Klastingieji dryžiai – kodėl jie tokie populiarūs?

Pernille Teisbaek / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-09-25 14:47
Geriau nusišauti, nei n-tąjį kartą rašyti apie dryžių mados tendenciją. Ką dar galima pasakyti apie raštą, kuris šimtą metų nieko nestebina ir turi laisvą prieigą prie kiekvienos spintos, nes tinka visiems, pradedant žindukliais, baigiant šimtamečiais seneliais? Bet, vis dėlto, smalsu, kodėl jie tokie populiarūs?..

Klausimas – retorinis, niekas neturi atsakymo. Nebent – standartinį. Neva dryžiai tinka drąsioms, veiklioms, energingoms moterims, kurios sudaro didžiąją žmonijos dalį. Todėl artimiausioje drabužių parduotuvėje visada rasime kalnus bretonių ir pigių juostuotų suknelių, o didieji mados namai nepavargsta skelbti, kad dryžiai – sezono (ypač vasaros) sensacija. Nors išties sensacinga nebent tai, kad šiemet į mus nukreipta visa sunkioji artilerija: dryžuoti „Givenchy“, „Gucci“, „Louis Vuitton“, „Burberry“, „Prada“, „Fendi“, „Stella McCartney“, „Lanvin“, „Chloe“ etc.

Kai madoje įsigali kokia nors tendencija, niekas per daug nesiaiškina, kuo ji geresnė už kitas. Dar mažiau klausimų kelia mados, grįžtančios kiekvieną pavasarį. Dryžiai kone prilygsta gamtos ciklui; o juk nepuoli svarstyti, kodėl atšilus dygsta žolė ir penktą ryto ima plyšauti paukščiai. Bet ar tas banalus juostelių ritmas išties yra tik vienas iš daugelio bereikšmių raštų?

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Drąsios

Dori katalikai jų baidėsi: jiems buvo įkalta, kad dryžiai – šėtono ženklas.

Kalbos apie tai, kad dryžiai skirti drąsioms moteriškėms, gali būti tiesiog reklaminis oro virpinimas. Bet gali būti ir rimtesnis dalykas, siejamas su mūsų genetiniu kodu. Daug šimtmečių krikščionybė draudė dryžius – ir ne dėl to, kad jai tos juostelės atrodė lengvabūdės. Priežastys buvo rimtesnės, veikiausiai, sietos su kitatikiais, nes musulmonai visada buvo dideli juostuotų drabužių mėgėjai. O dori katalikai jų baidėsi: jiems buvo įkalta, kad dryžiai – šėtono ženklas. Kita vertus, apsivilkęs dryžuotą drabužį galėjai nukeliauti į kartuves. Tvarkingai sudėliotos audinio juostos siejosi su viskuo, kas buvo chaotiška, nuodėminga, smerktina, baustina. Net raini gyvūnai pateko į nemalonę. Spėkite, kas buvo laikomas plėšriausiu padaru? Zebras. Aišku, Europoje jo, gyvo, niekas nebuvo matęs, bet pakako kokios nors mokslinės knygos ir piešinio joje, kad zebrais būtų gąsdinami prasikaltę vaikai. Rainų kačių irgi gaila: jos buvo laikomos velnio išperomis ir atitinkamai persekiojamos.

Dryžuoti drabužiai nebuvo visai eliminuoti iš gyvenimo, bet juos vilkėjo tik visuomenės marginalai: prostitutės, budeliai, juokdariai, neūžaugos, eretikai, raupsuotieji, bepročiai. Jiems netgi buvo privalomas koks nors dryžuotas rūbas ar bent aprangos detalė, idant žmonės žinotų, kad jų reikia šalintis. XII–XIII a. prie šių atstumtųjų buvo priplakami priesaiką sulaužę riteriai, neištikimos žmonos, nesantuokiniai vaikai – žodžiu, tie, kurie vienaip ar kitaip prasikalto to meto moralei. O viduramžių dailėje dryžių nepagailėta tokiems Biblijos niekšams, kaip Judas, Salomėja, Kainas.

Visa tai baigėsi su Renesansu. Nors ir tada, kai juostuoti audiniai atgavo gerą vardą, žmonių sąmonėje liko vidinis cenzorius, kad geriau tos velnio medžiagos vengti. Todėl vilkėti dryžuotus drabužius pirmieji ryžosi ne stilingiausi, o drąsiausi: tie, kurie norėjo patikrinti, ar visuomenė išties tokia tolerantiška, kokia dedasi. Audinio sąsajų su gėda, nuodėme, izoliacija liko net praėjus keletui amžių. Neatsitiktinai XIX a. dryžuotos pižamos tapo oficialia kalinių uniforma (vėliau – ir koncentracijos stovyklų), ne šiaip sau „Moulin Rouge“ šokėjos dėvėjo juostuotus korsetus ir kojines, o klounai iki šiol mėgsta tokias palaidines ir kelnes. Ir madmuazelė Coco Chanel nebūtų sugalvojusi bretonės, jei būtų buvusi kilminga, gerų manierų panelė.

Kad ir kaip mėgintume reabilituoti dryžius, jie vis tiek turi draudžiamo vaisiaus kvapo, labiau tinka patrakėlėms nei mamos mergaitėms. Jums patiktų padauža Pepė Ilgakojinė su gėlėta suknute? Tai va! Pepė paprastai vilki dryžuotus drabužius ir jos kojinės (bent jau viena) būna dryžuotos.

