„Jis norėtų, kad visą laiką vaikščiotume į pasimatymus, atostogautume, o aš noriu antrą kartą pabandyti sukurti šeimą. Kaip reikėtų elgtis toliau: ar užsispirti ir išeiti, ar tikėtis, kad vyras savo nuomonę pakeis ir apsigalvos?“, – klausia skaitytoja ir aprašo savo situaciją.
Jis norėtų, kad visą laiką vaikščiotume į pasimatymus, atostogautume, o aš noriu antrą kartą pabandyti sukurti šeimą.
Esu dviejų mokyklinio amžiaus vaikų mama. Man daugiau nei 30 m., esu seniai išsiskyrusi ir palaikau santykius su nauju draugu, kuriam daugiau nei 40 m. Mūsų draugystė tęsiasi jau ketverius metus ir iki tol viskas buvo gerai.
Per tą laiką labai gerai sutarėme, vis dar vaikštome į pasimatymus, išvažiuojame į trumpas keliones, kartais leidžiame laiką su vaikais, matomės keletą kartų per savaitę. Leisti laiką kartu mums išties labai malonu. Tačiau problema kyla tada, kai pradedame kalbėti apie santykių ateitį ir perspektyvas.
Jis norėtų, kad tokie pasimatymai truktų visą laiką, o aš svajoju antrą kartą gyvenime pabandyti sukurti šeimą – apsigyventi kartu ir jausti visapusišką vyro ramstį (teisinės vedybos man visai nebūtinos). Manau, kad bendra buitis būtų ir lengvesnė, ir mielesnė, kai grįžti namo ir nesi vienas, bet su mylimu žmogumi. Taip pat norėčiau, kad vaikai augtų matydami gerai sutariančius suaugusiuosius. Be to, jie mano naująjį draugą mėgsta, vis klausia, kada vėl ateis į svečius ir jaučiu, kad priima bei pradeda prie jo priprasti.
Apie tai ne kartą atvirai kalbėjomės, bet jis gyventi kartu nenori, nebent kažkada senatvėje, kai vaikai jau bus užaugę ir iškeliavę, bet manęs tokia vizija nedžiugina... Užsispirti ir dėl to jį palikti aš nenoriu – man tai būtų labai skaudus žingsnis, juk jį myliu, be to, niekada nesu sutikusi tokio artimo žmogaus. Tiesa, jis taip pat turėjo šeimą, augino vaiką, tačiau santykiai susiklostė nesėkmingai ir visi ryšiai nutrūko. Suprantu, kad rūpintis dviem ne savo vaikais, kurie yra labai judrūs, yra tikras iššūkis. Jo žodžiais tariant, tai ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių jis nenori kurti rimtesnių santykių antrą kartą, be to jaučiasi „tam per senas“ ir mieliau mėgaujasi tokiu gyvenimu, koks yra dabar.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vyro išpažintis: moteris mane pakeitė ir dėl to esu labai laimingas
Kaip reikėtų elgtis toliau: ar užsispirti ir išeiti, nors man tai bus labai skaudu (juk, regis, palikčiau mylimą žmogų, kuris man niekuo nenusikalto), ar tikėtis, kad jis savo nuomonę pakeis ir apsigalvos? Ar laukti, kol nepasitenkinimas dėl gyvenimo atskirai galiausiai sugadins santykius taip, kad skirtis jau nebebus skaudu?
Konsultuoja psichoterapeutė Daiva Žukauskienė
Dažnai susiduriu su vyrų ir moterų mąstymo, požiūrių skirtumais. Stebina egoistiškas moterų noras vyrą paversti materialia nuosavybe. Poreikis, kad vyras gyventų kartu, rūpintųsi bendra buitimi, vaikais, yra labai savanaudiškas.
Vyrų egoistinis savo laisvės vertinimas taip pat būna perdėtas – didžiulė baimė dar kartą suklysti, prisiimti atsakomybę už save ir kitus. Baimė prarasti vienam kitą tokia didelė, kad norisi surišti, uždėti pančius, turėti šalia kiekvieną akimirką. Ši baimė signalizuoja apie negebėjimą būti savarankiškam ir dėliotis pačiam savo gyvenimą. Jei kitas žmogus reikalingas tik tam, kad man būtų lengviau – ar tai nėra kito žmogaus pavertimas priemone, įrankiu, pagalbininku buityje? Vyrai linkę remtis patirtimi, mokytis iš klaidų, juos sunku įtikinti, kad moteriai, kuriai nepavyko išlaikyti pirmos santuokos, šeimos, pavyks antrą kartą. Kam kažką keisti, jei dabartis maloni ir esi ja visiškai pasitenkintas, kam daryti sprendimus dėl ateities, kuri galimai tik sumažins laimės pojūtį?
Žmonės – hedonistinės būtybės, joms reikalingas malonumo, laimės pojūtis. Moterys dažnai pamiršta, kad pirmiausia reikia mylėti save, paskui kitą, o ne atvirkščiai. Jei pamiltume save ir mokėtume patys sau būti gera kompanija, gal dingtų noras bet kokia kaina šalia turėti kitą žmogų, net neatsižvelgiant į jo poreikius, požiūrį.
Linkiu kiekvienam užduoti save demaskuojantį klausimą „kam man reikalingas kitas žmogus, kokius mano poreikius jis turi tenkinti, ko aš negaliu pats ar pati?“ ir nuoširdžiai į jį atsakyti.
Norite papasakoti savo istoriją, turite klausimų ar kilo gyvenimiškų sunkumų? Parašykite mums info@ji24.lt.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija: „Įsimylėjau vedusį vyrą. Kaip man jį išplėšti iš savo širdies?“
Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!