisės valgyti tuo metu, kai nenori.
Tie, kurie sako, kad jei nepusryčiauji, tai neturi energijos, klysta: juk maisto virškinimas – krūvis organizmui. Užuot ryte buvę darbingi, energiją skirsite maistui virškinti. Per keliolikos valandų pauzę be maisto duodame laiko organizmui atsigauti ir išsivalyti. Jei žmogus negali be pusryčių, – o svarbiausia – klausyti savo organizmo, – jis turi pusryčiauti. Aš patariu užkąsti vaisių.
Į sporto klubą nueinate?
Manau, gana daug judu ir turiu fizinio krūvio darbe. Tačiau tuomet, kai nukrito kilogramai, užsirašiau ir į sporto klubą. Neturiu griežto tvarkaraščio, galima juokauti, kad apsilankymų dažnis priklauso nuo žvaigždžių padėties ir taip toliau, bet realiai – nuo laiko ir energijos kiekio. Paprastai pavyksta nueiti tris kartus per savaitę, vasarą užsuku rečiau. Programos nesu susidaręs – kadangi mano amžius gana solidus, nenoriu perlenkti lazdos. Mano kriterijus labai paprastas: kol man pakanka kvėpuoti pro nosį, krūvis yra priimtinas, jei pradeda jo trūkti ir pradedu kvėpuoti pro burną – krūvis jau per didelis.
Vasarą stengiuosi daugiau pabūti gamtoje. Ir kaip tik mažiau judu. Kada nors juk reikia patingėti?
Ką jūs vadinate tingėjimu?
Laiką, kurį su žmona leidžiame sodyboje. Absoliučiai ramiai. Darbe man tenka daug bendrauti – studentai, pacientai, tad laisvalaikiu stengiuosi patylėti. Sodyba yra atokiau nuo gyvenvietės, nėra šurmulio.
Ar žmona drauge su jumis taip pat atsikratė nepageidaujamų kilogramų?
Žmona niekada gyvenime neturėjo problemų dėl svorio. Ir, manau, viena iš pagrindinių priežasčių ta, kad niekada nesu matęs, jog valgytų skubėdama. Ji valgo ramiai, lėtai, gerai sukramtydama, dėl to niekada nepersivalgo.
Nejaugi jūsų namuose nėra paslėpta saldainių, kuriais galėtumėte pavaišinti anūkus?
Nėra, bet anūkai nesuprastų, jei pas juos atvykčiau be ledų. Nors sąžinę dėl to šiek tiek graužia.