Vikrios

Imame antrą reklaminį šūkį: dryžiai skirti energingoms moterims. Pataikyta kaip pirštu į akį, jei tikėsime, kad viena energija gimdo kitą. Grafiniai dryžiai – labai dinamiški ir aktyvūs, jie raibuliuoja akyse, kaip gavus per galvą. Antai vakar atkulniavau į darbą vilkėdama išvirkščią palaidinę, nors prieš tai apsižiūrėjau veidrodyje. Vadinasi, bestijos dryžiai taip mirga, kad paslepia net išvirkščias siūles. Jei žinočiau, kad manęs tyko snaiperis, būčiau juostuota nuo ausų iki kojų ir net pastarųjų nagams reikalaučiau dryžuoto lako. Pasaulyje iš seno žinomas Dazzle camouflage, taikomas ne žmogui, o laivams: jie, dekoruojami skirtingo ilgio ir krypties juostomis (na, kaip „Proenza Schouler“), neslepia paties objekto, bet trikdo orientaciją – priešui sunku nustatyti, koks laivo dydis, koks jo greitis ir kuria kryptimi juda.

Dryžiai išvis kažkoks paslaptingas daiktas. Zoologai sako, kad įžūliai ryškios zebro juostos jam padeda slėptis žolėje ir atbaido įvairius kraujasiurbius. Jūreiviai piestu stotų, kad tai – nesąmonė. Nes jų marškinėlių neva reikia tam, kad žmogus, paniręs į bangas, būtų geriau matomas. Matyt, panašiai galvoja ir kelininkai, kurių zebrai stabdo mašinas. Ryškūs dryžiai kuria dar vieną optinę iliuziją, turbūt žinomą sportininkams: jei viena komanda vilki vienspalvius marškinėlius, o kita – dryžuotus, atrodo, kad pastarojoje žaidžia daugiau žmonių ir jie yra judresni, vikresni už varžovus. Todėl kai kurie sportinių drabužių gamintojai juostas pavertė savo firminiu ženklu.

Nors jei apklaustume miegalius, jie paporintų, koks jaukus drabužėlis yra dryžuota pižama, kaip ji atpalaiduoja. Visa istorija rodo, kad iš juostų buvo tikimasi priešingo poveikio. Dar XVIII a. pabaigoje, kai mada jas legalizavo, tokie drabužiai turėjo dvejopą paskirtį: buvo rekomenduojami aktyviam sportui ir tingiam laisvalaikiui. Žinoma, poilsis siejosi su vandeniu: damos kurortuose vilkėdavo juodai ir baltai arba mėlynai ir baltai dryžuotas suknias. Ir, matyt, jos išties atrodė atsipalaidavusios, nes ilgainiui tarp juostų ir poilsio atsiradęs lygybės ženklas iš drabužių perkeliavo į kitas sferas: atsirado dryžuotų šezlongų ir kitų lauko baldų, paplūdimio skėčių ir persirengimo kabinų, kavinių stogelių ir pan.

Vizualus audinio poveikis priklauso nuo drabužio modelio, jo juostų pločio, išdėstymo, spalvų.

Juostelės paslaptingos dar vienu atžvilgiu. Ligi šiol neatsakyta į hamletišką klausimą: tai storina jos ar plonina? O atsakymo ieškojo net labai garbūs žmonės. Dar XIX a. viduryje fizikas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Hermannas von Helmholtzas atliko eksperimentų ir šie parodė, kad horizontaliai dryžuotas daiktas atrodo siauresnis už tą, kurio dryžiai – vertikalūs. Mūsų amžininkas mokslų daktaras Peteris Thompsonas irgi patvirtino kolegos versiją. Eksperimento dalyviams jis rodė identiškų figūrų moterų piešinius ir klausė, kuri atrodo laibesnė. Laimėjo horizontalės. Nors visos kiek apkūnesnės damos nušvilptų poną Thompsoną, nes, jų įsitikinimu, skersinės juostos – baisiau už mirtį. Bet šiame ginče nugalėtojų nėra ir nebus: vizualus audinio poveikis priklauso nuo drabužio modelio, jo juostų pločio, išdėstymo, spalvų.

Madingos

Galima pakalbėti ir apie madą. Jos eiga buvo įprasta. Iš pradžių dryžiai skverbėsi į drabužines atsargiais žingsneliais ir laukė padrąsinimo. Tarkim, tokio, koks tapo 1846 m. paviešinta nuotrauka: jachtoje nufotografuota karalienė Viktorija su sūnumi, vilkinčiu dryžuotą kostiumą. Paskui viskas įgavo pagreitį; kulminacija (peršokome pusantro amžiaus) tapo maudomukai, panašūs į dryžuotus cirko imtynininkų triko. Mūsų laikais susidomėjimą dryžiais skatino tradiciniai dalykai: mados vardai ir žvaigždės. Ryškiausios figūros tarp pirmųjų buvo Coco Chanel ir Jeanas Paulis Gaultier, taip pat „Missoni“ ir „Paul Smith“ mados namai – visi jie patentavo savo dryžių raštus.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Žvaigždės tiesiog kėlė ažiotažą, juolab jų juostuotos palaidinės buvo ne prabangos dalykas, o visiems prieinamas būdas lygiuotis į dievaites ar dievaičius. Ir šiuokart ikonų ratas buvo platus: dryžius populiarino aktoriai Jamesas Deanas, Brigitte Bardot, Audrey Hepburn, menininkai Pablo Picasso ir Andy Warholas, dainininkas Kurtas Cobainas, kiti.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai